Mekių vištos domina ne tik parodų dalyvius

Me­kių viš­tos do­mi­na ne tik pa­ro­dų da­ly­vius

Me­kių kai­mo (Jo­niš­kio r.) gy­ven­to­jas Ge­di­mi­nas Jan­čaus­kas veis­li­nius na­mi­nius paukš­čius pra­dė­jo au­gin­ti prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Per tą lai­ką jis rin­ko­si veis­les, ku­rios ir kiau­ši­nių daug dė­tų, ir bū­tų mė­sin­gos. Ar to­kių bū­na? Taip. Da­bar au­gin­to­jo viš­tai­tės ir kiau­ši­niai ke­liau­ja net į kai­my­ni­nę Lat­vi­ją, o ju­bi­lie­ji­nės Ku­či­no veis­lės viš­tai­tės vie­na po ki­tos su­lau­kė ti­tu­lų Bal­ti­jos ša­lių paukš­čių pa­ro­do­se.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Tarp viš­tų – ir ap­do­va­no­ta pa­ro­do­je

Ge­di­mi­nas Jan­čaus­kas kie­me iš­ri­kiuo­ja ke­tu­ris nar­vus su veis­li­nė­mis po­re­lė­mis. Pir­ma­ja­me ku­da­kuo­ja ir ka­ka­rie­kuo­ja aust­ra­lor­pai.

„Tai – mė­si­nės de­dek­lės, iš­ves­tos Aust­ra­li­jo­je. Miš­rios pa­skir­ties – ir de­da daug kiau­ši­nių, ir mė­sos ne­men­kai tu­ri. Iš vi­sų miš­rios pa­skir­ties viš­tų veis­lių ši – pro­duk­ty­viau­sia. Gai­dys sve­ria iki ke­tu­rių ki­log­ra­mų,“ – aiš­ki­na šei­mi­nin­kas, iš nar­ve­lio iš­kel­da­mas juo­dą kaip derva ka­ka­rie­ko­rių.

To­liau – Ju­bi­lie­ji­nės Ku­či­no veis­lės at­sto­vai. Rus­vap­lunks­niai, gels­vap­lunks­niai, auk­so spal­vos kak­lais, pla­čia krū­ti­ne ir nu­ga­ra, jų mė­sa pa­si­žy­mi bal­ty­mų gau­sa. La­bai po­pu­lia­rūs na­mi­niai paukš­čiai Lat­vi­jo­je.

„Mė­sa kie­tes­nė ne­gu broi­le­rių, ku­rie la­bai grei­tai au­gi­na­mi. Ju­bi­lie­ji­nės Ku­či­no viš­tos au­gi­na­mos pu­sę me­tų, tad mė­sa bran­di, vi­sai ki­to sko­nio bei mais­ti­nių sa­vy­bių,“ – pa­sa­ko­ja au­gin­to­jas.

Bū­tent šios veis­lės ant­ra­me­tė viš­ta sau­sio 21–22 die­no­mis Kau­ne, Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to pa­vil­jo­ne or­ga­ni­zuo­to­je di­džiau­sio­je Bal­ti­jos ša­ly­se paukš­čių pa­ro­do­je pa­te­ko tarp pen­kių ge­riau­siai įver­tin­tų viš­tų. Ji iš ver­tin­to­jų ko­mi­si­jos su­rin­ko 96 ba­lus.

Tos pa­čios veis­lės, tik ki­ta viš­te­lė tre­čios vie­tos lai­mė­ji­mą ga­vo to­kio­je pat pa­ro­do­je prieš dve­jus me­tus, 2015-ai­siais.

Pran­cū­zi­jos vė­lia­vos spal­vų viš­tos

Ža­lia­ko­jės ku­rap­ki­nės viš­tai­tės – ma­žes­nės, bet au­ga grei­tai. Gai­de­liai pa­sie­kia iki 2,5 ki­log­ra­mo gy­vo svo­rio. Sa­ko­ma, kad jų kiau­ši­niuo­se yra ma­žiau cho­les­te­ro­lio, bet G. Jan­čaus­kas to ne­ga­ran­tuo­tų – ofi­cia­lių moks­li­nių įro­dy­mų ne­tu­ri.

