Mindaugiuose siaučia grožio užkratas

Min­dau­giuo­se siau­čia gro­žio už­kra­tas

Per tra­di­ci­nę bend­ruo­me­nės šven­tę pen­kios Min­dau­gių kai­mo (Jo­niš­kio r.) šei­mos bu­vo ap­do­va­no­tos už gra­žiai tvar­ko­mą ap­lin­ką. O so­die­čiai dar var­di­ja kai­my­nus, iš­puo­se­lė­ju­sius sa­vo val­das ir ver­tus ap­do­va­no­ti.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Tik įsu­kus į Min­dau­gius, prie pat ke­lio ženk­lo su kai­mo pa­va­di­ni­mu, pa­si­tin­ka žy­din­čių gė­lių va­zo­nai. Jų ma­ty­ti ir prie dau­ge­lio so­dy­bų, ir prie ke­tur­bu­čių na­mų. Vie­nur va­zo­nai įkur­din­ti pie­ve­lė­se, ki­tur – tarp įvai­riai su­dė­tų ak­me­nų ar ša­lia gat­vės.

Vie­nur iš­mo­nin­gi al­pi­na­riu­mai jau mai­no­si žie­dų spal­vo­mis. Ki­tur – dar jų for­ma­vi­mo me­tas: ne­se­niai pa­so­din­tos gė­lės ir de­ko­ra­ty­vi­niai žel­di­niai dar ka­bi­na­si į že­mę. So­dy­bo­se tarp ly­gių ža­liuo­jan­čių ve­jų, ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ak­cen­tų ty­vu­liuo­ja ir tven­ki­niai.

Per tra­di­ci­nę kai­mo šven­tę Sau­gė­lau­kio se­niū­ni­jos ap­do­va­no­ji­mai bu­vo skir­ti Pal­mi­rai Ja­nu­lie­nei, Li­nai ir Pra­nui Stri­pei­kiams, Gin­tau­tui Vai­čai­čiui, Ri­mai Ju­re­vi­čie­nei ir Sau­liui Pin­tu­liui bei Bi­ru­tei ir Jo­nui Ve­nis­lo­vams.

„Se­niū­ni­jos at­sto­vai ver­tus ap­do­va­no­ji­mų rin­ko sa­vo nuo­žiū­ra. Ma­no nuo­mo­ne, kai­me dar yra bū­rys žmo­nių, ku­riuos ga­li­ma ap­do­va­no­ti už tvar­kin­gą, puo­šia­mą ap­lin­ką. Ir to­kių gro­žio en­tu­zias­tų kas­met vis dau­gė­ja“, – sa­kė Min­dau­gių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Kos­tas Jo­niš­kis.

G. Vai­čai­čio so­dy­bo­je do­mi­nuo­ja ža­liuo­jan­čios ve­jos, pa­vė­si­nė, ki­ti ma­žo­sios kie­mo ar­chi­tek­tū­ros ak­cen­tai. Kai­my­nai ža­vi­si Gin­tau­to na­gin­gu­mu – vy­ras daug ką pa­da­rė sa­vo­mis ran­ko­mis.

L. Stri­pei­kie­nės val­do­se – gė­lių ka­ra­lys­tė. „Grį­žu­si iš dar­bo, bū­ti­nai tu­riu su­leis­ti ran­kas į že­mę sa­vo gė­ly­nuo­se. Tai toks re­lak­sas! Man pa­tin­ka įvai­ro­vė, už­tat vi­suo­se so­dy­bos kam­puo­se pri­so­din­ta skir­tin­gų rū­šių au­ga­lų. Ir šis už­siė­mi­mas – be pa­bai­gos: tik už­bai­gus tvar­ky­ti vie­ną vie­tą, jau ky­la min­čių, kur ir ką dar ga­li­ma keis­ti, pa­da­ry­ti įdo­miau!“

Tarp ap­do­va­no­tų­jų se­niū­ni­jos – da­lies ke­tur­bu­čio ap­lin­ką il­gus me­tus tvar­kan­tys, ne­to­li­mas vie­šą­sias erd­ves pri­žiū­rin­tys sen­jo­rai Bi­ru­tė ir Jo­nas Ve­nis­lo­vai.

„Sma­gu, kad gra­žio­je ap­lin­ko­je no­ri gy­ven­ti vis dau­giau kai­my­nų. So­dy­bo­se tvar­ky­tis pa­pras­čiau, o ke­tur­bu­ty­je – ne vie­nas šei­mi­nin­kas su skir­tin­gais po­žiū­riais. Da­ry­ti sa­vo tvar­ką ga­li­me tik to­je skly­po da­ly­je, ku­ri mums pri­skir­ta. O no­rus ap­ri­bo­ja kuk­lios pen­si­jos“, – šyp­te­li B. Ve­nis­lo­vie­nė.

Įė­ji­mą į Ve­nis­lo­vų bu­tą žy­mi gė­lių va­zo­nai – sto­vin­tys ir ka­ban­tys, su įvai­rių spal­vų žie­dais ap­si­py­lu­sio­mis pe­lar­go­ni­jo­mis. Žvilg­te­lė­ju­si į nuo kait­ros nu­lei­pu­sią spri­gę, šei­mi­nin­kė su­skum­ba ne­šti ją į pa­vė­sį – kad at­si­gau­tų.

Už­su­ka­me į Ka­zi­mie­ros Pet­ri­kie­nės so­dy­bą. Pa­si­tin­ka tė­viš­kė­je va­sa­ro­jan­ti duk­ra Vai­da Puo­džiū­nie­nė.

Na­mą su­pa ir įvai­rio­mis spal­vo­mis žy­din­čių gė­lių va­zo­nai va­zo­nė­liai. Daug be­go­ni­jų. Ant imp­ro­vi­zuo­tos kė­dės ve­jo­je „sė­di“ anks­ti žy­din­čios veis­lės ka­na, ei­lė vė­ly­ves­nių, dar tik pra­de­dan­čių skleis­ti žie­dus – va­zo­nuo­se prie ūki­nio pa­sta­to. So­dy­ba pil­na ne par­duo­tu­vė­se įsi­gy­tų, o įvai­riai da­žy­tų Vai­dos ran­ko­mis su­kur­tų va­zo­nų iš ne­be­rei­ka­lin­gų dra­bu­žių ir gip­so mi­ši­nio.

Au­to­rės nuo­tr.

Vai­da Puo­džiū­nie­nė, va­sa­ro­jan­ti tė­viš­kė­je, su sū­ne­liu Ai­ri­du stab­te­lė­jo žy­din­čio­je pie­vo­je.

Ve­nis­lo­vai pri­žiū­ri ne tik jiems pri­skir­tą da­lį ke­tur­bu­čio te­ri­to­ri­jos, bet ir įva­žia­vi­mą į na­mo kie­mą.

Iš ne­be­rei­ka­lin­gų dra­bu­žių pa­da­ry­ti lau­ko va­zo­nai – so­dy­bos ak­cen­tas.

Min­dau­giuo­se vis dau­giau gra­žių so­dy­bų ir tvar­kin­gų vie­šų­jų erd­vių.