„Mokėti vaišinti – menas, mokėti vaišintis – labai didelis menas“

„Mo­kė­ti vai­šin­ti – me­nas, mo­kė­ti vai­šin­tis – la­bai di­de­lis me­nas“

Taip sa­kė į edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą Kel­mės kul­tū­ros cent­re pa­kvie­tu­sios Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro pro­fe­si­jų mo­ky­to­jos Li­na Go­rie­nė ir As­ta Ged­vy­gie­nė.

Ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga jos su­pa­žin­di­no su sta­lo kul­tū­ra: įran­kių pa­skir­ti­mi, sta­lo ser­vi­ra­vi­mu, ser­ve­tė­lių lanks­ty­mu ir sta­lo puo­šy­ba.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Stal­tie­sės – ir ran­koms nu­si­va­ly­ti

„Vai­šės tu­rė­tų bū­ti ver­ti­na­mos ne pa­gal pa­tie­ka­lų asor­ti­men­tą, bet pa­gal ge­rą jų sko­nį, gra­žų pa­tei­ki­mą, sta­lo pa­puo­ši­mą, jau­kią ap­lin­ką, gied­rą nuo­tai­ką, ma­lo­nų poil­sį“,– pa­žy­mė­jo pro­fe­si­jų mo­ky­to­jos Li­na Go­rie­nė ir As­ta Ged­vy­gie­nė.

Pir­miau­sia jos pa­pa­sa­ko­jo apie stal­tie­ses, ku­rios at­si­ra­do maž­daug XIV am­žiu­je. Pir­mo­sios stal­tie­sės bu­vo di­de­lės, iš pa­pras­tos dro­bės be pa­puo­ši­mų ar puoš­nu­mo, jas už­ties­da­vo ant sta­lo iki pat že­mės. Sta­ltie­sės tuo me­tu at­li­ko ir rankš­luos­čio ar no­si­nės funk­ci­jas.

Ser­ve­tė­lės pra­dė­tos nau­do­ti XV am­žiu­je.

„Jei­gu kal­bė­tu­me juo­kais, pir­mo­sios ser­ve­tė­lės bu­vo ap­lin­kui sta­lus per puo­tas laks­tan­tys il­gap­lau­kiai šu­nys, į ku­riuos net aukš­tuo­me­nė drą­siai va­ly­da­vo­si ran­kas“, – pa­sa­ko­jo A. Ged­vy­gie­nė.

Vi­du­ram­žiais ser­ve­tė­lės ta­po ma­žes­nės, kad jas bū­tų ga­li­ma už­kiš­ti už apy­kak­lės. Jos sau­go­da­vo puoš­nius, bran­gius ap­da­rus nuo mais­to ar gė­ri­mų dė­mių.

Stal­tie­sėms, ser­ve­tė­lėms tin­ka įvai­rios me­džia­gos. Po­pu­lia­rios šil­ko, li­no, at­la­so stal­tie­sės. Vis la­biau po­pu­lia­rė­ja stal­tie­sės su tef­lo­ni­ne dan­ga. Į jų vi­dų ne­si­ge­ria skys­čiai, už­ten­ka juos nu­va­ly­ti ser­ve­tė­le.

Rei­kia mo­kė­ti tin­ka­mai stal­tie­sę už­ties­ti. Stal­tie­sės vi­du­rio li­ni­ja ro­do sta­lo vi­du­rį. Stal­tie­sės vi­du­rio li­ni­jos ne­bū­ti­na iš­ly­gin­ti, nors ga­li­ma su­purkš­ti van­de­niu ir iš­ly­gin­ti. Stan­džių, iš­krak­mo­ly­tų stal­tie­sių su­tvir­ti­na­mi ir kam­pai, juos už­brau­kiant. Stal­tie­sė ne­tu­ri pa­si­dė­ti ant kė­džių, iki jų rei­kia pa­lik­ti 30–40 cen­ti­met­rų.

Kvad­ra­to for­mos stal­tie­sės sta­lui su­tei­kia iš­skir­ti­nį ak­cen­tą. Fur­še­ti­nio sta­lo stal­tie­sė tu­ri bū­ti il­ga, apie 5 cen­ti­met­rai nuo že­mės, iš dvie­jų da­lių, su  va­di­na­muoju „si­jo­nu“, ku­ris tvir­ti­na­mas at­ski­rai. Dar iš­kil­min­ges­niam po­bū­viui ga­li­ma pa­puoš­ti kė­des kas­pi­nė­liais, dra­pi­ruo­tė­mis, rau­ki­niais ir pa­na­šiai.

Yra ir stal­tie­sių lanks­ty­mo tai­syk­lės. Pir­ma­sis len­ki­mas – pu­siau per stal­tie­sės il­gį, ki­tas – dar pu­siau. Vė­les­ni žings­niai – pa­gal šei­mi­nin­kių no­rus.

