Lietuvoje žiemoti lieka vis daugiau paukščių

Lie­tu­vo­je žie­mo­ti lie­ka vis dau­giau paukš­čių

Iš 388 Lie­tu­vo­je pri­skai­čiuo­ja­mų paukš­čių rū­šių net 133 lie­ka žie­mo­ti mū­sų kraš­te. Pa­sak Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gės Dei­mos Pranc­kū­nie­nės, žie­mo­jan­tiems paukš­čiams rei­ka­lin­ga pro­tin­ga žmo­nių pa­gal­ba. Rei­kia ži­no­ti, kuo ir kaip paukš­čius le­sin­ti, ko­kias le­syk­las ir kur jiems įreng­ti.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Paukš­čiams pro­tą su­mai­šo ši­lu­ma

2015 me­tų duo­me­nimis, Lie­tu­vo­je yra už­fik­suo­tos 388 paukš­čių rū­šys. Nors vi­sai ne­se­niai paukš­čių rū­šių bu­vo 383.

Pa­sak Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gės Dei­mos Pranc­kū­nie­nės, paukš­čių rū­šių dau­gė­ja kas me­tai. Bet tai ne­reiš­kia, kad vi­sos rū­šys Lie­tu­vo­je ir gy­ve­na. Gal – tik pra­skren­da, paukš­čiu­kų ne­pe­ri, gal – tik žie­mo­ja?

Anks­tes­niais me­tais, įpras­to­mis šal­to­mis žie­mo­mis lik­da­vo žie­mo­ti apie 77 paukš­čių rū­šys. Šy­lant kli­ma­tui, si­tua­ci­ja grei­tai kei­čia­si. 2013 me­tais už­fik­suo­tos Lie­tu­vo­je li­ku­sios 133 paukš­čių rū­šys. „Paukš­čiai ap­si­gau­na, jiems tie­siog pro­tą su­mai­šo ši­lu­ma, ne­sta­bi­lus žie­mų pra­si­dė­ji­mas, stai­gūs sprogs­tan­tys šal­čiai. Spar­nuo­čiai ne­spė­ja su­rea­guo­ti ir iš­skris­ti. Yra bu­vę me­tų, kai pa­jū­ry­je su­ša­lo la­bai daug ten žie­mo­jan­čių ku­rap­kų. Ku­rap­kos nė­ra „emig­ran­tės“, bet jos ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­sios stai­giam at­ša­li­mui“, – sa­kė D. Pranc­kū­nie­nė.

Lie­tu­vo­je žie­mo­ti lie­ka zy­lu­tės šiau­ri­nė, di­džio­ji, il­gauo­de­gė, pil­ko­ji, juo­do­ji, kuo­duo­to­ji. Be­je, ne vi­sus žie­mo­ti lie­kan­čius paukš­čius ga­li­ma pa­ma­ty­ti. Ne vi­si trau­kia prie žmo­nių. Pa­vyz­džiui, me­le­tos, ku­rių vi­sos rū­šys (pil­ko­ji, ža­lio­ji, juo­do­ji) įra­šy­tos į Rau­do­ną­ją kny­gą.

Žie­mo­ja tiek na­mi­nis žvirb­lis, tiek ir kark­laž­virb­lis. Ne­lie­ka žie­mo­ti pir­ma­sis pa­va­sa­rio pra­na­šas – ko­vas, be­ne vie­nin­te­lis iš var­ni­nių šei­mos. Šar­kos, var­nos, kuo­sos, krank­liai, kėkš­tai – žie­mo­ja. Ir žmo­nių ne­si­bai­mi­na. Kaip ir ge­niu­kai – ma­žie­ji, di­die­ji, vi­du­ti­niai, tri­pirš­čiai. Neišsk­ren­da kur­ti­niai, te­ter­vi­nai, ku­rap­kos, je­ru­bės, put­pe­lės.

