Naujausios
Kur augo bulvės, dabar – rododendrai
Prieš 15 metų Nijolė Petrošiūtė ir Gintas Mitkevičius nusipirko Tytuvėnuose (Kelmės rajonas) sodybą – su po langais augančiomis bulvėmis, mėšlo krūva ir malkine iš langų grotų. Darbštūs ir sumanūs šeimininkai nieko nelaukdami pradėjo tvarkyti ir patį gyvenamąjį namą, ir aplinką. Namai nušvito neatpažįstamai.
Šiemet tytuvėniškių sodyba pelnė antrąją vietą tarp gražiausių miesto sodybų Kelmės rajone.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
„Neūkiškumas“
Nijolės Petrošiūtės ir Ginto Mitkevičiaus sodyba Tytuvėnuose – tarsi pasislėpusi nuo pašalinių akių, tvarkingos Liepų gatvės pakraštyje. Tačiau tik užsukus į kiemą atsiveria akis glostantys vaizdai: įvairūs augalai, medeliai, skulptūros, kitokie akcentai.
Į Tytuvėnus šeima atsikėlė prie 15 metų. Įsigytos sodybos vaizdas, švelniai tariant, buvo nekoks. N. Petrošiūtė prisiminė, jog tiesiog po gyvenamojo namo langais augo bulvės, ten, kur dabar puikuojasi keturių rūšių rododendrai, riogsojo mėšlo krūva. Sodybos nepuošė ir sukrypusi malkinė. Dabar jos vietoje – originali pavėsinė.
„Naująjį pirkinį keisti pradėjom iškart dviem frontais: reikėjo tvarkyti patį namą ir kiemą. Tą tebedarome iki šiol. Kai daržą užsėjome veja, net mano dabar jau mirusi mama rimtai supyko dėl tokio neūkiškumo“, – šypsojosi ponia Nijolė.
Savo malonumui
Paskui, pasak šeimininkės, reikėjo paprašyti, kad „pasislinktų“ senesni kiemo medžiai.
Nuo kaimynų Sukackų pusės sklypo riba buvo pasodinta Kaukazo slyvaičių linija. Slyvos krito, rūgo, sukosi širšių spiečiai. Pirmąjį rudenį, pamatę, ką kaimynai dėl šių metų medžių priversti kentėti, Nijolė su Gintu puolė slyvaites kirsti.
Iškirto 17 medžių ir vietoj jų pasodino tujas. Tujos užaugo į dailias, tarsi sargybinių, eiles. Gražu, ir niekam netrukdo.
Sutvarkę būtiniausius dalykus, šeimininkai pradėjo daryti kažką tokio, kad būtų patiems miela.
„Niekada nebuvo nė minties apie konkursus, juolab kad mūsų kiemo nuo gatvės kaip ir nesimato. Pirmąkart Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas mūsų sodybą gana keistomis aplinkybėmis aptiko: sprendė apsileidėlių konfliktą prie daugiabučio, esančio už mūsų sklypo galo, ir, užsilipęs ant mėšlo krūvos, per tvorą pamatė, kad kažko mūsų kieme yra. Tada pirmąkart sulaukėme komisijos“, – pasakojo Nijolė Petrošiūtė.
Būtina pajausti žemę
Tytuvėniškė sodybą gražina, viską padaro pati. Negali savo aplinkos patikėti specialistams ar samdytiems žmonėms.
Ponia Nijolė svarsto: gal ir patogiau, paprasčiau būtų, jei labiau už ją išmanantys padėtų. Bet ji negali nedirbti pati.
Tiesa, daug kartų yra netinkamą vietą kokiam augalui parinkusi. Pasodina, o paskui, kiek laiko praėjus, mato, kad kažkas ne taip. Tada neša kitur, bet ir vėl nepataiko. Kartais medelis už tai supyksta ir numiršta, juk ne lėlė, nenori būti nešiojamas.
„Negaliu dirbti ir su pirštinėmis, nes man būtina pajusti žemę: suleidžiu į ją nagus ir išteka visas pasiutimas“, – sakė N. Petrošiūtė.