Hi­gie­ni­nės ser­ve­tė­lės ga­li bū­ti ir me­džia­gi­nės, ir po­pie­ri­nės, įvai­rių spal­vų. Kuo pro­ga iš­kil­min­ges­nė, tuo ser­ve­tė­lės tu­rė­tų bū­ti švie­ses­nės. At­si­sė­dus prie sta­lo, ser­ve­tė­lė iš­lanks­to­ma ir pa­de­da­ma ant ke­lių ar­ba kai­rė­je lėkš­tės pu­sė­je. Vy­ras ser­ve­tė­lę de­da ant kai­rio ke­lio. Jei bus pa­tie­ka­lų, val­go­mų be įran­kių, ser­ve­tė­lių rei­kia pa­dė­ti bent po­rą.

„Ser­ve­tė­lė žy­mi vie­tą, kur jums bus at­neš­tas ir pa­dė­tas val­gis. Jei ten­ka trum­pam išei­ti, ser­ve­tė­lę pa­lie­ka­me ant kė­dės. Me­džia­gi­nę – kai­rė­je pu­sė­je, po­pie­ri­nę – ant sa­vo lėkš­tės“, – pa­žy­mė­jo A. Ged­vy­gie­nė.

Stal­tie­sė­lės, ser­ve­tė­lės ga­li bū­ti tie­sia­mos ir ant sta­lo, ir ant stal­tie­sės, maž­daug per pirš­tą nuo sta­lo kraš­to. Ser­ve­tė­lės-ta­ke­liai daž­niau­siai tie­sia­mi išil­gai per vi­są sta­lą.

Vie­nam žmo­gui – 80 cen­ti­met­rų sta­lo

L. Go­rie­nė su­pa­žin­di­no su sta­lo in­dais ir įran­kiais.

Pa­ti di­džiau­sia – pa­dėk­li­nė lėkš­tė. Ji de­da­ma prie­šais kė­dę, žy­mi konk­re­čią vie­tą. Šiek tiek ma­žes­nė lėkš­tė skir­ta karš­tam pa­tie­ka­lui. Gi­les­nė – sriu­bai. Dar yra sriu­bos puo­de­liai, į ku­riuos pi­la­mi šal­ti­barš­čiai, vi­sos tirš­tos, jū­ros gė­ry­bių sriu­bos. Iš puo­de­lio sriu­bos val­go­mos de­ser­ti­niais šaukš­tais. Ant pa­dėk­li­nės lėkš­tės sriu­ba de­da­ma su po­lėkš­te. Tarp lėkš­čių klo­ja­ma ser­ve­tė­lė, kad in­dai ne­barš­kė­tų, vie­nas į ki­tą lies­da­mie­si. Karš­tam pa­tie­ka­lui po­lėkš­tė ne­rei­ka­lin­ga.

Ma­žiau­sia – lėkš­tu­tė už­kan­džiams. De­da­ma lėkš­tu­tė duo­nai. Duo­na val­go­ma at­si­lau­žus po ga­ba­liu­ką nuo rie­kės.

Pa­tys di­džiau­si įran­kiai – karš­tam pa­tie­ka­lui. Jie de­da­mi ar­čiau­siai lėkš­tės, nors karš­tas pa­tie­ka­las val­go­mas pa­sku­ti­nis. Pa­gal pa­tie­ka­lų ei­lę pir­miau­sia val­go­mi šal­ti už­kan­džiai ir sriu­ba.

Įdo­miau­si – žu­vies įran­kiai. Jie skir­ti žu­vies fi­lė at­skir­ti nuo kau­lo. Jei pa­tie­kia­mi, pa­vyz­džiui, žu­vies mal­ti­nu­kai, šie įran­kiai jau ne­be­tin­ka.

„Vi­suo­met ser­vi­ra­vi­mas pra­de­da­mas nuo lėkš­tės kraš­to į išo­rę, o val­gy­ti pra­de­da­me su įran­kiais nuo kraš­to“, – aiš­ki­no L. Go­rie­nė.

Vie­nam žmo­gui ski­ria­ma 80 cen­ti­met­rų sta­lo plo­to. Pag­rin­di­nis pa­tie­ka­las tu­ri bū­ti prieš val­gy­to­ją, to­liau lėkš­tė­je – gar­ny­ras. Jei ka­vos puo­de­lis pa­sta­ty­tas de­ši­nė­je, tai ir ka­vą į puo­de­lį rei­kia iš tos pa­čios pu­sės pil­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Iš­kil­min­gam po­bū­viui ga­li­ma pa­puoš­ti ir sta­lą, ir kė­des.

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja As­ta Ged­vy­gie­nė su­pa­žin­di­no su stal­tie­sių ir ser­ve­tė­lių is­to­ri­ja.

„Pa­tys di­džiau­si įran­kiai – karš­tam pa­tie­ka­lui, jie de­da­mi ar­čiau­siai lėkš­tės“, – pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Li­na Go­rie­nė pa­sa­ko­jo apie sta­lo ser­vi­ra­vi­mą, in­dus ir įran­kius.

Ant sta­lo gra­žiai at­ro­do dvis­pal­vė, ne­sun­kiai iš­lanks­to­ma ser­ve­tė­lė.

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­jos pa­ro­dė ir su­dė­tin­giau iš­lanks­ty­tų ser­ve­tė­lių.

Kel­miš­kės mo­kė­si įvai­riais bū­dais lanks­ty­ti ser­ve­tė­les.