
Naujausios
Mano namai – mano tvirtovė
Prieš du dešimtmečius Dalia ir Vasilijus Stacenko paliko Joniškio miestą, pardavė butą ir išsikėlė į Daukšių kaimo pakraštyje įsigytą dviejų hektarų sodybą. Daukšiai – Dalios gimtieji, čia gyvena mama, sesuo, gyveno brolis... Ukrainiečiui Vasilijui šis kaimas tapo antrąja tėvyne. Per tuos dešimtmečius šeima sodyboje praktiškai iš nieko, savo darbščiomis rankomis sukūrė tikrą namų iš akmenų tvirtovę, pasodino beržyną, išsikasė tvenkinį, įsigijo bičių. Ir patys, kaip tos darbščiosios ratuotosios, savo kieme dūzgia nuo saulėtekio iki saulėlydžio.
– Žmonės dabar labai dejuoja, kad visko trūksta. Reikia netingėti, daug dirbti. Visiems siūlau keltis į kaimą. Dirbsit, netingėsit – pakaks visko, – optimistiškai nusiteikusi Dalia.
Lina RUDNICKIENĖ
Gyvenimas Daukšių kaimo pakrašty alsuoja spengiančia ramybe. Ją Stacenkų sodyboje sudrumsčia tik karpių pliaukštelėjimas uodegos peleku per gėlo vandens paviršių, lakštingalų giesmės, kurias vėjo gūsis atneša iš sodyboje augančios trikamienės liepos viršūnės.
Dalia dar nė karto nepasigailėjo gyvenimo mieste patogumus iškeitusi į sunkų, bet širdžiai mielą gyvenimą kaime.
– Buvo laikas, kad sunku buvo pragyventi. Tikrai. Išsiskyriau su vyru, auginau tris dukras, uždarbio nėr, prisidurti prie kuklių pajamų važinėdavau su prekėmis į Ukrainą. Ten ir susipažinau su Vasilijumi, – apie lemtingą pažintį, pakeitusią Dalios gyvenimo vagą, pasakoja moteris.
Ukrainietis Vasilijus, sužavėtas lietuvaitės, atsekė paskui į Lietuvą. Ir liko. Panašu, kad likimas Daliai, pasiųsdamas Vasilijų, buvo maloningas. Du dešimtmečius kartu pora gyvena vienu ritmu, vienas kitą suprasdami iš pusės žodžio. Negalios dėl stuburo kamuojama moteris sako, kad kartais vos paeina, bet nepasiduoda – eina ir dirba. Kad neliktų gulėti. Kuklios pašalpos dėl ligos pakaktų tik vaistams ir dar vienam kitam mokesčiui, valgyt jau nebūtų ko. Tačiau, atsiremdami vienas į kitą, iš nieko praktiškai kuria stebuklus.
Vasilijaus visur pilna – tai nutrijas pašėrė, tai pas triušius eina, paskui Dalią – daržo ravėti, o labiausiai mėgsta glostyti akmenį, surinktą sodybos dviejuose hektaruose, parsivežtą iš Dalios mamos kiemo ar daukšiečių dovanotą... Taip ir dėlioja akmenėlį prie akmenėlio. Iš jų darbštaus vyro rankomis kieme išaugo aukštos akmens tvoros, saugančios vienkiemį nuo atšiaurių vėjų, akmeniu išpuoštos ūkinių pastatų sienos, suręstos arkos, pavėsinė, dekoratyvinės sienelės, gėlynai, vyno rūsys, pirtelė... Paprastas, nieko nekainuojantis lauko akmenėlis tapo pagrindine statybine medžiaga, derlingų žemių sodybą pavertusia akmenine oaze, kurioje pavasarį nutyso įvairiaspalviai gėlių raštų kilimai.
