Klevai kaip niekad dosnūs sulos

Kle­vai kaip nie­kad dos­nūs su­los

Šie­met va­sa­rio pra­džio­je į Lie­tu­vą už­plū­du­si pa­va­sa­riš­ka ši­lu­ma ir drėg­mė bu­di­na že­mę – kaip nie­kad anks­ti ir la­bai gau­siai pra­dė­jo te­kė­ti kle­vų su­la.

Žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė iš But­kiš­kės sa­kė, jog kle­vų su­la – tik­ras ener­gi­jos, ge­ros nuo­tai­kos, vi­ta­mi­nų šal­ti­nis: „Ger­ki­te į svei­ka­tą vi­si, kiek tik šir­dis gei­džia. At­sar­ges­ni tu­rė­tų bū­ti tik ser­gan­tie­ji cuk­ri­niu dia­be­tu, nes kle­vų su­la – la­bai sal­di“.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Per tris va­lan­das – trys lit­rai su­los

But­kiš­kė­je gy­ve­nan­ti Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė su šei­my­na jau ska­nau­ja šių­me­ti­nės kle­vų su­los.

„Pap­ra­šiau kai­my­no, kad tin­ka­mai pra­gręž­tų me­džius, ne­pa­kenk­tų jiems. Per ko­kias tris-ke­tu­rias va­lan­das pri­la­šė­jo trys lit­rai kle­vų su­los. Tiks­liau bū­tų sa­ky­ti – pri­bė­go, nes su­la tie­siog te­ka plo­na vir­ve­le“, – pa­sa­ko­jo.

Ga­na anks­ty­vą kle­vų su­los bė­gi­mą, pa­sak žo­li­nin­kės, pa­ska­ti­no die­no­mis be­si­lai­kan­ti pliu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra. Maž­daug iki pen­kių laips­nių įšy­lan­tis oras šil­do ir kle­vų ka­mie­nus, me­džiai pra­de­da iš že­mės trauk­ti van­de­nį su žmo­gui rei­ka­lin­gais iš­tir­pu­siais vi­ta­mi­nais, mi­ne­ra­lais, ang­lia­van­de­niais.

„Nak­tį – mi­nu­sas, die­ną – pliu­sas, ir pa­si­lei­džia su­la. Kiek il­gai bėgs, ir­gi pri­klau­so nuo oro. Jei stai­ga at­šils, pra­sprogs pum­pu­rai, su­los jau ne­be­su­lauk­si­me. Jei leng­vas šal­tu­kas kai­ta­lio­sis su ši­lu­ma, il­giau su­la ga­lė­si­me mė­gau­tis. Kle­vų su­la – pir­mo­ji ir tik­ro­ji pa­va­sa­rio pra­na­šė“, – aiš­ki­no K. Ši­lins­kie­nė.

Žo­li­nin­kės įsi­ti­ki­ni­mu, kle­vų su­los sko­nis pri­klau­so nuo vie­tos, kur au­ga me­džiai. Po­nios Kris­ti­nos tė­vai gy­ve­na Ak­me­nės cent­re, ten yra ir se­nų kle­vų. Bet žo­li­nin­kei But­kiš­kės kai­mo kle­vų su­la gar­des­nė už mies­tie­tiš­ką­ją. K. Ši­lins­kie­nė svars­tė: gal su­los sko­niui įta­kos tu­ri dir­va, ap­lin­ka?

Kle­vų su­la rau­gti ne­tin­ka

Žo­li­nin­kė var­di­jo dau­gy­bę kle­vų su­los tei­gi­amų sa­vy­bių.

Na­tū­ra­lus me­džio gė­ri­mas-gry­ni sy­vai pa­de­da įveik­ti nuo­var­gį, ke­lia nuo­tai­ką, dar­bin­gu­mą, ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą, stip­ri­na ir va­lo po žie­mos pa­var­gu­sį, iš­se­ku­sį, net už­si­ter­šu­sį or­ga­niz­mą. Tiek kle­vo, tiek ber­žo su­la la­bai stip­ri­na vai­kus, ypač per­si­rgu­sius gri­pu, tirp­do šla­pim­ta­kių ak­me­nis, pa­de­da gy­dy­ti ma­žak­rau­jys­tę, bron­chi­tą, an­gi­ną, eg­ze­mą ir pa­na­šiai. Su­la ga­li­ma net praus­tis, kad vei­do oda tap­tų skais­tes­nė, su­ma­žė­tų įvai­rių šla­kų. Ma­no­ma, kad su­la pa­de­da mes­ti svo­rį.

Kle­vų su­lo­je yra apie 4 pro­cen­tai vy­nuo­gių cuk­raus, dar ži­no­mo kaip gliu­ko­zė ir fruk­to­zė, to­dėl su­la tin­ka net sal­din­ti ki­tus gė­ri­mus ar­ba nau­do­ti vie­to­je cuk­raus. Ta­čiau dėl sa­vo sal­du­mo kle­vų su­lą at­sar­giai tu­rė­tų ger­ti ser­gan­tie­ji cuk­ri­niu dia­be­tu.

Kle­vų su­la nau­do­ja­ma tik švie­žia, rau­gti, kon­ser­vuoti ji ne­tin­ka. Šal­tai lai­ko­ma kle­vų su­la mais­tin­ga lie­ka maž­daug tris pa­ras. Nuo se­no­vės žmo­nės il­ges­niam lai­kui pa­si­ruoš­da­vo tik ber­žų su­los – lai­ky­da­vo rū­siuo­se tiek rau­gin­tą, tiek ir kon­ser­vuo­tą.

Au­to­rės nuo­tr.

NAU­DA: Žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė sa­kė, jog kle­vų su­la la­bai nau­din­ga žmo­gui – ne tik gai­vi, ska­ni, bet ir ke­lia nuo­tai­ką, su­tei­kia ener­gi­jos.

SU­LA: Šie­met kle­vai do­va­no­ja kaip nie­kad daug su­los – per tris-ke­tu­rias va­lan­das pri­var­va maž­daug po tris lit­rus.