MORTA, MIDUS IR MEDUOLIAI

MOR­TA, MI­DUS IR ME­DUO­LIAI

Vi­lius PU­RO­NAS

Vi­sais lai­kais mo­te­rys ži­no­jo, kad trum­piau­sias ke­lias į vy­ro šir­dį ei­na per jo pil­vą, to­dėl neišk­ryp­si­me iš ke­lio pa­si­do­mė­ję, kuo mus mai­ti­no, kuo mus my­lė­jo anuo­me­ti­nės mū­sų ant­ro­sios pu­sės? Kuo mi­to ir kaip puo­ta­vo šiau­lie­čiai prieš 780 me­tų?

Te­ko gir­dė­ti hi­po­te­zių, kad anuo­me­ti­nė Sau­lės mū­šio per­ga­lė bu­vo „ap­lais­ty­ta“ už­sta­lė­je, tuo­me­ti­nė­je Sal­du­vės pi­ly­je, kad to­je už­sta­lė­je gi­mė bū­si­mo Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go sim­pa­ti­ja ir po­trau­kis bū­si­ma­jai Lie­tu­vos ka­ra­lie­nei Mor­tai. Įdo­mu bū­tų nors pra­bė­go­mis žvilg­te­lė­ti į anuo­me­ti­nių šiau­lie­čių puo­dus, bet tu­riu įspė­ti, kad is­to­ri­kai, ypač ar­cheo­lo­gai, apie anuo­me­ti­nę ku­li­na­ri­ją ven­gia daug po­rin­ti, nes, pa­tys su­pran­ta­te, ku­li­na­ri­nių iš­ka­se­nų neiš­li­ko.

.................................................................................................................

Vie­na le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad Šiau­liai ir Žu­vi­nin­kai gi­mė prie Tal­šos, kaip mais­to ga­mi­ni­mo ama­ti­nin­kų buvei­nės. Ne­suk­lys­ki­me. Tiek žve­jy­ba, tiek me­džiok­lė bu­vo tik pa­gal­bi­nė mais­to pro­duk­tų tie­ki­mo in­dust­ri­ja.

Mū­sų že­mė bu­vo pa­kan­ka­mai der­lin­ga, to­dėl sės­lus gy­ve­ni­mo bū­das ver­tė puo­se­lė­ti na­mų ūkį, lau­ki­nin­kys­tę ir gy­vu­li­nin­kys­tę. Iš anks­to pri­va­lu ži­no­ti, kad bul­vių, po­mi­do­rų, ra­mu­nė­lių ir ku­ku­rū­zų anuo­met ne­gir­dė­jo­me, gi ar­ba­tos, ka­vos, vy­no, deg­ti­nės mums, lie­tu­viams, ir­gi ne­te­ko ra­gau­ti, nes per ka­rius ir pirk­lius tai at­ke­lia­vo pas mus, be­ne XV–XVI am­žiuo­se. Gė­rė­me su­lą, gi­rą, avi­ži­nius ki­sie­lius ir... šal­ti­nio van­de­nį. „Kir­mi­ną“ tek­da­vo ra­min­ti alu­mi ir mi­du­mi, to­dėl bū­ta blai­vys­te pa­sau­liui gir­tis pa­vo­jin­ga.

O ki­tais pro­duk­tais? Vi­sų neap­žio­si­me, bet ke­lis pa­mi­nė­si­me, kad ži­no­tu­me, ra­gau­tu­me ir di­džiuo­tu­mės.

Juo­da duo­na – iš sa­vų ru­gių. Jau Ta­ci­tas mi­nė­jo, kad „bal­tai ge­res­ni žem­dir­biai ne­gu tin­gūs ger­ma­nai“. To­ji ci­ta­ta lei­džia tvir­tin­ti, kad mo­kė­jo­me au­gin­ti ne tik bu­ro­kus, ro­pes, lau­ki­nes obe­lis ir kriau­šes. Šne­ka­ma, kad ru­gys – tai kvie­čio pikt­žo­lė, ku­rią mū­sų pro­tė­viai prisi­jau­ki­no, pri­tai­kė mū­sų kli­ma­tui. Tai­gi juo­da duo­na, jos rai­da iki šiol dau­ge­lio už­sie­nio ku­li­na­rų sie­ja­ma su bal­tų gen­ti­mis.

Ru­gys – mū­siš­kio alaus pro­duk­tas. Ling­vis­tai tvir­ti­na, kad vi­kin­gai sa­vo elį ga­vo iš in­doeu­ro­pie­čių, nes mū­sų alus sa­vo pa­va­di­ni­mą kil­di­na nuo žo­džio alė­ti, van­de­niui il­gą lai­ką šla­pio­mis ba­lo­mis telk­šant. Ka­dan­gi jau ta­da ži­no­jo­me, kad „kur yra ru­gys, ten vyks­ta rū­gi­mas“, ta sa­vy­be pa­si­nau­do­jo­me. Be­je, alų žmo­ni­ja ži­no­jo dar nuo Ba­bi­lo­ni­jos lai­kų...

