Kū­ry­bai įkvė­pė vai­kai ir mei­lė

Kū­ry­bai įkvė­pė vai­kai ir mei­lė

Šiau­lie­tė Edi­ta Čal­na­rė jau aš­tuo­ne­rius me­tus ga­mi­na kre­mus. Na­tū­ra­lius, papildytus au­ga­li­niais, ete­ri­niais alie­jais ir, kaip pa­ti sa­ko, mo­te­riš­kais jaus­mais. Vers­lo idė­ja dar tik bręs­ta. Mo­te­ris ne­sle­pia, kad nuo ak­ty­vių veiks­mų su­lai­kė bai­mės: „Vi­sos mes ne­drįs­ta­me ženg­ti laip­te­liu aukš­tyn, nors te­rei­kia im­ti ir da­ry­ti.“

Si­mo­na KVE­DE­RY­TĖ

si­mo­na.k@skrastas.lt

Spal­vos ir kva­pai iš­duo­da mo­te­rį

E. Čal­na­rė vie­ną po ki­to ant sta­lo dė­lio­ja įvai­rias­pal­vius, ne­di­de­lius kre­mo pri­pil­dy­tus in­de­lius. Kiek­vie­nas jų tu­ri ir sa­vo pa­va­di­ni­mą. Jis ir spal­va ati­tin­ka ga­mi­nio su­dė­tį, kva­pus. Kiek­vie­nas kre­mas pri­tai­ky­tas skir­tin­goms mo­te­rims, jų nuo­tai­koms ir jaus­mams.

Vio­le­ti­nis in­de­lis pri­pil­dy­tas kre­mu „Iš­min­ties puo­se­lė­to­ja“, pa­ga­min­tu iš si­mond­si­jų alie­jaus, le­van­dų hid­ro­la­to ir sviest­me­džio, mir­tų ir pe­lar­go­ni­jų. Mė­ly­na­me in­de­ly­je esan­tis kre­mas pa­va­din­tas „In­tui­ty­vio­ji“ – bran­džiai odai. Rau­do­na­me in­de­ly­je – kre­mas „Gam­tos my­lė­to­ja“. Jį su­da­ro mig­do­lų ir avo­ka­dų alie­jus, ro­žių hid­ro­la­tas, pa­čiu­lė, ne­ro­lis, san­tal­me­dis.

„Gam­tos my­lė­to­ja“ yra že­me kve­pian­tis kre­mas. Jis – vie­nas ma­no mėgs­ta­miau­sių, nes ma­ne trau­kia vis­kas, kas su­si­ję su ro­žė­mis, le­van­do­mis“, – sva­jin­gai šyp­te­li mo­te­ris, sa­vo ga­mi­nių li­ni­ją pri­sta­tan­ti bend­ru pa­va­di­ni­mu „Die­viš­ka oda“.

Edi­ta kre­mus ga­mi­na jau apie aš­tuo­ne­rius me­tus. Per šį lai­ko­tar­pį ap­lan­kė daug se­mi­na­rų, kur­sų, pa­mo­kų. Skai­tė kny­gas, straips­nius. Glu­di­no ga­my­bos bū­dą, tech­ni­ką. Vė­liau su­si­do­mė­jo ir kva­pų te­ra­pi­ja – taip pat gi­li­no ži­nias įvai­riuo­se mo­ky­muo­se. Da­bar į sa­vo kre­mus la­ši­na ir ete­ri­nių alie­jų esen­ci­jų.

„Sup­ra­tau, kad kva­pai ga­li bū­ti dau­ge­lio li­gų vais­tai. Ete­ri­niai alie­jai – lyg gam­tos ste­buk­las. Au­ga­las ati­duo­da vi­są sa­ve, o tu jau su juo da­ryk, ką no­ri. Ži­no­ma, rei­kia ži­nių, bet iš to kva­po ga­li pa­si­ga­min­ti sau to­kį vais­tą! Ro­žių alie­jus gy­do dep­re­si­ją, ne­lai­min­gą mei­lę. Le­van­dos – nuo­skau­das, ne­ri­mą, ke­lia nuo­tai­ką, gy­do žaiz­das. Sėk­mę pa­de­da pri­trauk­ti pa­čiu­lė, cit­rin­žo­lės. Ete­ri­nis alie­jus su­ba­lan­suo­ja sa­vi­jau­tą“, – ko­men­ta­vo kva­pus mo­te­ris.