O štai dar vie­na veis­lė – kre­mi­niai leg­ba­rai – spe­cia­liai iš­ves­ta, kad dė­tų žals­vos ar­ba mels­vos spal­vos kiau­ši­nius. Dės­lios, de­da po 270 kiau­ši­nių per me­tus, ku­rių vie­nas pa­pras­tai sve­ria 60 gra­mų.

Ši veis­lė iš­si­ski­ria ir tuo, kad ap­žiū­rint vie­nos die­nos viš­čiu­kus maž­daug 90 pro­cen­tų tiks­lu­mu ga­li­ma nu­sta­ty­ti, kur yra viš­tai­tė, o kur – gai­du­kas, mat ski­ria­si jų spal­va.

Lau­ko ap­tva­re laks­to vi­siš­kai bal­tų viš­tų pul­kas. Tai – pran­cū­ziš­kos Ga­lų Bre­sa veis­lės at­sto­vai, be ku­rių gai­džio pran­cū­zai neį­si­vaiz­duo­ja ka­lė­di­nio sta­lo. Įž­val­ges­nie­ji šia­me paukš­ty­je ga­li įžiū­rė­ti Pran­cū­zi­jos vė­lia­vos spal­vas: rau­do­na skiau­te­rė, bal­tos plunks­nos, mė­ly­nos ko­jos.

Neįp­ras­tai di­de­lės per­li­nės viš­tos

G. Jan­čaus­kas lai­ko ir ka­la­ku­tų, po­re­lę fa­za­nų dėl gro­žio ir ne­men­ką bū­re­lį per­li­nių viš­tų, ki­taip va­di­na­mų pen­tar­dų. Jos, iš­vy­du­sios sve­ti­mą žmo­gų, ima taip gar­siai tarš­kė­ti, kad, at­ro­do, iš­girs ir ki­ta­me kai­mo ga­le. Bet šios per­li­nės viš­tos ir­gi nė­ra įpras­tos, nes ge­ro­kai di­des­nės – mė­si­nės veis­lės.

„Per­li­nės viš­tos la­bai ver­ti­na­mos Vo­kie­ti­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je, o Ru­si­jos ca­rų pie­tų sta­las be pa­tie­ka­lo iš šio paukš­čio neap­siei­da­vo nė die­nos,“ – pa­sa­ko­ja paukš­čių au­gin­to­jas, pa­ste­bė­da­mas, kad per­li­nę viš­tai­tę pir­mą kar­tą nu­pe­šus vaiz­das ne­pra­tu­sius ga­li šo­ki­ruo­ti. Ji at­ro­do tar­si su­dau­žy­ta – išo­ri­nė šlau­ne­lių pu­sė ir men­čių bei spar­nų oda bū­na mė­ly­na. Ta­čiau mė­sa pui­ki – kaip lau­ki­nio paukš­čio.

Hib­ri­dais nu­si­vy­lė

Apie 50 viš­tų ir apie 10 per­li­nių viš­tų (jos nė­ra viš­tų rū­šies at­sto­vės) au­gi­nan­tis G. Jan­čaus­kas pir­mus paukš­čius veis­ti pra­dė­jęs apie 2009-uo­sius me­tus. Iš Kau­no su­grį­žęs į kai­mą, vy­ras ban­dė au­gin­ti va­di­na­muo­sius „kro­sus“ – kryž­min­tus hib­ri­dus.

