Kam sūrio slastai, kam šluotos kotas

Kam sū­rio slas­tai, kam šluo­tos ko­tas

Ūki­nin­kai ke­lia pro­ble­mą, kur dė­ti nuo pre­suo­to šie­no li­ku­sius tink­le­lius. Jų ne­prii­ma at­lie­kų tvar­ky­to­jai. Tuo tar­pu 77 me­tų kel­miš­kis Čes­lo­vas Ežers­kis tuos tink­le­lius iš­narp­lio­ja, iš­ran­kio­ja šie­no li­ku­čius ir nu­pi­na sim­pa­tiš­kus pan­čius. Juos, pra­si­dė­jus ga­nia­vai, ūki­nin­kai grai­by­te iš­graibs­to. Per­nai vie­nas ūki­nin­kas už­sa­kė, kad Čes­lo­vas nu­pin­tų jų še­šias­de­šimt.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dar­bas – ran­koms, pi­ni­gai – vais­tams

Anks­tus ant­ra­die­nio ry­tas. Tarp tur­ge­lio ir ke­lių par­duo­tu­vių mies­to cent­re sto­vi dvi­ra­tis. Ant jo pri­rai­šio­ta kas­die­nei bui­čiai rei­ka­lin­gų ran­kų dar­bo daik­tų: pan­čių, krep­šių, ber­ži­nių šluo­tų, ko­tų, sū­rio slas­tų, ne­tgi svies­t­mu­šė...

Ša­lia su­ki­nė­ja­si gar­baus am­žiaus vy­ras. Vos spė­ju­sį pa­sta­ty­ti dvi­ra­tį su pre­kė­mis, jį ap­su­pa bend­raam­žiai. Aš­tun­tą de­šim­tį sa­vo am­že­lio me­tų bai­gian­tis vy­ras „už­gy­ve­no“ daug drau­gų ir pa­žįs­ta­mų. Sma­gu pa­si­šne­ku­čiuo­ti.

Be­siš­ne­ku­čiuo­jant priei­na pir­kė­jas. Pai­ma po­rą iš plas­ti­ko dai­liai nu­pin­tų krep­šių. Gry­bams. Čes­lo­vas ap­si­džiau­gia. Ki­ša­si už krep­šius gau­tą bank­no­tą į ki­še­nę. Bus vais­tams.

Po­ri­nė­mis sa­vai­tės die­no­mis be­veik vi­sa­da Čes­lo­vas Ežers­kis iš­si­ruo­šia į mies­to cent­rą. Pas­to­vi apie po­rą va­lan­dų. Pa­siž­mo­nė­ja. Vie­ną ki­tą daik­te­lį par­duo­da.

Ran­kos vis tiek ne­ga­li be dar­bo. Kas­dien pa­pus­ry­čia­vęs nu­si­lei­džia į dau­gia­bu­čio rū­sį ir čia pa­si­dar­buo­ja po ke­lias va­lan­das. Ką dau­giau veik­ti pen­si­nin­kui?

"Pie­me­niu bu­vau, kar­ves ga­niau"

Ire­na ir Čes­lo­vas Ežers­kiai be­veik vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do kai­me. Dir­bo ko­lū­ky­je. Čes­lo­vas bu­vo vai­ruo­to­jas. Gy­ve­no ūkiš­kai. Ne­bu­vo bal­ta­ran­kiai. Tik kai ne­be­li­ko svei­ka­tos kai­me dar­buo­tis, mies­te nu­si­pir­ko bu­tą. Į Kel­mę per­si­kė­lė prieš sep­ty­ne­rius me­tus.

Iš pra­džių džiau­gė­si pa­to­gu­mais. Pas­kui ran­kos pra­dė­jo il­gė­tis dar­bo. Ire­na ėmė megz­ti ko­ji­nes. Čes­lo­vas sės­da­vo ant dvi­ra­čio ir va­žiuo­da­vo į miš­kus ieš­ko­ti me­džia­gos sa­vo rank­dar­biams.

Po­mė­gį meist­rys­tėms, ma­tyt, bus pa­vel­dė­jęs iš tė­vo. Jis bu­vo pui­kus sta­ty­bi­nin­kas. Bet pa­ts Čes­lo­vas sa­ve lai­ko sa­va­moks­liu: „Pie­me­niu bu­vau, kar­ves ga­niau“.

Be­ga­nant, ži­no­ma, ga­li­ma pri­si­gal­vo­ti vi­so­kiau­sių dar­bų. To­dėl ir gar­baus am­žiaus bū­da­mas ne­tru­ko juos pri­si­min­ti.

Da­lį rank­dar­biams rei­ka­lin­gos me­die­nos po­nui Čes­lo­vui at­ve­ža gi­mi­nai­čiai, da­lį su­si­ran­da miš­kuo­se. Tik kuo to­liau, tuo sun­kiau po miš­kus vaikš­čio­ti ir iki jų dvi­ra­tį nu­min­ti.