Kre­mas iš na­tū­ra­lių pro­duk­tų

Edi­ta kre­mų ing­re­dien­tų už­sa­ko in­ter­ne­tu iš Pran­cū­zi­jos. Svar­bu, kad kre­mą su­da­ran­čių pro­duk­tų sa­vy­bės bū­tų su­de­rin­tos – pri­tai­ky­tos odos ti­pui ir am­žiui.

Pag­rin­di­nė su­de­da­mo­ji da­lis – au­ga­li­nis alie­jus. Bran­des­nei odai tin­ka avo­ka­dų alie­jus, jaut­res­nei ar kū­di­kio odai – mig­do­lų ir ab­ri­ko­sų kau­liu­kų alie­jai. Odai pa­le­pin­ti tin­ka ar­ga­nų alie­jus.

Ki­tas svar­bus kre­mo ing­re­dien­tas yra gė­lių van­duo, ki­taip va­di­na­mas hid­ro­la­tu. Ran­duo­tai odai tin­ka le­van­dų hid­ro­la­tas, jaut­riai – ru­gia­gė­lių hid­ro­la­tas.

Edi­ta nau­do­ja ir svies­tą. Jaut­riai ir kū­di­kių odai tin­ka man­gų svies­tas. Nuo šal­čio sau­go sviest­me­džio, drė­kin­ti ir mai­tin­ti tin­ka­miau­sias – aga­vų svies­tas.

Vi­są ma­sę su­tvir­ti­na bi­čių vaš­kas. Jis su­jun­gia hid­ro­la­tą, svies­tą ir alie­jus. Vaš­kas ne­truk­do pra­si­skverb­ti kre­mui į odą. Ta­čiau kre­muo­se, skir­tuo­se plo­nai vei­do odai, Edi­ta vaš­ką kei­čia na­tū­ra­liu aly­vuo­gių alie­jaus emul­sik­liu.

„Ats­ki­ruo­se in­duo­se rei­kia kai­tin­ti hid­ro­la­tą ir alie­jų su svies­tu iki 70 laips­nių. Ta­da su­pil­ti į bend­rą puo­dą. Mai­šy­ti su ge­ro­mis min­ti­mis ir pa­lin­kė­ji­mais“, – pro­ce­są api­bū­di­no Edi­ta.

Fi­na­li­nis akor­das – ke­li la­šai ete­ri­nio alie­jaus. Edi­ta pa­ta­ria – ge­riau ma­žiau nei dau­giau. Jis kre­mui su­tei­kia ypa­tin­go kva­po. Be to, iš­lai­ko ga­mi­nio ga­lio­ji­mo lai­ką iki 6 mė­ne­sių. Jis be ete­ri­nio alie­jaus iš­si­lai­ko iki dvie­jų mė­ne­sių.

„Ga­min­ti kre­mus ne­bu­vo leng­va. Bu­vo daug ne­sėk­mių. Vi­sos da­lys puo­de at­si­skir­da­vo. Ne­si­gau­da­vo vien­ti­sos ma­sės. Bet bu­vau už­si­spy­ru­si, ban­dy­da­vau ir išė­jo. Sup­ra­tau, kad es­mi­nis da­ly­kas yra mai­šy­mas“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si Edi­ta.

Pa­tir­tį kau­pė aš­tuo­ne­rius me­tus

34 me­tų Edi­ta de­šimt­me­tį slau­gy­to­ja anes­te­zis­te dir­bo Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je. Da­bar čia uži­ma koor­di­na­to­rės pa­rei­gas.

Mo­te­ris lais­va­lai­kiu prie kre­mų puo­dų su­kio­ja­si ne vie­na – į pa­gal­bą pa­si­siū­lo 5 ir 8 me­tų sū­nūs. Bū­tent jie pa­ska­ti­no už­siim­ti kū­ry­ba. Mat pir­ma­gi­mio odos sau­su­mo neį­vei­kė jo­kios par­duo­tu­vė­je ar vais­ti­nė­je pirk­tos prie­mo­nės.

