Meksikietiškos mėtos

TA­VO GĖ­LĖ

Mek­si­kie­tiš­kos mė­tos

Gied­rius RU­MĖ

Gė­li­nin­kas

Tai vie­nas nau­jau­sių au­ga­lų – lie­tu­vių gė­li­nin­kai jį dar tik at­ran­da. Pa­sau­ly­je jis jau se­no­kai pla­čiai au­gi­na­mas ir net lai­ko­mas vie­nu bū­ti­niau­sių lau­ki­nių žo­ly­nų sve­čių. Kin­mė­tė (Agas­ta­che) pri­klau­so not­re­li­nių (La­mia­ceae) šei­mai. Žo­lė la­bai aro­ma­tin­ga, iš­vaiz­da iš tie­sų pri­me­na mū­siš­kę mė­tą, ta­čiau žie­dų gau­sa bei jų spal­vin­gu­mu ge­ro­kai ją len­kia. So­de kin­mė­tė vi­suo­met ap­gul­ta bi­čių ir dru­ge­lių – nie­kas ne­ga­li at­si­spir­ti jos vi­lio­jan­tiems kva­pams.

Vi­sos kin­mė­čių rū­šys au­ga Šiau­rės Ame­ri­ko­je (Mek­si­kos pu­sia­sa­ly­je ar karš­tuo­se ir sau­suo­se pie­ti­niuo­se JAV re­gio­nuo­se), ir vos vie­nin­te­lė (A.ru­go­sa) ran­da­ma Azi­jo­je (Ru­si­jos To­li­mie­ji Ry­tai, Ja­po­ni­ja, Ko­rė­ja, Ki­ni­ja). Mū­sų kal­bos puo­se­lė­to­jai ir vėl ne­ma­tė rei­ka­lo iš­sa­miau pa­si­do­mė­ti per­var­di­ja­mo au­ga­lo kil­me ir ka­bi­ne­ti­niu sti­liu­mi pa­va­di­no ją kin­mė­te. Ge­ras var­das, skam­bus. Bet jei kam įdo­mu, tai dau­ge­ly­je ša­lių A.ru­go­sa ži­no­ma ko­rė­ji­nės mė­tos (Ko­rean Mint) var­du... Ne nuo­dė­mė ją ir kin­mė­te va­din­ti, nes to­je ša­ly­je ji ir­gi ran­da­ma. Tik to­kia lo­gi­ka smar­kiai pra­si­len­kia su tie­sa: ši­toks var­das su geog­ra­fi­ne nuo­ro­da gal ir tin­ka konk­re­čiai rū­šiai, bet ne vi­sai gen­čiai, ku­ri su Ki­ni­ja kaip ir ne­la­bai su­si­ju­si.

Pa­ti iš­tver­min­giau­sia ir Lie­tu­vo­je be di­des­nių pro­ble­mų žie­mo­jan­ti kin­mė­čių rū­šis yra A.foe­ni­cu­lum, gam­to­je au­gan­ti nuo ark­ti­nės Ka­na­dos da­lies šiau­rė­je, iki JAV Ko­lo­ra­do vals­ti­jos pie­tuo­se. Ga­na aukš­to­kas, 50–100 cm ūgio, grakš­taus si­lue­to au­ga­las šiurkš­čiais, la­bai aro­ma­tin­gais (kve­pia any­žiais) pilkš­vai ža­liais la­pais ir il­go­mis, tan­kio­mis ci­lind­riš­ko­mis dau­gy­bės smul­kių žie­dų žva­kė­mis (Agas­ta­che var­das ki­lęs iš grai­kų kal­bos ir nu­sa­ko žie­dy­no iš­vaiz­dą). Pra­žys­ta va­sa­ros vi­du­ry­je. Žie­dai le­van­diš­ki ar pur­pu­ri­niai, kar­tais bal­ti. Ver­tas bi­ti­nin­kų dė­me­sio: žie­duo­se la­bai gau­su ne­kta­ro. La­pai tin­ka ar­ba­tai, sėk­los – sal­diems ke­pi­niams pa­gar­din­ti. Ne­re­tai pa­ti pa­si­sė­ja.

A.ru­go­sa – vie­nin­te­lė Ry­tų Azi­jo­je (ne Ame­ri­ko­je) au­gan­ti rū­šis. Nors ir pie­tie­tė, bet ga­na ge­rai jau­čia­si ir Lie­tu­vo­je. Kiek smul­kes­nė (iki 70 cm aukš­čio) už A.foe­ni­cu­lum. La­pai lan­ce­tiš­kai ova­lūs, ne­žy­miai dan­ty­ti, mels­vai ža­li, aro­ma­tin­gi. Vie­na ge­riau­sių kul­tū­ri­nių šios rū­šies veis­lių – ‘Honey Bee Blue’ – tan­kus, kom­pak­tiš­kas ke­ras, 10 cm il­gio smul­kių mels­vų žie­dų var­pos. ‘Blue Blazes’ žie­dy­nai pu­res­ni, ryš­kes­ni, vio­le­tiš­kai raus­vo at­spal­vio. Mels­vos ‘Blue Fortune’ žva­kės dar il­ges­nės. ‘Violet Vision’ žie­dy­nai pur­pu­riš­kai vio­le­ti­niai. Kar­tais ban­do­ma au­gin­ti lau­ki­nę A.me­xi­ca­na, ta­čiau Lie­tu­vo­je ji ne­no­riai žie­mo­ja, to­dėl pa­pras­tai kas­met jai lei­džia­ma pa­si­sė­ti ir at­si­nau­jin­ti iš sėk­lų (sė­ji­nu­kai su­spė­ja pra­žys­ti tais pa­čiais me­tais).