Lie­ka eg­li­niai, pu­ši­niai, mar­gas­par­niai kry­žias­na­piai, re­čiau ma­to­mi, miš­kuo­se žie­mo­jan­tys paukš­čiai. Už­tat šie paukš­čiai iš­gliau­do ir iš­bars­to įvai­rias sėk­ly­tes. Lie­ka Lie­tu­vo­je ir ma­žy­tės ka­rie­tai­tės, ku­ku­čiai, gra­žia­gal­vės, bu­ku­čiai, lieps­ne­lės, snie­ge­nos, se­nuo­se eg­ly­nuo­se gy­ve­nan­tys nykš­tu­kai, vi­si kar­ve­liai, ki­ki­liai. Straz­dai mėgs­ta uo­gas, to­dėl žie­mą su­kio­ja­si ap­lin­kui na­mus, so­dy­bas, le­sa gu­do­be­lių, rau­gerš­kio, ki­tus vai­sius bei uo­gas. Anks­čiau bu­vo ma­no­ma, kad lie­ka tik po­rų ne­tu­rin­tys straz­dai, bet or­ni­to­lo­gai nu­sta­tė, jog Lie­tu­vo­je žie­mo­ja vi­si.

Stam­biau­si lie­kan­tys žie­mo­ti paukš­čiai – ža­liū­kės. Jos ne­bi­jo at­skris­ti į le­syk­lė­les le­sa­lo.

Lie­tu­vos ne­pa­lie­ka nei paukšt­va­na­giai, nei pe­lė­dos, nei jū­ri­niai ere­liai.

„Sve­čiams iš Šiau­rės Lie­tu­va yra ku­ror­tas, to­dėl jie čia mie­lai žie­mo­ja. Vie­ni iš jų – svir­be­liai – pra­na­šau­ja šal­tą žie­mą. Šie­met šie paukš­čiai pa­si­ro­dė anks­ti. Nu­tu­pia elekt­ros lai­dus ko­lo­ni­jo­mis ir svir­bia. Le­sa vi­sas uo­gas, kaip ir straz­dai. Iš Šiau­rės at­skren­da žie­mo­ti star­ta, šiau­ri­nis ki­ki­lis, iš plėš­rū­nų – tū­buo­ta­sis suo­pis. Van­de­ni­nis straz­das at­skren­da jau žie­mą į Lie­tu­vą, nar­do neuž­šą­lu­sio­se upė­se, ieš­ko sau le­sa­lo. Du­by­so­je yra ma­ty­tas. Tik­ra re­te­ny­bė“, – pa­sa­ko­jo eko­lo­gė.

Iš Lie­tu­vos paukš­čius ve­ja le­sa­lo ne­pri­tek­lius. Kai le­sa­lo pa­kan­ka, paukš­čiai ir lie­ka.

Le­sin­ti ar ne­le­sin­ti?

Šis klau­si­mas, pa­sak D. Pranc­kū­nie­nės, la­bai svar­bus. Vie­ni tvir­ti­na, jog le­si­ni­mas su­pai­nio­ja paukš­čių na­tū­ra­lius pro­ce­sus, jie ne­be­mo­ka pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi. Taip nė­ra. Spe­cia­lis­tai – or­ni­to­lo­gai pa­si­sa­ko už le­si­ni­mą, pa­gal­bą paukš­čiams ne tik šal­tuo­ju, bet ir li­ku­siais me­tų lai­kais.

„Paukš­čio iš pro­to neiš­ve­si, be­veik nė vie­nas ne­prip­ran­ta le­si­na­mas. Pa­vyz­džiui, gul­bės bū­na tol, kol už­šą­la tel­ki­niai. Tie­sa, prie le­si­ni­mo pri­pran­ta an­tys. Žmo­nės ur­ba­ni­zuo­to­se te­ri­to­ri­jo­se, mies­tų par­kų tven­ki­niuo­se, an­tis le­si­na žie­mą-va­sa­rą. An­tys ne tik pa­čios le­sa­lo ne­beieš­ko, bet ir sa­vo vai­kų ne­be­mo­ko to da­ry­ti. Iš­pe­rė­jo, paau­go – ir vi­si „pa­pra­šai­ka“ prie žmo­nių plau­kia. Au­ga „pa­šal­pi­nių“ kar­ta“, – pa­sa­ko­jo D. Pranc­kū­nie­nė.