Krau­tu­vė­lė – ūki­nin­kui

Ant dvi­ra­čio su­krau­ta Č. Ežers­kio par­duo­tu­vė­lė – rei­ka­lin­ga ūki­nin­kams, tu­rin­tiems gy­vu­lių. Šei­mi­nin­kės spau­džia sū­rius. O da­bar jau mies­tie­tis Čes­lo­vas jas ap­rū­pi­na slas­tais. Tei­sin­gai pa­da­ry­ti to­kį prie­tai­są nė­ra pa­pras­ta. Rei­kia ge­ros me­die­nos, lanks­tų, varž­tų. Me­die­ną ne­ša­si ob­liuo­ti pas pa­žįs­ta­mą meist­rą. Pats ob­liaus ne­tu­ri. O ir pa­dė­ti jo ne­tu­rė­tų kur.

Ša­lia nau­jų pa­dė­ti ir se­ni, jau ap­juo­dę slas­tai. Juos at­ne­šė vie­nas pa­žįs­ta­mas, kad Čes­lo­vas res­tau­ruo­tų.

Ne­di­de­liam na­tū­ri­niam ūke­liui meist­ras pa­da­ro ir svies­tmu­šių. Joms pri­tai­ko 4 lit­rų tal­pos stik­lai­nį. Me­ta­li­nia­me dang­te­ly­je iš­pjau­na sky­lę, įde­da me­di­nį įdėk­lą – kamš­tį, į sky­lę įki­ša me­di­nę šir­de­lę, ant ku­rios ga­lo pri­tai­so plas­ti­ki­nį plak­tu­vą.

„Vie­nas ūki­nin­kas to­kia svies­tmu­še per sa­vai­tę su­mu­ša 16 ki­log­ra­mų svies­to, – pa­sa­ko­ja po­nas Čes­lo­vas. – Jei grie­ti­nė se­pa­ruo­ta, svies­tas su­si­mu­ša la­bai grei­tai. Jei­gu grieb­ta, rei­kės dau­giau kant­ry­bės. Be to, ky­la ri­zi­ka su­muš­ti taip va­di­na­mą „di­dį­jį svies­tą“.

Iš­ma­nus meist­ras su­gal­vo­jo, kur pri­tai­ky­ti ir tink­le­lius, at­li­ku­sius nuo pre­suo­to šie­no. Pap­ras­tai, ūki­nin­kai ne­ži­no, kur juos dė­ti, nes at­lie­kų su­rin­kė­jai nei­ma. Č. Ežers­kis juos iš­narp­lio­ja, iš­ran­kio­ja šie­no lie­ka­nas ir nu­pi­na stip­rius pu­sant­ro met­ro il­gio pan­čius. Kol iš­narp­lio­ja, išei­na daug lai­ko. Ir šiukš­lių pri­krau­na 20 lit­rų tal­pos ki­bi­rą. Ta­čiau pa­tį pan­tį nu­ve­ja per pus­va­lan­dį. O kai pra­si­de­da ga­nia­vos se­zo­nas, iš kai­mo at­va­žia­vę žmo­nės juos grai­by­te iš­graibs­to. Per­nai vie­nas ūki­nin­kas spe­cia­liai už­si­sa­kė 60 pan­čių.

Č. Ežers­kio krau­tu­vė­lė­je ant dvi­ra­čio – ir dau­giau prie ūkio pra­ver­čian­čių daik­tų. Kir­vių, ša­kių, šluo­tų ko­tai. Iš ber­žo ša­ke­lių su­riš­tos šluo­tos.

Prieš bul­via­ka­sį di­de­lę pa­klau­są tu­ri po­no Čes­lo­vo pin­ti krep­šiai. Krep­šiams jis nau­do­ja me­di­nius lan­kus, vie­li­nį pa­grin­dą, ku­rį api­pi­na stip­rio­mis plas­ti­ki­nė­mis juos­te­lė­mis.

Bū­na die­nų, kai iš Čes­lo­vo krau­tu­vė­lės ant dvi­ra­čio ra­tų nie­kas nie­ko ne­nu­per­ka. Ta­čiau kai nu­per­ka, tik­rai sma­gu.

Darbš­tuo­lių šei­ma iš sa­vo rank­dar­bių šiek tiek pri­si­du­ria prie pen­si­jų. Čes­lo­vo žmo­na Ire­na mez­ga šle­pe­tes. Ta­čiau sa­vo rank­dar­bių ji nei mies­te, nei tur­ge­ly­je ne­par­da­vi­nė­ja. Kas ži­no pra­ktiš­kas ir šil­tas jos šle­pe­tes, už­si­sa­ko ir pa­sii­ma iš na­mų.

Au­to­rės nuo­tr.

Čes­lo­vas Ežers­kis ke­lias die­nas per sa­vai­tę sa­vo krau­tu­vė­lę ant dvi­ra­čio at­si­ve­ža į mies­to cent­rą.

Iš­ma­nus kel­miš­kis ne­rei­ka­lin­gus tink­le­lius nuo pre­suo­to šie­no per­dir­ba į pan­čius.

To­kia svies­t­mu­še vie­nas ūki­nin­kas per sa­vai­tę su­mu­ša 16 ki­log­ra­mų svies­to.

Prie slas­tų pen­si­nin­kui dau­giau­sia dar­bo.

Va­sa­rą Čes­lo­vas ežers­kis pre­kiau­ja dai­liais krep­šiais.