Koks verslas yra prasmingas?

Koks vers­las yra pra­smin­gas?

Kel­mė­je su­reng­tų vers­lo die­nų bai­gia­ma­ja­me ren­gi­ny­je Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to Kul­tū­ri­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos ir edu­ka­ci­jos cent­ro lek­to­rius pro­fe­so­rius Si­gi­tas Dau­ki­las kal­bė­jo apie pra­smin­gą vers­lą ir kar­je­rą. Kaip tai su­si­kur­ti?

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Lai­mė vers­le?

Pro­fe­so­rius Si­gi­tas Dau­ki­las pa­sa­ko­jo, kad vie­šė­da­mas Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se su vie­nu Berk­lio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi pra­dė­jo dis­ku­tuo­ti, kuo ski­ria­si Lie­tu­vos ir Ame­ri­kos vers­las, vers­li­nin­kai, pro­fe­so­riai.

Ski­ria­si vers­las, bet vers­lo or­ga­ni­za­to­riai ir vyk­dy­to­jai vi­sur yra to­kie pa­tys. Juos ski­ria tik tam tik­ri niuan­sai, įsi­ti­ki­no S. Dau­ki­las.

Sėk­min­gas vers­las su­si­jęs su eu­de­mo­niz­mo fi­lo­so­fi­ja – eti­ne pa­žiū­ra, ku­ri lai­ko lai­mę vie­nin­te­le nea­be­jo­ti­na ar­ba di­džiau­sia ver­ty­be. Ta­čiau lai­mė la­bai su­bjek­ty­vi ka­te­go­ri­ja.

S. Dau­ki­las, vie­šė­da­mas Uk­rai­no­je, pa­si­do­mė­jo, kaip ten gy­ve­na pro­fe­sū­ra. Lie­tu­vo­je pro­fe­so­riai už­dir­ba du kar­tus ma­žiau ne­gu Len­ki­jos ko­le­gos, še­šis kar­tus ma­žiau ne­gu Vo­kie­ti­jos, vie­nuo­li­ka kar­tų ma­žiau už ko­le­gą ame­ri­kie­tį. Ta­čiau Uk­rai­nos pro­fe­so­riai už­dir­ba 12–13 kar­tų ma­žiau ne­gu Lie­tu­vo­je. Pa­na­šiai yra ir vers­lo sri­ty­je.

To­dėl, kal­bė­da­mi apie ver­ty­bių sis­te­mą vers­le ir bet ku­rio­je ki­to­je veik­lo­je, pa­sak S. Dau­ki­lo, ver­ti­na­me sa­vo ap­lin­kos ir in­di­vi­dua­lu­mo lyg­me­niu.

Tarp ma­lo­nu­mo ir nau­dos

Jau­nų vers­li­nin­kų ver­ty­bių ideo­lo­gi­jo­je, pro­fe­so­riaus S. Dau­ki­lo nuo­mo­ne, do­mi­nuo­ja he­do­nis­ti­nio ir pra­gma­tiš­ko­jo gė­rio sam­pra­tos. „Nau­ja­sis lie­tu­vis“ – ne kas ki­ta, kaip he­do­nis­tas ir pra­gma­ti­kas.

He­do­nis­tas gė­rį sie­ja su ma­lo­nu­mų, nau­dos ga­vi­mu, jam „aš“ yra svar­biau ne­gu „mes“. Gy­ve­ni­mas tam­pa vien­pu­siš­kas ir neu­ro­tiš­kas. Žmo­gui vien ma­lo­nu­mų neuž­ten­ka. Be to, kai ma­lo­nu­mų at­si­ran­da per daug, toks he­do­nis­ti­nis gė­ris žmo­gų pa­pras­čiau­siai su­nai­ki­na.

Prag­ma­tiš­ka­ja­me gė­ry­je do­mi­nuo­ja eko­no­mi­nės nau­dos kri­te­ri­jus, svar­biau­sia są­ly­ga – vers­lo pa­ži­ni­mo ir rea­li­za­vi­mo inst­ru­men­ti­ka. In­di­vi­do pro­tas yra orien­tuo­tas į ma­te­ria­laus pa­sau­lio kū­ri­mą.

Ką pa­sa­ky­tų iš­min­čiai?

S. Dau­ki­las, kal­bė­da­mas apie pra­smin­gą vers­lą, pa­si­tel­kė įvai­rių fi­lo­so­fų, mąs­ty­to­jų, teo­re­ti­kų min­tis.

Pa­vyz­džiui, an­ti­kos lai­kų ideo­lo­gi­jos bu­vo orien­tuo­tos į pro­to to­bu­li­ni­mą, bet bu­vo pa­mirš­ti jaus­mai, į ku­riuos at­si­su­ko krikš­čio­ny­bė.

