Levandų užburtos moterys

Le­van­dų už­bur­tos mo­te­rys

Moc­kū­nuo­se, Gied­rės Jan­kū­nie­nės ūky­je, jau mė­ly­nuo­ja le­van­dos. Kaip ir vi­sa gam­ta, šiais me­tais le­van­dos sa­vo žy­dė­ji­mą pa­sku­bi­no. Šei­mi­nin­kė Gied­rė mus pa­si­tin­ka pro­van­siš­ka­me kam­pe­ly­je: prie bal­to pin­to sta­le­lio, le­van­dų ap­sup­ty, nuo sau­lės pri­si­den­gu­si siu­vi­nė­tu skė­čiu. Kuo ne Pran­cū­zi­ja? Gied­rės tei­rau­ja­mės, kuo ją, jos se­se­rį Auš­ri­nę ir ma­mą Oti­li­ją su­ža­vė­jo šie kvap­nūs mė­ly­ni žie­dai.

Le­van­dų ūkio pra­džia

– Le­van­dų sa­vo dar­že­liuo­se tu­rė­jo­me vi­sa­da, su kai­my­nais da­li­no­mės. Ga­lu­ti­nai le­van­dos už­val­dė po to, kai se­suo ap­si­lan­kė Pro­van­se ir iš­vy­do mė­ly­nuo­jan­čius lau­kus, – pa­sa­ko­ja Gied­rė Jan­kū­nie­nė.

Iš vy­rų at­si­ko­vo­ju­sios de­vy­nis arus že­mės, mo­te­rys ki­bo į dar­bą. Dve­jus me­tus ruo­šė au­ga­lams že­mę, o už­per­nai ru­de­nį pa­so­di­no ke­tu­rias va­gas le­van­dų. Pir­mie­ji dai­gai at­ke­lia­vo iš nuo­sa­vų dar­že­lių, pirk­ti­nių – tik ke­li. Gied­rė pa­sa­ko­ja: le­van­dos dau­gi­na­mos iš su­no­ku­sių le­van­dų sėk­lų, ša­ke­lių ar­ba skirs­tant krū­mą.

– Pa­so­di­nom ir žiū­rė­jom, kas bus. Le­van­dos au­go, pra­žy­do. Tuo­met su­pra­tom, kad rei­kia kaž­ką da­ry­ti to­liau, – šyp­so­si Gied­rė.

Le­van­dų ūkis ėmė plės­tis. Mo­te­rys sė­jo le­van­das ko­vo pra­džio­je, jas dai­gi­no ant pa­lan­gių. Kai že­mė su­ši­lo, tie­siai iš dai­gyk­lų le­van­das per­kė­lė į lau­ką. Vie­to­je užau­gin­tos le­van­dos – iš­tver­min­gos, at­spa­rios šal­noms. At­vež­ti­nės daž­niau­siai ne­per­žie­mo­ja – nu­šą­la. O ir neį­ti­kė­ti­nai bran­gios – įsi­ti­ki­nu­si Gied­rė.

Apie le­van­dų krū­me­lius ūkio mo­te­rys su­ka­si kaip apie my­li­mus vai­kus: ge­ni, trę­šia, nu­ny­ku­sius krū­me­lius at­so­di­na. Ken­kė­jai le­van­das ne itin mėgs­ta, ta­čiau į jų šak­nis kar­tais įsi­su­ka kark­va­ba­lių ler­vos, ir krū­me­lis žū­va.

Taip ir ma­ty­ti lau­ke tar­si pa­gal ūgį ir am­žių su­si­ri­kia­vu­sios le­van­dos: vy­riau­sios, su­ke­ro­ju­sios, žy­din­čios, ir ma­žes­ni, jau­nes­ni krū­me­liai. Le­van­dų lau­ką puo­šia 1000 au­ga­lė­lių, o ki­tuo­se lau­kuo­se sa­vo ei­lės lau­kia pa­tys jau­niau­si, bet pra­ku­tę dai­ge­liai. Jų – apie 2000.

Le­van­dų au­gin­to­ja Gied­rė sa­ko, jog šis jos po­mė­gis sie­ja­si ir su jos pro­fe­si­ja. Gied­rė – is­to­ri­jos ir geog­ra­fi­jos dės­ty­to­ja Bir­žų tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­ky­mo cent­re. Le­van­dų ūke­ly­je pra­ver­čia ir is­to­ri­jos, ir geog­ra­fi­jos ži­nios. Le­van­dos Lie­tu­vos dva­ruo­se bu­vo au­gi­na­mos jau prieš po­rą šimt­me­čių. Tą Gied­rei pa­tvir­ti­no ir Šiau­lių bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­rė. Juk dva­ri­nin­kai mė­go pran­cū­ziš­ko sti­liaus so­dus. Ta­čiau po­pu­lia­res­nės le­van­dos bu­vo Lat­vi­jo­je.