„Už­siau­gin­ti ga­li, bet to­liau vei­siant nie­ko nei­šeis, nes ki­tai kar­tai jie ne­per­duo­da sa­vo ge­rų­jų sa­vy­bių. Ir dės­lu­mas per me­tus su­ma­žė­jo dvi­gu­bai. Kai nu­spren­džiau tas viš­tas pa­pjau­ti, pa­ruoš­ti mė­sos kon­ser­vų žie­mai, dar la­biau nu­si­vy­liau. Iš vie­no tik­ro veis­li­nio gai­džio bu­vo tiek mė­sos, kiek iš ke­tu­rių „kro­sų“. To­dėl nu­ta­riau au­gin­ti tik veis­li­nius mė­si­nių de­dek­lių ti­po paukš­čius,“ – sa­vo ap­si­spren­di­mą ar­gu­men­tuo­ja G. Jan­čaus­kas, pri­klau­san­tis Lie­tu­vos veis­li­nių paukš­čių au­gin­to­jų aso­cia­ci­jai.

Pa­si­ren­kant tin­ka­mus paukš­čius rei­kė­jo lai­ko, to­dėl ūkis grei­tai ne­si­ple­čia. Pir­miau­sia įsi­gi­jo ita­lų si­dab­ri­nių viš­tai­čių, ku­rios ge­rai dė­jo kiau­ši­nius, ta­čiau paukš­čiai bu­vo smul­kūs, o iš­pe­rin­tų gai­džiu­kų ne­bu­vo kur dė­ti.

Ban­dė au­gin­ti ir van­dens paukš­čius – In­di­jos bė­gi­kių veis­lės an­tis. Ta­čiau jų ne­ga­li­ma lai­ky­ti vie­na­me tvar­te su sau­su­mos paukš­čiais, nes sklin­da šiems pa­vo­jin­ga drėg­mė, at­si­ran­da in­fek­ci­jų grės­mė. Ka­dan­gi kol kas ant­ro tvar­to ne­tu­ri, vy­ras an­čių at­si­sa­kė.

2015-ai­siais me­tais, įre­gist­ra­vęs ma­žą­ją bend­ri­ją, per Dar­bo bir­žą ga­vo pa­ra­mą ir įsi­gi­jo in­ku­ba­to­rius, ku­rie šiuo me­tu jau už­krau­ti kiau­ši­niais. Viš­čiu­kai pe­ri­na­mi 21 die­ną, per­li­nės viš­tos – šiek tiek il­giau.

„Ko­dėl ma­žo­ji bend­ri­ja? To­dėl, kad ūki­nin­kams Dar­bo bir­ža pa­ra­mos ne­tei­kia. O Na­cio­na­li­nė mo­kė­ji­mo agen­tū­ra at­sa­kė, kad esu per ma­žas ūki­nin­kas, jog pa­ra­mą gau­čiau. Tai kaip to­kiems ma­žiems, pra­de­dan­tiems plės­ti veik­lą?“ – paaiš­ki­na G. Jan­čaus­kas.

Par­da­vi­nė­ja veis­li­nius viš­čiu­kus ir kiau­ši­nius

Paukš­čių au­gin­to­jas par­da­vi­nė­ja ir veis­li­nius viš­čiu­kus, ir in­ku­buo­ja­mus kiau­ši­nius. Pas­ta­ruo­sius pir­kė­jams nu­ve­ža grei­tų­jų siun­tų tar­ny­bos. Taip jie grei­tai pa­sie­kia klien­tus. Už­sa­ky­mų su­lau­kia­ma ne tik iš Lie­tu­vos, – Klai­pė­dos, Va­rė­nos, Aly­taus bei ki­tų mies­tų ir ra­jo­nų, – bet ir kai­my­ni­nės Lat­vi­jos.

Veis­li­niai viš­čiu­kai kai­nuo­ja dvi­gu­bai bran­giau ne­gu mė­si­niai broi­le­riai. Kiau­ši­niai taip pat ne­pi­gūs. Ta­čiau Me­kių gy­ven­to­jas sten­gia­si pa­lai­ky­ti at­ga­li­nį ry­šį su klien­tais, jis vi­sa­da no­ri ži­no­ti, kiek iš in­ku­buo­tų kiau­ši­nių iš­si­ri­to viš­čiu­kų.