Svei­kin­ti­nas le­si­ni­mas paukš­čių pe­rė­ji­mo me­tu, jei­gu no­ri­ma pa­gau­sin­ti paukš­te­lių. Paukš­čiams tuo­met leng­viau pa­si­rū­pin­ti paukš­čiu­kais ir užau­gin­ti svei­kes­nę va­dą.

Šal­tuo­ju me­tų lai­ku, kai die­nos trum­pė­ja, o le­sa­lo vis ma­žė­ja, spe­cia­lis­tai re­ko­men­duo­ja le­sin­ti paukš­čius. Ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti tam tik­rų tai­syk­lių. Vie­na jų – le­sin­ti nuo­lat. Paukš­čiai pri­si­ri­ša prie le­si­ni­mo vie­tos, tau­py­da­mi ener­gi­ją, to­liau ir ne­skren­da. Ki­ta tai­syk­lė – le­syk­los tu­ri bū­ti sau­gios, kad jų ne­pa­siek­tų paukš­čių prie­šai, pa­vyz­džiui, ka­tės. Le­syk­las ge­riau­sia įreng­ti ne­to­li krū­mų, gy­vat­vo­rių, kad, iš­ki­lus pa­vo­jui, paukš­čiai tu­rė­tų kur pa­si­slėp­ti.

Smul­kiuo­sius paukš­te­lius reik­tų pra­dė­ti le­sin­ti iki iš­krin­tant pir­ma­jam snie­gui. Ku­rap­koms pa­vė­si­nes pra­var­tu sta­ty­ti pa­sni­gus. Pa­si­rū­pin­ti reik­tų ir sa­ni­ta­rais-plėš­rū­nais. Jiems sun­kiau­sia ant­ro­ji žie­mos pu­sė. Plėš­rie­siems paukš­čiams ga­li­ma įreng­ti pe­lių vi­lio­ji­mo vie­tas. At­vi­ro­se, be snie­go vie­to­se pri­klo­ja­ma šiau­dų, šiek tiek pa­be­ria­ma grū­dų. Pe­lės mie­lai ten ren­ka­si, o plėš­rie­ji paukš­čiai leng­viau jas pa­si­gau­na.

Paukš­čiams ga­li­ma pa­gel­bė­ti žel­di­nant sa­vo na­mų ap­lin­ką, pa­so­di­nant me­džius ar krū­mus, il­gai iš­lai­kan­čius vai­sius, uo­gas, sėk­ly­tes. Tin­ka gu­do­be­lės, rau­gerš­kiai, šal­ta­lan­kiai.

Nie­ko sū­raus !

Pa­ti pa­grin­di­nė paukš­čių le­si­ni­mo tai­syk­lė – ne­ga­li­mas joks sū­rus le­sa­las.

Drus­ka iš or­ga­niz­mo iš­trau­kia van­de­nį, o žie­mą daž­nai nė­ra van­dens paukš­čiams at­si­ger­ti.

Kuo įvai­res­nis le­sa­las, tuo paukš­te­liai bū­na stip­res­ni, gau­na vi­ta­mi­nų. Le­sa­las ne­ga­li bū­ti su­pe­li­jęs, su­rū­gęs ir pa­na­šiai.

„Paukš­čiai ne­ski­ria, blo­gas le­sa­las, ar ge­ras, jie su­le­sa net che­mi­ka­lais ap­do­ro­tą le­sa­lą. Pa­sek­mės ga­li bū­ti žiau­rios“, – pa­žy­mė­jo D. Pranc­kū­nie­nė.