Le­van­dų bur­tai

Ir vis tiek neaiš­ku: ko­dėl mo­te­rys pa­si­rin­ko le­van­das, o ne ko­kias ki­tas gė­les.

– Jos už­bu­ria, – ki­to paaiš­ki­ni­mo ne­ran­da Gied­rė.

Gied­rės ma­mos Oti­li­jos Stir­kie­nės aist­ra – iš­gau­ti iš le­van­dų žie­dų le­van­dų van­de­nį ar­ba hid­ra­la­tą, taip mo­te­rys va­di­na šį ste­buk­lin­gą van­de­nį. Dis­ti­liuo­jant iš le­van­dų žie­dų iš­gau­na­mos vi­sos ge­ro­sios sa­vy­bės. Le­van­dų van­de­nį tin­ka nau­do­ti kaip an­ti­sep­ti­ką, odai drė­kin­ti, ra­min­ti. La­bai tin­ka po sau­lės vo­nių ar sau­lės pa­žeis­tiems plau­kams at­gai­vin­ti, su­minkš­tin­ti. Le­van­dų van­de­nį mo­te­rys dis­ti­liuo­ja po to, kai nui­ma­mas le­van­dų žie­dų der­lius – lie­pą ir rugp­jū­tį. Šie­met le­van­dų žie­dais ga­li­ma džiaug­tis kur kas anks­čiau.

Le­van­dų žie­dai tin­ka kvap­nioms puokš­te­lėms – na­mams puoš­ti, kvė­pin­ti. Su­džiū­vę le­van­dų žie­dai spal­vos ne­pa­kei­čia, il­gai pri­me­na va­sa­rą.

Le­van­dų žie­dus mo­te­rys de­da į mai­še­lius ir sle­pia spin­to­se. Spin­tos ne tik pa­kvim­pa le­van­dų žie­dais – iš jų iš­si­kraus­to kan­dys, ku­rios šio kva­po la­bai ne­mėgs­ta.

Gied­rė sa­ko, jog le­van­dų žie­dų mai­še­lius la­bai tin­ka pa­ka­bin­ti prie vai­kiš­ko ve­ži­mė­lio ar pa­si­dė­ti po pa­gal­ve. Jei nei­ma mie­gas, te­rei­kia mai­še­lį pa­če­žin­ti, pauos­ty­ti ir sap­nai at­ke­liaus.

Le­van­dų ska­nės­tai

Le­van­dų sko­niu Gied­rė pa­ra­gi­na įsi­ti­kin­ti pa­čiai. Ant bal­to sta­le­lio, ša­lia le­van­dų lau­ko, mo­te­ris pa­ruo­šu­si le­van­dų ar­ba­tos bei de­ser­to – avie­čių uo­gie­nės su le­van­dų žie­dais. Ar­ba­ta ra­mi­na ir su­ža­vi aro­ma­tu.

Le­van­dų ūkio mo­te­rys le­van­dų žie­dais gar­di­na py­ra­gus, sau­sai­nius, le­dus. Pa­si­gi­riu: te­ko ra­gau­ti le­van­do­mis gar­din­to ož­kos sū­rio, ku­rio ga­vau lauk­tu­vių iš Olan­di­jos. Sū­ris bu­vo vio­le­ti­nio at­spal­vio. Ta­čiau Gied­rė paaiš­ki­na: gal sū­ris ir bu­vo gar­din­tas le­van­do­mis, ta­čiau šis au­ga­las sū­rio nu­da­žy­ti ne­ga­lė­jo – žie­dai ne­da­žo. Ga­min­to­jai į sū­rį bu­vo pri­dė­ję dirb­ti­nių da­žų.

Pa­sak Gied­rės, iš le­van­dų iš­gau­na­mas ir ete­ri­nis alie­jus, ta­čiau tą pa­da­ry­ti čia, ūky­je, var­gu ar pa­vyks. Mat lie­tu­viš­ko­mis są­ly­go­mis užau­gu­sios le­van­dos tiek alie­jaus ne­sub­ran­di­na.

