Naujausios
Margumas gyvenimo juostos
Kelmės J. Graičiūno gimnazijos dailės mokytoja Irena Arlauskienė šiuo metu nepiešia paveikslų. Jos namuose, staklėse pradėti austi lininiai rankšluosčiai, karoliukais puoštos megztos riešinės, pradėti nėriniai ir mezginiai.
Ponią Ireną domina tai, kas pritaikoma buityje, ypač su tautiniu paveldu susiję rankdarbiai. Kelmėje vykstančiuose Žemaičių etnomuzikavimo ir amatų kursuose ponia Irena moko pasidaryti tautinio kostiumo detales. Moteris sako, jog tai atitinka jos pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Su Irena Arlauskiene susitinkame Kelmės amatų centre. Būrelį čia susirinkusių moterų ji moko vyti juostas, kurios bus panaudojamos kaip tautinio kostiumo dalis.
Juostų yra kelių rūšių: kaišytinės, rinktinės, pintinės. Žemaitijoje labiausiai paplitusios vytinės juostos. Vyrai jomis puošdavo skrybėles ir batų aulus.
Šios juostos vejamos be staklių. Stakles atstoja kelios kortelės, į kurias sukaišiojami siūlai. Tačiau principas panašus kaip audžiant staklėmis.
Mokytoja kantriai aiškina, mokinėms padeda suverti siūlus. Mokinės – labai nuovokios. Kai kurios parengiamuosius darbus atlieka labai spėriai ir po valandos jau pradeda vyti juostą.
Po juostų audimo pamokos ponia Irena iš karto eis į folkloro ansamblio repeticijas.
Kiekviena diena įtempta, pilna įvykių – nuo ryto pamokų gimnazijoje iki popietinių ir vakarinių užsiėmimų. Namuose moteris taip pat stengiasi gyventi sveikai, gamindama valgį iš savų daržovių, iš kaimo ūkininkų pirktų produktų. „Kapstymasis po žemes man prilygsta sporto klubui.“
Vakare tai sėda į stakles, tai stveriasi nėrinio ar mezginio. Kartais kiaurą vakarą praleidžia prie siuvimo mašinos. Viskas jos buityje privalo būti tvarkinga, sušildyta šeimininkės rankomis.
Ir dabar, pasinaudojusi minute, kai mokinės dirba savarankiškai, ponia Irena akies krašteliu stebi austi takelius mokančią audėją Onutę Butvilienę. Tariasi, jog ateis pasimokyti išsiausti skarelę ir prijuostę tautiniam kostiumui.
Per pažintinėje kelionėje į Britaniją autobuse praleistas dienas ponia Irena sugebėjo vąšeliu nusinerti sau suknelę.
„Toks gyvenimo būdas atitinka mano pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Juk lietuvės nuo senų senovės pačios viską savo rankomis susikurdavo. Ir dabar dauguma šeimininkiškų moterų viską moka, daro tą patį, ką ir aš,“ – kuklinasi mokytoja.
Dainavimas folkloro ansamblyje „Taduja“ jai atgaiva sielai. Nuo studijų Šiaulių universitete laikų drauge su vyru Arnu Arlausku, šiuo metu dirbančiu Kelmės kultūros centro direktoriumi, dalyvavo folkloro veikloje. Tuo metu buvo pats tautinio judėjimo atgimimas. Dalyvaudavo ekspedicijose, rinko tautosaką.
Pati, dar būdama studentė, siuvosi tautinį kostiumą, kurį iki šiol tebenešioja. Liemenę pasisiuvo iš mamos suknelės. Marškinius nusipirko, o sijonui pirko audeklą iš audėjos.
Dabar kostiumą jau reikėtų atnaujinti. Nori jį susikurti savo rankomis.
Dar studijuodami universitete Irena ir Arnas Arlauskai susituokė. Arnas kilęs iš Akmenės rajono, Irena – grynakraujė kelmiškė. Tačiau trejetą metų jaunai šeimai pagal paskyrimą teko atidirbti Mažeikiuose.
Vėliau Arną tuometiniai Kelmės rajono vadovai parviliojo dirbti į Kelmę. Paskui vyrą gimtinėn sugrįžo ir Irena. Dėstė dailę Kelmės meno mokykloje. Tuomet mokė piešti vaikus ir pati nevengė teptuko.
