Mišrūnai

GYVENIMO PRIESKONIAI

Mišrūnai

„Pažiūrėkit, koks grožis“, – į svečius atbėgusi Ievos draugė. Rankose laikė kažkokį judantį daiktą su baikščiomis stručio akimis ir šikšnosparnio ausimis.

„Koks mielas žiurkėnas“, – bandžiau pajuokauti, tačiau jau tada supratau, kad „bajeris“ liko nesuprastas. Tas padaras turėjo keturias kojas ir snukį ilgesnį nei katino. Visas kūnas tilpo į delnus.

„Grynaveislis, su dokumentais“, – nenustygo kaimynė ir pradėjo Ievai pasakoti, kiek daug džiaugsmo suteikia namų augintinis.

Pasirodo, šis padaras – šuo. Jis kainavo tris tūkstančius litų. Bent pora tūkstančių per metus kainuoja įvairūs skiepai, vizitai pas veterinarą.

Šuo į kiemą neina, nes vos tik pajuda – lūžta kaulai ir puola alergijos nuo šviežios žolės. Jis išvis pats niekur nevaikšto, o būna nešiojamas.

„Tai veislės bruožas. Jau mes turėjome tris operacijas“, – patikslino viešnia, susitapatindama su šuneliu, tarsi šeimos nariu.

Užsiminiau vakare Ievai – jei svajoji apie veislinį šunį, tik ne tokį. Noriu, kad šuo būtų šuns formos ir su šuns snukiu. Dar būtų gerai, kad savo reikalus darytų lauke, o ne ant kilimo.

Jau kitą dieną Ieva parsinešė mažą švelnų kamuolį. Čia tikrai buvo mažas šuniukas. „Kokios jis veislės? Matyt, kažkoks aviganis?“ – pasiteiravau, jau matydamas, kad tikrai nepanašus į egzotinius gyvius.

„Metisas“, – gudriai atsakė manoji ir patenkinta nuskubėjo pašerti šunėko. Panaršiau internete, ieškodamas šios veislės. Pasirodo, šis „mandras“ žodis reiškia mišrūną.

Vienas garsus psichologas išrado idealios meilės formulę. Jis suskirstė meilę į dvi kategorijas. Pirmoji – tai meilė, kuri panaši į tą, kurią jaučiame veisliniams šunims. Ja mes aukštiname kūno formas ir veislės standartus. Antroji – ta, kuria mes mylime kiemo lenciūginius – visai neveislinius, tačiau ištikimus.

Ideali meilė, kai du trečdalius jausmo sudaro besąlygiška meilė, panaši į meilę neveisliniams.

„Tai kokia jo kilmė?“ – neatstojau.

„Kas jį žino. Dokumentų jis niekada neturėjo. Mama – mišrūnė. Tėvas išvis neaišku kas. Atsivedė keturiolika. Žmogui nekilo ranka skandinti, tai už dyką dalijo prie parduotuvės“, – gūžtelėjo pečiais Ieva.

Adomas, nekilmingas