Kodėl žiemą susiduriame su efektu „trenkė elektra“?

Ko­dėl žie­mą su­si­du­ria­me su efek­tu „tren­kė elekt­ra“?

Oro tem­pe­ra­tū­rai nu­kri­tus že­miau nu­lio, ne tik pa­šiurps­ta oda, bet ir pies­tu sto­ja­si plau­kai. Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos ka­ted­ros lek­to­rės Kris­ti­nos Boč­ku­tės tei­gi­mu, rei­kė­tų veng­ti są­ly­čio su tef­lo­nu, si­li­ko­nu, po­lie­ti­le­nu, po­lies­te­riu, auk­su, pla­ti­na, va­riu, si­dab­ru, bron­za, gu­ma, gin­ta­ru, tai yra la­biau­siai nei­gia­mai įsie­lekt­ri­nan­čios me­džia­gos.

– Ko­dėl ski­ria­si oro drėg­mė lau­ke ir pa­tal­po­je?

– Oras yra su­da­ry­tas iš įvai­rių du­jų mo­le­ku­lių: azo­to – 78,09 pro­c., de­guo­nies – 20,95 pro­c., ar­go­no – 0,93 pro­c., ang­lies diok­si­do – 0,039 pro­c. ir ki­tų du­jų pėd­sa­ko – 0,003 pro­cento. Ore taip pat yra van­dens ga­rų (van­duo yra du­ji­nės bū­se­nos), ku­rių kie­kis kin­ta atsižvelgiant į vie­to­vę, bet ne­ga­li vir­šy­ti 4 pro­centų.

Oras sa­vy­je ga­li iš­lai­ky­ti tik tam tik­rą kie­kį van­dens ga­rų. Kuo šal­tes­nis oras, tuo ma­žiau van­dens ga­rų jis ga­li iš­lai­ky­ti sa­vy­je, kol pra­si­dės kon­den­sa­ci­ja – van­dens ga­rų vir­ti­mas skys­čiu, t. y. kri­tu­liais. Tai­gi, at­vė­sęs oras neiš­lai­ko ja­me esan­čių van­dens ga­rų, to­dėl van­dens la­še­liai su­da­ro de­be­sis ar­ba iš­kren­ta kri­tu­liais.

Me­teo­ro­lo­gi­jo­je yra nau­do­ja­mas ter­mi­nas „san­ty­ki­nis oro drėg­nis“ (ore esan­čių van­dens ga­rų ir so­čių­jų van­dens ga­rų slė­gių to­je pa­čio­je tem­pe­ra­tū­ro­je san­ty­kis), ku­ris yra san­ty­ki­nis to­dėl, kad pri­klau­so nuo tem­pe­ra­tū­ros. Pa­vyz­džiui, jei oro tem­pe­ra­tū­ra lau­ke yra mi­nus 10, o san­ty­ki­nis oro drėg­nis – apie 80 pro­c., tuo­met „paė­mus“ tą pa­tį orą, at­ne­šus į pa­tal­pą ir su­šil­džius iki 20 laips­nių, tas pa­ts oras tu­rės tik apie 15 pro­c. san­ty­ki­nį oro drėg­nį.

Tai­gi žie­mą net jei lau­ke yra la­bai drėg­na, na­muo­se oras iš­sau­sė­ja. Toks oras trau­kia drėg­mę, taip iš­sau­sin­da­mas žmo­gaus odą, no­sies glei­vi­nę, akis ar plau­kus. Plau­kams iš­sau­sė­jus, jie pra­de­da elekt­rin­tis ir pa­di­dė­ja jų elekt­ros­ta­ti­nis krū­vis.

– Ko­dėl sau­sė­jant orui ir vės­tant tem­pe­ra­tū­rai,  ypač jai pa­sie­kus mi­nu­są, ima elekt­rin­tis plau­kai? Kas su­ke­lia šį efek­tą?