Paukš­čių le­si­ni­mui ne­tin­ka juo­da duo­na, kep­ta su mie­lė­mis ir rau­gu. Paukš­te­lių skran­džiuo­se duo­na pra­de­da rūg­ti.

Tin­ka­miau­sias paukš­čių le­sa­las – ne­sū­dy­ti la­ši­nu­kai, ki­to­kie rie­ba­lai. Paukš­čiams pa­tin­ka ne­lukš­ten­tos sau­lėg­rą­žos, že­mės ir ki­to­kie rie­šu­tai, so­rų, ku­ku­rū­zų kruo­pos, avi­ži­niai dribs­niai, ka­na­pės, li­nai, spyg­liuo­čių, ar­bū­zų, me­lio­nų, įvai­rių pikt­žo­lių sėk­los. Tik agur­ki­nių, ar­bū­zi­nių sėk­los ne­tin­ka la­bai šal­to­mis žie­mo­mis, nes paukš­čiams sun­ku jas iš­lukš­ten­ti.

Kai de­ser­tas – vir­tos bul­vės, kiau­ši­niai, varš­kė.

„Ga­li­ma paukš­čiu­kams pa­ruoš­ti ir spe­cia­lų py­ra­gą iš ly­dy­tų tau­kų, įvai­rių rie­šu­tų, sau­lėg­rą­žų, kruo­pų, sėk­lų. Vis­ką su­min­ky­ti, pa­lai­ky­ti šal­dy­tu­ve, vė­liau – įdė­ti į tink­liu­ką ir pa­ka­bin­ti ant ša­kos“, – pa­ta­rė Re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gė.

Van­dens paukš­čių le­si­ni­mas žie­mą – spe­ci­fi­nis. Le­sa­lą rei­kia ber­ti prie pro­per­šų, į ne­sek­lų van­de­nį, dė­ti ant plau­kio­jan­čių pa­dėk­lų. Gul­bei rei­kia per die­ną iki ki­log­ra­mo le­sa­lo, šie paukš­čiai rei­ka­lau­ja bū­ti le­si­na­mi tris kar­tus. An­tis už­ten­ka pa­le­sin­ti ir sy­kį per die­ną.

Le­syk­lė­lė – ir iš tuš­čio tua­le­ti­nio po­pie­riaus ri­ti­nė­lio

D. Pranc­kū­nie­nė sa­kė, jog paukš­čiams ga­li­ma įreng­ti įvai­riau­sių le­syk­lų, iš iš įpras­tų, ir iš pa­čių ne­ti­kė­čiau­sių me­džia­gų.

„Kiek­vie­na le­syk­la, kad ir ko­kia ori­gi­na­li bū­tų, pir­miau­sia tu­ri ati­tik­ti sa­vo pa­skir­tį. Le­syk­lą ga­li­ma pa­ga­min­ti iš se­nų plas­ti­ki­nių bu­te­lių, ki­bi­rė­lių, kiau­ši­nių dėk­liu­kų. Pa­ti pa­pras­čiau­sia le­syk­la – tuš­čio tua­le­ti­nio po­pie­riaus ri­ti­nė­lis, ap­vo­lio­tas tau­kuo­se su sėk­lo­mis ir pa­na­šiai“, – sa­kė.

Dei­ma Pranc­kū­nie­nė džiau­gė­si, jog kas me­tai vis dau­giau žmo­nių rū­pi­na­si paukš­čiais, pa­de­da jiems iš­gy­ven­ti per žie­mą.

Au­to­rės nuo­tr.

Dei­ma Pranc­kū­nie­nė, Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gė, sa­kė, kad paukš­čius le­sin­ti rei­kia at­sa­kin­gai ir pro­tin­gai.

Lie­tu­vo­je žie­mo­ti lie­ka 133 paukš­čių rū­šys. Žie­mo­ja ir šar­kos.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Lie­tu­vo­je žie­mo­ja ir kuo­duo­to­ji zy­lė.