Jo­ni­nės le­van­dų lau­ke

Įvai­riau­sias ran­kų dar­bo smulk­me­nė­lė­mis su le­van­do­mis iš pra­džių mo­te­rys do­va­no­da­vo drau­gams, ar­ti­mie­siems. Ta­čiau da­bar pla­nuo­ja iš to kur­ti vers­lą. So­dy­bo­je bai­gia­ma reng­ti pa­tal­pa, kur sve­čiams, at­vy­ku­siems pa­si­gro­žė­ti le­van­do­mis, mo­te­rys pri­sta­tys pro­duk­ci­ją iš le­van­dų, pa­vai­šins le­van­dų ar­ba­ta, pa­pa­sa­kos apie šiuos pui­kius au­ga­lus.

Ši Pro­van­so sti­liaus pa­tal­pa nors ir ne iki ga­lo įreng­ta, bet sve­čių su­lau­kė jau per Jo­ni­nes. Gied­rei ki­lo min­tis su­kvie­ti bir­žie­čius ir mies­to sve­čius į so­dy­bą ir švęs­ti Jo­ni­nes ra­miai, lai­kan­tis se­nų­jų ku­po­lia­vi­mo tra­di­ci­jų. No­rin­čių­jų at­si­ra­do ne­ma­žas bū­rys. Anot Gied­rės, pa­var­gu­sių nuo triukš­mo žmo­nių. Tai – tar­si al­ter­na­ty­va mies­to Jo­ni­nėms, ku­rios švęs­ti kvie­tė su tran­kia mu­zi­ka bei pri­mirš­to­mis tra­di­ci­jo­mis. Le­van­dų ūky­je žmo­nės ty­liai pa­bu­vo gam­to­je, py­nė vai­ni­kus, iš­gir­do pa­sa­ko­ji­mą apie žo­le­les, pa­si­gro­žė­jo le­van­dų žy­dė­ji­mu.

Le­van­dos – šil­ko ta­py­bo­je

Le­van­dų žy­dė­ji­mą Gied­rė per­kė­lė ir į sa­vo rank­dar­bius. Mo­te­ris kar­tu su ma­ma pri­klau­so „Krai­tės“ klu­bo rank­dar­bių kū­rė­joms. Gied­rės ta­py­ba ant šil­ko tu­rė­jo­me pro­gos gro­žė­tis pa­ro­do­se. Ant šil­ko Gied­rė nu­ta­pė ir žy­din­čias le­van­das.

Le­van­di­nai ir ki­ti ūkio au­ga­lai

Į le­van­dų lau­kus įsi­ter­pia ir ki­ti ūkio mo­te­rų puo­se­lė­ja­mi au­ga­lai. Pa­vyz­džiui, lie­tu­viš­kos rū­tos, ku­rios da­bar taip iš­ny­ko bir­žie­čių dar­že­liuo­se, jog jau­no­sios prieš ves­tu­ves ieš­ko su ži­bu­riu. Mo­te­rys sa­vo lau­ke įvei­sė ir vais­ti­nę žio­me­nę. Tai – taip pat mė­ly­nai žy­din­tis vais­ti­nis au­ga­las, sklei­džian­tis ma­lo­nų aro­ma­tą. Sun­ku nuo le­van­dų at­skir­ti ir jų pusb­ro­lį – le­van­di­ną. Tai – hib­ri­di­nis au­ga­las, iš­ves­tas iš dvie­jų skir­tin­gų le­van­dų rū­šių.

Kvies į edu­ka­ci­nes pro­gra­mas

Gied­rė ti­ki­na, jog iš­vys­ti vi­sus šiuos au­ga­lus bei su­ži­no­ti jų ge­rą­sias sa­vy­bes jau grei­tai bus ga­li­ma iš anks­to už­si­re­gist­ra­vus. Nes di­de­lių gru­pių priim­ti iš kar­to nė­ra ga­li­my­bių. Gied­rė pla­nuo­ja ūky­je su­reng­ti žy­dė­ji­mo šven­tę – kai le­van­dos dar la­biau įsi­žy­dės.

Edi­ta MI­KE­LIO­NIE­NĖ

Edi­tos Mi­ke­lio­nie­nės nuo­tr.

Gied­rė Jan­kū­nie­nė sa­vo puo­se­lė­ja­ma­me le­van­dų lau­ke.

Le­van­dų žy­dė­ji­mas.

Vai­šės iš le­van­dų Pro­van­so sti­liaus kam­pe­ly­je.

Le­van­dų ūkio mo­te­rų su­kur­ta de­ko­ra­ci­ja.