Te­ko do­mė­tis kre­mų su­dė­ti­mi, ieš­ko­ti bū­dų, ga­lin­čių pa­dė­ti vai­kui. Į kū­ry­bą pa­stū­mė­jo ap­lin­ki­nių mes­ta idė­ja: „Gal rei­kė­tų pa­čiai pa­ban­dy­ti pa­ga­min­ti kre­mą?“

„Ta­da pa­gal­vo­jau: kaip? Iš ko? Iš jo­gur­to? Ar aš su­ge­bė­siu? Juo­lab pa­ti ta­da ne­nau­do­da­vau jo­kių kre­mų. Ta­čiau il­gą lai­ką ši idė­ja ne­da­vė man ra­my­bės. Ga­liau­siai už­si­ra­šiau į kre­mų ga­mi­ni­mo mo­ky­mus. Kaž­kas vi­du­je „su­vib­ra­vo“, pa­ti­ko – juk tu pa­ts ma­tai, ką de­di ir kaip“, – pri­si­mi­nu­si ryž­tin­gą žings­nį šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Ban­do­mai­siais triu­šiais ta­po šei­mos na­riai. Kre­mo po­vei­kį iš­ban­dė vai­kai – sau­sos odos kaip ne­bū­ta. Ran­kų dar­bo pro­duk­tus ėmė do­va­no­ti drau­gams. Pre­ky­bą sa­vais kre­mais pra­dė­jo tik per­nai.

„Man daug įta­kos tu­rė­jo Šiau­liuo­se su­si­kū­ręs „Iš­ma­nių mo­te­rų“ klu­bas, vie­ni­jan­tis vers­lias šiau­lie­tes. Jos ma­ne įkvė­pė. Pa­gal­vo­jau: o jei pa­ban­dy­siu ir aš kur­ti kaž­ką sa­vo? Įsi­jun­gu­si į klu­bo veik­lą ga­vau daug pa­lai­ky­mo ir pa­ta­ri­mų. Vie­nas jų – už­teks da­lin­ti, lai­kas ju­dė­ti pir­myn ir už­dirb­ti iš sa­vo pro­duk­ci­jos“, – juo­kia­si mo­te­ris.

Ned­rį­so bris­ti į pla­tes­nius van­de­nis

Edi­ta su­kū­rė pro­fi­lį so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“. Čia ieš­ko se­kė­jų, su­si­do­mė­ju­sių jos ga­mi­niais ir ga­lin­čiais skleis­ti ži­nią apie juos. Žmo­nių dė­me­sį ban­do pri­trauk­ti įvai­riais žai­di­mais ir sa­vo pro­duk­tų do­va­no­mis. Sklei­džia in­for­ma­ci­ją apie na­tū­ra­lios kos­me­ti­kos, ete­ri­nių alie­jų nau­dą. Ieš­ko nau­jų kon­tak­tų ir pa­žin­čių, svar­bių dar tik pra­dė­tam vers­lui plė­to­ti.

„Ge­riau­sia rek­la­ma – iš lū­pų į lū­pas. Rei­kia, kad žmo­nės pa­tys iš­ban­dy­tų. Tie, ku­riems pa­tiks, pa­pa­sa­kos sa­vo drau­gams, pa­žįs­ta­miems. To­dėl or­ga­ni­za­vau ir se­mi­na­rą. Mo­kiau kre­mų ga­my­bos na­mų są­ly­go­mis, da­li­nau­si ži­nio­mis apie ete­ri­nius alie­jus ir ki­tas na­tū­ra­lias prie­mo­nes – kam ir ka­da jas tin­ka nau­do­ti“, – sa­ko Edi­ta.

Tik per­nai ga­mi­niams su­tei­kė idė­ji­nę for­mą – spal­vas ir pa­va­di­ni­mus. Dau­gu­ma pir­kė­jų – mo­te­rys. Vie­noms rei­ka­lin­gos na­tū­ra­lios prie­mo­nės vai­kams. Ki­tos ieš­ko do­va­nos-staig­me­nos vy­rams.

„Esu tik kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se. Kol kas iš sa­vo kre­mų neuž­dir­bu. At­si­per­ka tik ga­mi­nių ing­re­dien­tai. Se­mi­na­rai dar neat­si­pir­ko. Jų ap­lan­kiau tik­rai ne­ma­žai. Tai tur­būt pa­grin­di­nė ma­no in­ves­ti­ci­ja“, – kal­bė­jo E. Čal­na­rė.

Mo­te­ris ne­ža­da su­sto­ti. Nau­jas pa­šau­ki­mas – ma­sa­žai. Ne­se­niai bai­gė Ti­be­to ma­sa­žo kur­sus. Ku­ria pla­nus ati­da­ry­ti ma­sa­žo ka­bi­ne­tą. Ten nau­do­ti ir siū­ly­ti klien­tams sa­vo kre­mus.