– Plau­kai, kaip ir bet ku­ri ki­ta me­džia­ga yra su­da­ry­ti iš ato­mų, o šie – iš bran­duo­lių, sa­vy­je tu­rin­čių pro­to­nų, tei­gia­mą krū­vį tu­rin­čių da­le­lių, ir neut­ro­nų, neut­ra­lų krū­vį tu­rin­čių da­le­lių, bei ap­link bran­duo­lį skrie­jan­čių elekt­ro­nų, nei­gia­mą krū­vį tu­rin­čių da­le­lių. Iš­lai­kant elekt­ro­neut­ra­lu­mo prin­ci­pą, tei­gia­mų ir nei­gia­mų krū­vių skai­čius yra toks pa­t, o kai tam tik­rų krū­vi­nin­kų skai­čius pa­di­dė­ja, tuo­met įvyks­ta įsie­lekt­ri­ni­mas.

Atit­rau­kus abi me­džia­gas vie­ną nuo ki­tos, ati­da­vu­sio­je sa­vo elekt­ro­nus me­džia­go­je bus tei­gia­mo krū­vio per­tek­lius, tuo tar­pu to­je, ku­ri priė­mė elekt­ro­nus – nei­gia­mo krū­vio per­tek­lius. Kai gir­di­me sa­kant, jog „tren­kė elekt­ra“ – tai yra ne kas ki­ta, kaip tų per­tek­li­nių elekt­ro­nų iš­kro­va iš nei­gia­mai į mū­sų kū­ną įe­lekt­rin­tos me­džia­gos.

Šu­kuo­jant plau­kus ar įvy­kus trin­čiai su įvai­riais au­dek­lais, šis są­ly­tis su­ku­ria sta­ti­nį krū­vį, t. y. plau­kuo­se esan­tys elekt­ro­nai „pe­rei­na“ į šu­kas ar še­pe­tį ir taip plau­kuo­se pa­dau­gė­ja tei­gia­mą krū­vį tu­rin­čių da­le­lių. Ka­dan­gi vi­si plau­kai įgy­ja tą pa­tį tei­gia­mą krū­vį, jie pra­de­da vie­nas ki­tą stum­ti, są­ly­go­da­mi plau­kų pa­si­pū­ti­mą ar ki­taip, elekt­ri­ni­mą­si.

– Ko­kios su­dė­ties dra­bu­žius, ko­kias šu­kas, plau­kų džio­vin­tu­vus rei­kė­tų rink­tis, sie­kiant iš­veng­ti ne­ma­lo­naus plau­kų elekt­ri­ni­mo­si?

– Ge­riau­sia bū­tų nau­do­ti plau­kų prie­žiū­ros prie­mo­nes, ku­rios drė­ki­na plau­kus: drė­ki­namuosius šam­pū­nus, kon­di­cio­nie­rius, plau­kų drė­kik­lius, kau­kes, alie­jus. Taip pat, prieš šu­kuo­jant plau­kus, la­bai veiks­min­ga šu­kas pa­purkš­ti van­de­niu.

Dar vie­na veiks­min­ga prie­mo­nė ko­vo­jant su įsie­lekt­ri­nu­siais plau­kais – spe­cia­lūs plau­kų džio­vin­tu­vai su jo­ni­za­to­riais.

Tin­ka­mai pa­rink­tos šu­kos taip pat ga­li su­ma­žin­ti plau­kų elekt­ri­ni­mą­si. Me­ta­li­nės, me­di­nės šu­kos, še­pe­čiai su na­tū­ra­lių plau­kų še­re­liais su­ma­ži­na elekt­ri­ni­mo­si efek­tą. Tuo tar­pu šu­kuo­jant plau­kus  plas­ti­ki­nė­mis šu­ko­mis, plau­kai elekt­rin­sis la­biau­siai.

– Esant sau­sam orui ir že­mai tem­pe­ra­tū­rai ten­ka pa­tir­ti ir ki­tų ne itin ma­lo­nių po­jū­čių, pa­vyz­džiui, „nu­tren­ki­mą“ pri­si­lie­tus prie au­to­mo­bi­lio ar ki­to žmo­gaus. Kas tai su­ke­lia ir ar ga­li­ma to iš­veng­ti?

– Elekt­ros „nu­tren­ki­mas“ įvyks­ta, kai au­to­mo­bi­lis yra įsie­lekt­ri­nęs nei­gia­mai, o žmo­gaus oda – tei­gia­mai. Dvi me­džia­gas vei­kiant trin­ties jė­gai, vie­na iš jų ati­duo­da elekt­ro­nus, ki­ta tuos elekt­ro­nus „pri­glau­džia“.