Paminklai – ir anūkams, ir „priešams“
Tytuvėniškė save vadina ne visai normalia moterimi. Mat ponia Nijolė puikiausiai gali išsiversti be kosmetikos ar naujų, brangių drabužių. Bet negaili pinigų nei augalams, nei tautodailininkų kūriniams.
Moteris žavisi mažąja architektūra. Dirbdama žurnaliste, susipažino su ne vienu tautodailininku, kurių darbus apgyvendino savo sodyboje. Jie ne tik sodybą puošia, bet kartu primena ir sutiktus gražius žmones.
Kai iš po trinkelių smėlį neįtikėtinais kiekiais ėmė rausti skruzdės, medinių skruzdžių prisipirko iš jauno bet labai talentingo vidukliškio meistro Dariaus Janušauskio. Kai pavargo kariauti su kurmiais – ir jam „paminklą“ pastatė. „Vyras tvirtina: jei negali priešo įveikti, jį gerbk“, – šypsojosi N. Petrošiūtė.
Ypač gražios sodybos šeimininkė džiaugiasi draugyste su kelmiškiu akmentašiu, meno kūrėju Valdu Bandza.
Tytuvėniškių sodyboje – V. Bandzos iškaltas laiptuose klūpantis angeliukas rytą išlydi, kelią palaimina, vakare pasitinka. Prie terasos – kelmiškio iš akmens ištašyta, iš laužo išnyranti mergaitė. Ponia Nijolė turi anūkę Ugnę. Sodo gale sparnus suka vėjo malūnas, nes kito anūko vardas – Vėjas. Malūną-vasaros dušą pagamino lioliškis Robertas Burneckis. Anūkei Smiltei geriausiai dera smėlio laikrodis.
„Privatizuota“ kaimyno siena
Nijolės Petrošiūtės ir Ginto Mitkevičiaus sodyboje yra daiktų, kurie buvo pasmerkti išmesti.
„Kaimynams tų daiktų nebereikėjo, tai aš ir priglaudžiau. Sėtuvę, seną lopšį, kubilą panaudojau gėlėms, augalams sodinti kaip vazonus. Iš senos siuvimo mašinos išėjo puikiausias stalas terasai“, – sakė šeimininkė.
Ponia Nijolė tvirtino, jog didžiulė Dievo dovana turėti gerus kaimynus. Savuosius vadino tiesiog nuostabiais.
Nėra kilę nesusipratimų dėl ežios sprindžio, dėl medžio šakos, įlindusios į kito teritoriją. Sykį nužiūrėjusi, kad pavėsinė labiausiai tiktų prie kaimyno ūkinio pastato sienos, kaimynui Ričardui Sukackui Nijolė Petrošiūtė prasitarė norinti jo sieną „privatizuoti“. Sutiko iš karto. Gręžė, kalė svetimą sieną, kaip vėliau paaiškėjo, netgi malkas nuvertėme, bet kaimynai apie tai net neužsiminė. Ant pačios sklypo ribos tujas pasodino.
Ponia Nijolė – keliauninkė, todėl, jei kur ilgėliau išvažiuoja, kitos pusės kaimynė Danė Verpetinskienė gėles, šiltnamį laisto.
Autorės nuotr.
ŠEIMININKAI: Nijolė Petrošiūtė ir Gintas Mitkevičius savo sodybą Tytuvėnuose tvarko ir gražina 15 metų.
SKULPTŪROS: Tytuvėniškių sodyboje – ne viena skulptūra. Kelmiškis akmentašys meno kūrėjas iš akmens sukūrė iš ugnies išnyrančią mergaitę.
MALŪNAS: Lioliškio Roberto Burneckio sumeistrautas malūnas sodyboje ne tik sparnus suka. Jame įrengtas vasaros dušas.
„PRIEŠAI": Šeimininkai neįveikiamiems „priešams“ – kurmiams ir skruzdėms – pastatė paminklus.
ŠILAUOGĖS: Sodyboje gražiai dera šilauogės.