„Aš pa­ts esu „nu­de­gęs“. Iš 20 kiau­ši­nių, par­vež­tų iš Veng­ri­jos, iš­si­ri­to vos vie­nas viš­čiu­kas. Ki­tą sy­kį iš 20 kiau­ši­nių tu­rė­jau tris viš­čiu­kus. Jei­gu ma­tau, kad iš vie­nu me­tu dė­tų in­ku­buo­tų kiau­ši­nių ir pas ma­ne, ir pas ki­tus klien­tus paukš­čiu­kai ri­to­si pra­sto­kai, sten­giuo­si kom­pen­suo­ti nuo­sto­lius. Bet jei pas ki­tus ge­rai, o vie­nam neiš­si­ri­to, reiš­kia, gal pra­stas in­ku­ba­to­rius ar kaž­kas ki­ta,“ – aiš­ki­na paukš­čių au­gin­to­jas.

Paukš­čius G. Jan­čaus­kas vak­ci­nuo­ja, še­ria sa­vo ga­min­tais ir kom­bi­nuo­tai­siais pa­ša­rais. Viš­tos ūky­je tu­ri daug lais­vės. Bū­na ne tik tvar­te, bet laks­to lau­ko ap­tva­ruo­se. Tvo­ros ir trys šu­nys sau­go nuo il­ga­pirš­čių ir la­pių. Pas­ta­rų­jų, pa­sak au­gin­to­jo, yra la­bai daug. Vos ke­lių ki­lo­met­rų ruo­že va­žiuo­jant nuo Me­kių iki Jau­niū­nų kai­mo jis kas­kart su­skai­čiuo­jan­tis iki de­šim­ties la­pių.

G. Jan­čaus­kas neuž­si­da­ro sa­vo ūky­je. Jis – Me­kių kai­mo se­niū­nai­tis ir vie­tos kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas. Jis da­li­ja­si ir pa­ta­ri­mais, kaip au­gin­ti viš­tas, ki­tus na­mi­nius veis­li­nius paukš­čius. Skai­tė pa­skai­tas ke­lio­se ra­jo­no se­niū­ni­jo­se. Kur pa­kvie­čia, mie­lai va­žiuo­ja. No­rin­čių­jų au­gin­ti veis­li­nes viš­tas dau­gė­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Ant Ge­di­mi­no Jan­čaus­ko ran­kų – pa­ro­do­je tarp pen­kių ge­riau­siai įver­tin­tų pa­te­ku­si pri­zi­nin­kė – ju­bi­lie­ji­nės Ku­či­no veis­lės viš­ta.

Me­kių kai­mo paukš­čių au­gin­to­jas lai­ko tik veis­li­nes viš­tas ir gai­džius.

Žals­vi ar­ba mels­vi kiau­ši­niai – ne ano­ma­li­ja, bū­tent to­kius de­da kre­mi­nių Leg­ba­rų veis­lės viš­tos.

Ge­di­mi­nas Jan­čaus­kas lai­ko to­kias viš­tas, iš ku­rių ir mė­sos yra, ir ge­rai kiau­ši­nius de­da.

Štai šios kre­mi­nių Leg­ba­rų veis­lės viš­tos de­da žals­vus kiau­ši­nius.

Šios per­li­nės viš­tos, ku­rios la­bai gar­siai triukš­mau­ja, yra dvi­gu­bai di­des­nės už įpras­tus tos rū­šies paukš­čius.

Tai – pran­cū­ziš­kos Ga­lų Bre­sa veis­lės at­sto­vai, ku­riuo­se ga­li­ma įžiū­rė­ti Pran­cū­zi­jos vė­lia­vos spal­vas: rau­do­na skiau­te­rė, bal­tos plunks­nos, mė­ly­nos ko­jos.

Juo­das aust­ra­lor­pų veis­lės gai­dys sve­ria iki ke­tu­rių ki­log­ra­mų.