Gė­li­nin­kų sva­jo­nė – ryš­kias­pal­vės kin­mė­tės. De­ja, to­kios ši­lu­mą mėgs­tan­čios rū­šys kaip A.ru­pest­ris, A.coc­ci­nea ar A.bar­bei – ne drėg­nam ir pa­ly­gin­ti vė­siam mū­sų kli­ma­tui. Tai karš­tų pus­dy­ku­mių ar su­btro­pi­kų au­ga­lai. Vis dėl­to pie­tų ar vi­du­rio Lie­tu­vo­je (o gal net ir mū­sų ra­jo­ne) ga­li­ma pa­ban­dy­ti au­gin­ti hib­ri­di­nes, at­spa­res­nes ne­pa­lan­kioms są­ly­goms šių rū­šių veis­les. Vie­na ži­no­miau­sių – ‘Firebird’. Ši kin­mė­tė ma­žai pa­na­ši į ką tik ap­ra­šy­tą­sias rū­šis bei veis­les. Išau­ga iki 60 cm aukš­čio. Stie­bai ele­gan­tiš­ki, plo­no­ki, la­pe­liai smul­kūs, pilkš­vai ža­li. Žie­dy­nų var­pos pu­rios, il­gos, žie­de­liai re­to­ki, stam­būs, il­gi, ryš­kiai oran­ži­niai. Išt­ve­ria sau­są 15–20 laips­nių šal­tį. Žie­mai kruopš­čiai pri­den­gia­ma. To­kios pat le­pios ir pa­na­šaus at­spal­vio ‘Kudos Coral’ (rau­do­no ko­ra­lų at­spal­vio) bei ‘Kudos Mandarin’ (oran­ži­nė).

Pa­ju­tę nau­ją ma­dos dvelks­mą, gė­lių pre­ky­ba be­si­ver­čian­čios fir­mos šiuo me­tu įve­ža dau­gy­bę pie­ti­nė­je Len­ki­jo­je ar Olan­di­jos šilt­na­miuo­se išau­gin­tų kin­mė­tės veis­lių, tin­ka­mų au­gin­ti ne­bent kaip va­sa­ri­nes gė­les. Bū­ki­te la­bai at­sar­gūs ar­ba su­si­tai­ky­ki­te su min­ti­mi, kad da­lį šių au­ga­lų (ypač oran­ži­nes ar rau­do­nas veis­les) pra­ra­si­te jau po pir­mos žie­mos. Kin­mė­tės la­biau nei šal­čio ne­pa­ken­čia per­tek­li­nės drėg­mės šal­tuo­ju me­tų lai­ku. Jei nuo šal­čių au­ga­lus ga­li­ma ap­sau­go­ti pri­den­gus, tai pa­žliu­gu­sios dir­vos jiems tik­ra pa­ra­gaiš­tis. So­din­ki­te aukš­tes­nė­je vie­to­je ar ant šlai­to, užuo­vė­jo­je, kur ne­siau­čia pik­ti vė­jai. Vie­nas svar­bes­nių kin­mė­čių prie­žiū­ros ypa­tu­mų, kad ru­dens pra­džio­je bū­ti­na nu­pjau­ti per­žy­dė­ju­sių au­ga­lų stie­bus (pa­lik­ti tik 10 cm il­gio sta­ga­rė­lius): tai sti­mu­liuo­ja nau­jų šak­nų pum­pu­rų vys­ty­mą­si ir ge­res­nį žie­mo­ji­mą. Prieš žie­mą kin­mė­čių šak­nis mul­čiuo­ja­me dur­pė­mis ar kom­pos­tu, pri­den­gia­me eg­li­ša­kė­mis.

Kin­mė­tė tiks vi­sur: de­rės su dau­gy­be ki­tų va­sa­rą žy­din­čių au­ga­lų (mo­nar­dų, ša­la­vi­jų, ve­ro­ni­kų, fliok­sų), ne­si­pyks ir su ryš­kias­pal­vė­mis vien­me­tė­mis gė­lė­mis. Dėl sa­vo ūgio gra­žiau at­ro­dys kaip ant­rap­la­nis au­ga­las. Ši per­spek­ty­vi gė­lė ne­tiks tik tiems, kas bi­jo­si bi­čių – jų tik­rai neat­si­gin­si­te: jos at­skris rink­ti ne­kta­ro.

Gied­riaus Ru­mės nuo­tr.

‘Blue Fortune’ vi­lio­ja il­go­mis mels­vo­mis žie­dų žva­kė­mis.