Kur žmonės važiuoja su kemperiais? Maršrutai, kurių neskelbia turizmo puslapiai

Autorių nuotr.
Jei pasižiūrėtume, kur iš tiesų važiuoja žmonės su kemperiais, pamatytume ne tik žemėlapius, bet ir mintis, nuo kurių jie bėga. Vieni ieško tylos, kiti – tik vietos kur iškepti lašinius ir pažiūrėti žvaigždes. Ir retas iš jų renkasi tai, ką siūlo turizmo portalai.

Tikri maršrutai – tie, kuriuos susikuri pats. Bet kai sėdi prie vairo pirmą kartą, norisi bent krypties. O kryptį dažniausiai pasufleruoja vietiniai, o ne kelionių žinynai.

Nematyti Lietuvos veidai: kur suka patyrę kemperistai

Pakrantės ir ežerai – vis dar populiarūs, bet jų privalumai seniai žinomi. Todėl vis dažniau kemperiai suka ten, kur mažiau triukšmo, daugiau natūralumo ir galimybės pabūti su savim be dekoracijų.

Štai keli maršrutai, kuriuos renkasi tie, kas kemperiu važiuoja ne pirmą kartą:

● Aukštaitijos giluma tarp Kaltanėnų ir Stirnių. Tvenkiniai, miškai ir jokių kaimynų.

● Žemaitijos pievos, kur ryte kyla rūkas, o vakare girdisi tik stirnos.

● Baltarusijos pasienio miškai – ši vieta reikalauja daugiau atsakomybės, bet atperka laukine tyla.

Pasitaiko, kad žmonės važiuoja be tikslo – važiuoja tiek, kiek traukia. Ir sustoja tada, kai akys nori pabūti vietoje. Tokie maršrutai negimsta internete – jie atsiranda tarp posūkių ir kavos termose.

Kodėl svarbu ne tik kelias, bet ir su kuo važiuoji

Kemperių nuoma dažniausiai pradedama planuoti pagal vietą. Tačiau daug kas priklauso nuo to, su kuo važiuoji. Šeima, vaikai ar draugai – visi turi savo įpročius, o kemperyje jie paaštrėja. Vienam reikia tylos, kitam – kolonėlių ir vakarienės ant ugnies. Todėl prieš išvykstant verta kalbėtis apie tai, kas svarbu kiekvienam.

Kartą jauna pora išsinuomojo kemperį su mintimi – pabėgti nuo kasdienybės. Grįžo išsiskyrę. Ne dėl maršruto, o dėl to, kad neišdrįso anksčiau pasikalbėt apie tai, ką iš tiesų nori rasti toje išvykoje.

Ar verta pasitikėti kelionių gidais? Ne visada

Tie patys straipsniai, tos pačios „top vietos“, tie patys filtrai. Jeigu išsinuomoji kemperį ir važiuoji pagal viešai skelbiamus maršrutus – labai tikėtina, kad stovėsi šalia penkių tokių pačių kemperių. Ir kai vakare ieškosi tylos, vietoj to girdėsi svetimą Spotify grojaraštį.

Todėl vis daugiau žmonių renkasi nepakeliamai paprastus dalykus: senus žemėlapius, paprastus kaimo kelius ir netikėtumą. Ir tada kemperių nuoma tampa ne nuomos sandoriu, o patirties pradžia. Tikra, netobula, bet sava.

Ką pasiimti į kelionę, kuriai nėra plano?

Kai nėra konkretaus maršruto, reikia pasiruošti kitaip. Ne tik drabužiams ar maistui, bet ir nežinomybei.

Tokios kelionės dažnai išmoko daugiau nei dešimt skrydžių.

● Imk popierinį žemėlapį – jis tampa vertingu pokalbių pretekstu su vietiniais.

● Atsisiųsk offline muzikos – ten, kur nori būti, dažniausiai nėra ryšio.

● Nepamiršk šilto pledo – nes kartais norisi naktį pabūt lauke, net jei vėsoka.

Kai grįžti iš tokios išvykos, mintys ilgai dar klaidžioja. Ir kitą savaitę supranti – nori dar. Ne dėl patogumo. Dėl pojūčio, kurio nepasiūlys joks viešbutis.

Jei kemperių nuoma tau kol kas atrodo kaip praktinis reikalas, leisk sau pažvelgti plačiau. Tai gali tapti ne tik savaitgalio išvyka, o būdas grįžti prie to, ko pasigendi – nuoširdumo, tylos, laiko. Ir galimybės pasirinkti kur sustoti – ne pagal programą, o pagal jausmą.