Visos sodybos planuotoja yra Dalia. Ji pirmiausia plynoje vietoje sakosi pamatanti viziją, pasidalinanti su Vasilijumi, kuris savo moters garsiai išsakytas mintis dedasi į galvą ir imasi joms suteikti materialų pavidalą. Ir bendras dueto kūrybingas darbas suskamba neįprasta ir lygumų kraštovaizdžiui netikėta, maloniai nuteikiančia nata. Užklydusiems netikėtiems svečiams lieka tik aiktelėti iš malonios nuostabos.
Kaimo žmogus darbu ir gyvas. Čia randa gyvenimo prasmę ir susigrąžina egzistencijos grožį. Su Dalia sukame į daržą. Ankstyvosios bulvės, pasėtos dar prieš Velykas, jau už sprindį didesnės, dar savaitė kita – ims žydėti. Visada Stacenkų darže per šv. Joną kasamos šviežios bulvės. Neabejoja, jų bus ir šiemet. Birželio pabaigoje Dalia iš savo daržo visad rauna ir morkas, raudonuosius burokėlius. Šviežiomis lietuviškomis ekologiškomis savo daržo gėrybėmis vaišina iš Airijos atostogoms į gimtinę grįžtančių dviejų dukrų, dukros iš Joniškio šeimas.
Prieš dešimtmetį dukros Lijanos šeima padovanojo nutrijų porelę. Moteris neslepia – iškart nei jai, nei Vasilijui jos nepatikę, kaip ir daugeliui – dėl jų panašumo į žiurkes. Bet susigyveno, priprato, o ilgainiui suprato, kad tai mieli ir švelnūs gyvūnėliai, be jų neįsivaizduoja savo sodybos. Pavargusi Dalia mėgsta atsisėsti nutrijų aptvare. Prisikiša į kišenes batono ir sėdi. Nutrijos šeimininkę pažįsta, žino, kad atėjo su skanėstais. Dalia neskuba jų vaišinti, bet tos, gudruolės, nujaučia, kur gardėsiai paslėpti – pačios Daliai iš kišenių batoną traukia, šeimininkei ant kelių ropščiasi ir šlamščia. Pasiklausius Dalios, atrodo, kad už nutrijas nėra pasaulyje mielesnių gyvūnėlių. Buvo laikas, kai Stacenkų šeima jų daugiau kaip 100 augino. Nutrijų mėsa, sako, delikatesinė. Kaip ir triušių, kurių irgi šeima augina. Tik gaila, kad prabangiai blizgančio ilgaplaukio kailiuko šiandien niekam nebereikia.
Ryto rasomis sudrėkusia pieva einame prie tvenkinio. Pajutusios savo valdose svetimą žmogų, ima kudakuoti vištos, garsiai burbuliuodamas pretenzijas reiškia kalakutas. Vasilijus iš vandens traukia dvi žuvų šėryklas. Pats nustemba: ne taip seniai pašėrė, o jau tuščios. Vandeny gyvybė knibždėte knibžda. Karosai, paprastieji ir veidrodiniai karpiai, amūrai... Patys telkinį įžuvino, dabar Vasilijus iš jo traukia kone pusmetrio dydžio žuvį. Dalia mosteli į pražydusius graikinius riešutus. Dar jauni, bet po gerą kibirą riešutų rudenį jau prisirenka.
Vėl sukame į kiemą. Dalia rodo Vasilijaus rankomis pagamintą žuvies rūkyklą, savadarbę šašlykinę, kuri pritaikyta net šakočiams kepti, praveria vyno rūsį – Dalios mėgstamas užsiėmimas. Netikėtam svečiui pavaišinti gali pasiūlyti nuo jauno iki seno, subrandinto, įvairių vaisių ir uogų bei jų mišinio naminio vyno. Nieko ir netrūktų – nebent paukščių pieno.
Autorės nuotraukos
Iš naujo gyvenimo prasmę ir džiaugsmą Dalia ir Vasilijus prieš du dešimtmečius atrado kaimo vienkiemyje.
Lauko akmuo tapo pagrindine statybine ir dekoratyvine vienkiemio puošmena.
Nutrijų pusryčiai – tiesiai iš Vasilijaus rankų.