Krikš­čio­niš­ko­ji ideo­lo­gi­ja vers­lui, moks­lui, S. Dau­ki­lo nuo­mo­ne, bu­vo stab­dis. Vi­suo­me­nės rai­do­je ši ideo­lo­gi­ja pu­sant­ro tūks­tan­čio me­tų pri­pa­ži­no vie­ną tie­są, ir ki­taip mąs­tan­tie­ji at­si­dur­da­vo ant ink­vi­zi­ci­jos lau­žų.

Re­ne­san­so lai­ko­tar­piu žy­mus fi­lo­so­fas Re­nė De­kar­tas tvir­tin­tų, jog žmo­nės bi­jo kur­ti sa­vęs pa­ži­ni­mo ir vers­lo vys­ty­mo stra­te­gi­jas, to­dėl ir vers­las ne­ga­li bū­ti sėk­min­gas, ge­ras.

Daž­nai vers­le lai­ko­ma­si stra­te­gi­jų ar­ba ste­reo­ti­pų. O rei­kė­tų ne per­kel­ti jau ži­no­mas tech­no­lo­gi­jas į sa­vo vers­lą, bet kur­ti nau­jas tech­no­lo­gi­jas ar jų kom­bi­na­ci­jas. „De­kar­tas pa­siū­ly­tų jums at­suk­ti nu­ga­ras ne­svei­kai tra­di­ci­jai“, – sa­kė S. Dau­ki­las.

Nau­jų­jų lai­kų fi­lo­so­fas Ima­nue­lis Kan­tas gal­būt nea­be­jo­tų: vers­lo blo­gu­mo pro­ble­ma sly­pi mo­ra­lė­je. Tik mo­ra­lus žmo­gus yra lais­vas ir sa­va­ran­kiš­kas. Jei vers­las nė­ra mo­ra­lus, apie lais­vę ne­bė­ra ko ir kal­bė­ti.

K. Mark­sas gal­būt tvir­tin­tų, jog žmo­gus pra­stai jau­čia­si tuo­met, kai jo ki­še­nės kiau­ros. Pa­gal Froi­dą, blo­gai, kai gy­ve­na­me va­do­vau­da­mie­si vien ins­tink­tais, pa­gal Jun­gą – taip vyks­ta dėl va­lios trū­ku­mo keis­ti sa­vo „ego“.

Vi­si no­ri­me bū­ti tur­tin­gi, ta­čiau tur­tas, kaip ir vi­sa ki­ta, yra re­lia­ty­vi są­vo­ka. Taip yra sa­kęs Einš­tei­nas.

Api­bend­rin­da­mas pro­fe­so­rius tvir­ti­no, jog vers­las tu­rė­tų bū­ti ne tik pi­ni­gų už­dir­bi­mo, bet ir tei­gia­mų iš­gy­ve­ni­mų erd­vė, ati­tin­kan­ti vers­li­nin­ko as­me­ny­bės ti­pą.

„Pa­si­tel­ki­te sa­vo pro­tą, šir­dį, iš­tek­lius, tei­sin­gai su­vo­ki­te žmo­gaus rai­dos dės­nin­gu­mus. Ne­pa­mirš­ki­te, jog gy­ve­ni­me ir vers­le „mes“ ka­te­go­ri­ja yra svar­bes­nė ne­gu „aš“, – lin­kė­jo pro­fe­so­rius S. Dau­ki­las.

Tė­vas, suau­gęs žmo­gus, vai­kas

Ko­mu­ni­kuo­da­mi vers­le, žmo­nės, pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, uži­ma tė­vo, suau­gu­sio žmo­gaus ar­ba vai­ko po­zi­ci­ją.

Tė­vo po­zi­ci­ja pa­si­žy­mi au­to­ri­ta­riš­ku ir ka­te­go­riš­ku kal­bė­ji­mu, dog­ma­tiš­ku ver­ti­ni­mu, daž­nu ver­ti­ni­mu ir pa­na­šiai. Daž­nai vers­li­nin­kas-vers­lo or­ga­ni­za­to­rius uži­ma po­zi­ci­ją, su­ku­rian­čią ap­lin­ky­bes, že­mi­nan­čias ku­rian­čiuo­sius pri­dė­ti­nę ver­tę.

Suau­gu­sio­jo po­zi­ci­ja pa­grįs­ta pa­tir­ti­mi, są­mo­nin­gais spren­di­mais, ra­cio­na­lu­mu, nau­da ir pa­na­šiai.

Lais­vas, na­tū­ra­lus, pri­si­tai­kė­liš­kas vaid­muo – vai­ko po­zi­ci­ja.

Dau­giau­sia konf­lik­tų iš­pro­vo­kuo­ja tė­vo po­zi­ci­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­sak Alek­sand­ro Stul­gins­kio universiteto pro­fe­so­riaus Si­gi­to Dau­ki­lo, gy­ve­ni­me ir vers­le „mes“ ka­te­go­ri­ja yra svar­bes­nė ne­gu „aš“.