Dabar jos veikla susijusi su taikomuoju menu. „Universitete mus mokė visko. Kiekvienas pasukome link tos veiklos, kuri maloniausia širdžiai, – sako I. Arlauskienė. – Neslėpsiu, visa, ką darau, praverčia ir buityje.“
Iš tiesų ir siuvėjos, ir mezgėjos darbas daug kainuotų.
Moteris sužinojo, kad šalimais gyvenanti močiutė ketina sudeginti nereikalingas ąžuolines stakles. Jas nupirko. Pasistatė namuose ir pradėjo austi. „Kol kas tik mokausi, – vėl kuklinasi ponia Irena. – Pradėjau nuo lininių rankšluosčių.“
Šiek tiek komiškas įvykis, kai į rankos riešą prieš pat rugsėjo pirmosios šventę krimstelėjo šuo, mokytoją privertė nusimegzti riešinę. Dabar riešinės – vienas iš mėgstamiausių jos rankdarbių. Riešinės praverčia folkloro ansambliams ir kitiems meno kolektyvams.
Prieš Kelmėje vykstančią liaudies meno meno šventę teko padaryti ir karūnėles – ringes Dianos Bakšienės vadovaujamam šokių kolektyvui. Jos lankstomos iš kaspinų.
O vasarą vykstančiuose Žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų kursuose I. Arlauskienė moko vyti juostas ir kurti kitas tautinio kostiumo detales.
Moteris visą gyvenimą mokosi ir tie mokslai praverčia. Pavyzdžiui, vyti juostas ji išmoko iš draugės. Kai turi pagrindus, toliau žinias gilina skaitydama literatūrą.
Tolesnėse svajonėse – ne tik skarelių ir prijuosčių audimas, bet ir skiautinių siuvimas.
Pomėgį kurti rankdarbius moteris sako paveldėjusi iš tėvų. Mama mokėjo visus moteriai priderančius darbus, rankdarbiai nekrisdavo iš rankų. O tėtė buvo puikus kalvis. Mėgo visokias meistrystes. Viską darydavo labai dailiai.
Arlauskai užaugino tris dukras. Viena iš jų taip pat pasirinko su menu susijusią specialybę juvelyriką.
Taikomąja daile susidomi ir kai kurie ponios Irenos mokiniai. Jau septintas įstojo į dailės akademiją mokytis juvelyrikos. Audimu, juostų vijimu ar kitais liaudies amatais susidomi tik vienetai.
Daugelis šiuos dalykus pamėgsta vėliau, kai sukuria savo šeimas. „Provincijos žmonės turėtų aktyviau burtis į klubus, grupeles pagal pomėgius. Tuomet gyventi būtų žymiai įdomiau,“ – mano mokytoja.
Iš tiesų, juk gyvenimas – margas kaip tas juostos raštas. Kuo daugiau spalvų, tuo jis gražesnis.
Autorės nuotr.
MOTERIŠKUMAS: Gyvenimą praktiškai pritaikomų grožybių kūrimui ir lietuviškumo bei tradicijų puoselėjimui pašventusi mokytoja Irena Arlauskienė sako, jog taip elgiasi dauguma šeimininkiškų lietuvių moterų. Toks gyvenimo būdas atitinka jų pasaulėjautą.
MOKYTOJA: Juostų vyti atėjusioms moterims ir merginoms Irena Arlauskienė paaiškino ir praktiškai parodė, kaip tai daroma.
RANKDARBIAI: Lino suknelę Irena Arlauskienė nusimezgė dvylikos dienų pažintinėje kelionėje po Didžiąją Britaniją.
VIJIMAS: Per pusantros pamokos juostų vijimo pamoką Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė spėjo įsisavinti žinias ir nuvyti nemažą gabaliuką juostos.
PROCESAS: Vejant juostą pirmiausia užmetami siūlai, po to jie suveriami į skylutes kortelėse, vėliau sutvirtinami, vienas siūlų galas pritvirtinamas prie kieto pagrindo, kitas pririšamas prie savo juosmens arba diržo tuomet pradedama vyti juosta.