„Mo­te­rys pri­si­gal­vo­ja sau įvai­rių kliū­čių. Sa­ve pa­tei­si­na, kad ne­ga­li pra­dė­ti vers­lo, nes ne­tu­ri pa­kan­ka­mai ži­nių. Ne­va rei­kia baig­ti dar ke­lis kur­sus. Taip tryp­čio­ja­me. O iš tik­rų­jų te­rei­kia im­ti ir da­ry­ti. Vis­kas pa­pras­ta. Ži­nios ir pa­tir­tis tu­ri ei­ti kar­tu. Be pa­tir­ties, ne­bus ir kū­ry­bos“, – sa­kė vers­lą pra­de­dan­ti mo­te­ris.

Kny­ga apie mo­ters to­bu­lė­ji­mą

Edi­ta sie­kia iš­leis­ti ir kny­gą „Lai­min­ga mei­lė be pa­bai­gos“. Ji jau pa­ra­šy­ta. Pris­ta­ty­ta bū­re­liui šiau­lie­čių. Da­bar kny­gai trūks­ta tik api­pa­vi­da­li­ni­mo ir rė­mė­jų pa­gal­bos lei­dy­bai.

Kny­ga su­ba­lan­suo­ta mo­te­rims, bet tin­ka ir vy­rams. Gvil­de­na­mos te­mos nė­ra su­si­ju­sios su kre­mais ar kva­pų te­ra­pi­ja. Jo­je kal­ba­ma apie švel­nio­sios ly­ties jaus­mus. Jų pa­ti­ria­mas bai­mes, ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo komp­lek­są, ne­pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo jė­go­mis ir mo­te­riš­kus „stab­džius“, su­lai­kan­čius nuo kū­ry­bos.

Edi­ta sa­ko, kad kny­go­je ap­ra­šy­ta jos pa­tir­tis. Tai „vie­no laip­te­lio“ is­to­ri­ja, ku­rio­je at­sklei­džia­mas švel­nios, jaut­rios mo­ters pe­rė­ji­mas nuo tar­si vo­ve­rės ra­te už­si­su­ku­sios ma­mos, žmo­nos, dar­buo­to­jos iki kū­rė­jos.

„Aš taip pat su­kau­si ra­te. Iš jo išei­ti, kaip ir dau­ge­liui mo­te­rų, truk­dė ne­sėk­mės bai­mė, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, ne­no­ras įskau­din­ti ar nu­vil­ti ar­ti­mus žmo­nes. Su­kau­si, kol svei­ka­ta su­šlu­ba­vo. Ta­da atė­jo ma­ne įkve­pian­čių žmo­nių, da­vu­sių pa­spir­tį ir pa­ro­džiu­sių ga­li­my­bes. Pa­si­da­rė sun­ku grįž­ti į tą ra­tą. Bet ir ženg­ti kū­ry­bos link jau­čiau­si ne­pa­si­ren­gu­si. Taip mo­te­rys už­strin­ga. Pra­ran­da vil­tį ir ne­be­ti­ki sa­vi­mi. Tai pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis, kai rei­kia ieš­ko­ti op­ti­miz­mo. Aš ne­ži­no­jau, ko grieb­tis. Pra­dė­jau ra­šy­ti laiš­kus sau. Per me­tus pri­ra­šiau 100 pus­la­pių. Po ku­rio lai­ko per­skai­čiau juos. Nus­te­bau. Pa­gal­vo­jau, kad tos min­tys ga­lė­tų pa­dė­ti ki­toms mo­te­rims“, – apie kny­gos pra­džią pa­sa­ko­jo Edi­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SVA­JO­NĖS: Edi­ta Čal­na­rė sa­ko, kad sa­vo sva­jo­nių siek­ti nie­ka­da ne­vė­lu – mo­te­ris ne tik ėmė­si sa­vo ga­my­bos kre­mų pre­ky­bos, atei­ty­je ke­ti­na ati­da­ry­ti ma­sa­žo ka­bi­ne­tą, bet ir iš­leis­ti kny­gą.

IDĖ­JA: Šiau­lie­tė Edi­ta Čal­na­rė aš­tuo­ne­rius me­tus ga­mi­na na­tū­ra­lius kre­mus, bet pre­ky­bos ėmė­si tik prieš me­tus.