Me­džia­ga, ati­da­vu­si elekt­ro­nus ir tu­rin­ti tei­gia­mo krū­vio per­tek­lių, yra va­di­na­ma tei­gia­mai įe­lekt­rin­ta, o me­džia­ga, priė­mu­si elekt­ro­nus ir tu­rin­ti nei­gia­mo krū­vio per­tek­lių – nei­gia­mai įe­lekt­rin­ta. Toks įsie­lekt­ri­ni­mas dėl dvie­jų me­džia­gų są­ly­čio yra va­di­na­mas tri­boe­lekt­ri­niu efek­tu.

Me­džia­gos, ku­rios yra la­biau lin­ku­sios pri­si­jung­ti elekt­ro­nus yra tef­lo­nas, si­li­ko­nas, po­lich­lor­vi­ni­las, po­lip­ro­pi­le­nas, po­lie­ti­le­nas, po­lies­te­ris, auk­sas, pla­ti­na, va­ris, si­dab­ras, ni­ke­lis, bron­za, gu­ma, gin­ta­ras ir ki­tos. Jei šios me­džia­gos bus įe­lekt­rin­tos nei­gia­mai, pri­si­lie­tus prie jų bus jau­čia­mas elekt­ros krū­vio te­kė­ji­mas.

No­rint iš­veng­ti šio ne­ma­lo­naus po­jū­čio, iš­li­pant iš au­to­mo­bi­lio ga­li­ma lai­ky­tis už me­ta­li­nio au­to­mo­bi­lio rė­mo – taip elekt­ros krū­viai lai­ko at­žvil­giu pa­si­skirs­tys to­ly­giai ir mo­men­ti­nio elekt­ros iš­ly­džio ne­tu­rė­tų bū­ti. Jei­gu jau iš­li­po­te iš au­to­mo­bi­lio ne­si­lai­kydami už me­ta­li­nio rė­mo, du­ris ga­li­ma už­da­ry­ti per tar­pi­nin­ką, ku­riuo ga­lė­tų bū­ti rak­te­lis ar mo­ne­ta. To­kiu at­ve­ju elekt­ros krū­viai te­kės tarp mo­ne­tos ar rak­to, o ne tarp žmo­gaus tei­gia­mai įe­lekt­rin­tos odos.

Au­to­mo­bi­lio du­ris taip pat ga­li­ma už­da­ry­ti pa­lie­čiant stik­lą, ku­ris nė­ra lai­dus. Dar vie­nas iš bū­dų iš­veng­ti „nu­krė­ti­mo“ – nu­purkš­ti trans­por­to prie­mo­nės sė­dy­nių au­dek­lą an­tis­ta­ti­niu purš­ka­lu. Tuo tar­pu ga­li­my­bę bū­ti nu­krės­tam elekt­ros iš­ly­džio tarp au­to­mo­bi­lio ir jū­sų pa­di­dins ba­tai  gu­mi­niais pa­dais, sin­te­ti­niai dra­bu­žiai.

– Ar ga­li­te pa­teik­ti ke­le­tą me­džia­gų pa­vyz­džių, ku­rios tu­ri tei­gia­mą ir nei­gia­mą elekt­ros krū­vį?

– La­biau­siai tei­gia­mai įsie­lekt­ri­nan­čios me­džia­gos yra: žmo­gaus oda, kai­lis, stik­las, plau­kai, nai­lo­nas, vil­na, švi­nas, šil­kas, oda, aliu­mi­nis, po­pie­rius, o la­biau­siai nei­gia­mai įsie­lekt­ri­nan­čios me­džia­gos: tef­lo­nas, si­li­ko­nas, po­lich­lor­vi­ni­las, po­lip­ro­pi­le­nas, po­lie­ti­le­nas, po­lies­te­ris, auk­sas, pla­ti­na, va­ris, si­dab­ras, ni­ke­lis, bron­za, gu­ma, gin­ta­ras.

Ak­vi­lė Se­be­žio­va, vie­šų­jų ry­šių pro­jek­tų va­do­vė (KTU)

KTU nuo­tr.

Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos ka­ted­ros lek­to­rės Kris­ti­nos Boč­ku­tės tei­gi­mu, dvi me­džia­gas vei­kiant trin­ties jė­gai, vie­na iš jų ati­duo­da elekt­ro­nus, ki­ta tuos elekt­ro­nus „pri­glau­džia“.