Mi­dus – iš me­daus. Pas­kai­čius kai­my­nų – len­kų ir vo­kie­čių – moks­li­nin­kų dar­bus, man, lie­tu­viui, aukš­tyn rie­čia­si no­sis. Pa­si­ro­do, mi­daus iš­ra­di­mą ir jo pa­sklei­di­mą kai­my­nų moks­li­nin­kai tal­pi­na Lie­tu­vo­je bei Slo­vė­ni­jo­je. Iš čia tas gė­ri­mas pa­skli­do į kai­my­ni­nius kraš­tus. Lie­tu­viš­ką mi­dų net Šeks­py­ras prieš mir­tį gė­rė, tą ang­lų biog­ra­fai pa­mi­nė­jo. Įdo­mu, kad mū­sų bi­tės pa­gim­dė „bi­čiu­lys­tę“, drau­gys­tės at­mai­ną, sun­kiai ver­čia­mą į ki­tas kal­bas, ta­čiau tę­siant „sal­džią­ją te­mą“ priar­tė­ki­me prie me­duo­lių.

Me­duo­liai ne­nuk­ri­to iš dan­gaus. Vėl pri­me­nu, kad anuo­me­ti­nės ma­my­tės taip pat my­lė­jo mus, kaip ir da­bar­ti­nės. Ka­dan­gi sal­dai­nių ne­tu­rė­jo, pra­džio­je me­du­mi ap­tep­da­vo ra­guo­lius, vė­liau, na­tū­ra­lu, to­ji mei­lė su­kū­rė me­duo­lius. Įdo­mu, kad vi­du­ram­žių Eu­ro­pos mies­tuo­se kles­tė­jo me­duo­lių ama­ti­nin­kys­tė, iš­li­ko gau­su re­cep­tų, sal­džių ap­ra­šų. Tai­gi – anuo­me­ti­nės mo­te­rys ne­ga­lė­jo gy­ven­ti be vy­rų, o vai­ku­čiai – be me­duo­lių...

Ko­šė – duo­nos mo­čiu­tė. Ko­šės. Čia – rim­čiau. Iš ko­šių ki­lo vi­sa žmo­ni­jos mil­ti­nė ku­li­na­ri­ja, jos at­mai­nos. Iš krau­ji­nės kruo­pų ko­šės ki­lo pir­mie­ji vė­da­rai – krau­ji­nės deš­ros... Iš su­mal­tų grū­dų ko­šių bu­vo ke­pa­mi ra­guo­liai, bisk­vi­tai, ku­rie su lai­ku ke­pa­lais, ban­de­lė­mis, sau­sai­niais po pa­sau­lį pa­bi­ro.

„Vi­ru, vi­ru ko­šę, vai­kai at­si­lo­šę... Tam da­vė, tam da­vė, o tam ne­be­li­ko! Bė­ga bė­ga pe­ly­tė“ per vi­są vai­ku­čio ran­ky­tę jo pa­žas­tu­ko pa­ku­ten­ti. Vai­ku­tis trau­kia sa­vo ran­ku­tę ir pa­žas­tu­ką ir juo­kia­si... Ne­pa­ti­kė­si­te. To­kius žai­di­mus su pien­bur­niu­kais jau anais, Sau­lės mū­šio lai­kais, žai­dė ma­my­tės.

Da­bar­ti­nia­me elekt­ro­ni­nės in­for­ma­ci­jos am­žiu­je te­ko nu­steb­ti su­ži­no­jus, kad tas žai­di­mas, pra­si­de­dąs tais pa­čiais žo­džiais, dar san­skri­to lai­kais bu­vo ži­no­mas prie In­di­jos van­de­nyo. Kaip be­skai­čiuo­si, jis, kar­tu su jo ko­šė­mis, mū­sų kal­ba, kop­lys­tul­piais, žal­čių gar­bi­ni­mu su mu­mis prieš ke­lis tūks­tan­čius me­tų at­ke­lia­vo prie Bal­ti­jos.

Ap­si­dai­ry­ki­me, ar kai­my­ni­nės tau­tos žai­džia „vi­ru vi­ru košę...“?

Šal­ti­barš­čiais pa­si­bjau­rė­jo len­kai, kai Jo­gai­la su lie­tu­viš­ka vir­tu­ve XV a. įsi­kū­rė Len­ki­jos sos­te. Ta­čiau po de­šimt­me­čio vi­suo­se len­kų dva­ruo­se juos srė­bė, iš ska­nu­mo lai­žė­si. Tai­gi šal­ti­barš­čiai – pi­lia­kal­nių lie­tu­vai­čių iš­ra­di­mas, kuo ne­mo­ka­me di­džiuo­tis!

Mė­są my­lė­jo­me. Ją ir kep­da­vo­me, ir vir­da­vo­me, ir rū­ky­da­vo­me, ir rau­gin­da­vo­me. At­ro­do, kad mes jau bu­vo­me iš­ra­dę ski­lan­dį, ku­rį vė­liau iš prū­sų nu­si­ko­pi­ja­vo ger­ma­nai.

Iliust­ra­ci­jo­je tal­pi­nu to laik­me­čio ka­ra­liš­kos puo­tos už­sta­lę. Ka­ra­liš­kai at­ro­do tik cent­re sė­din­tys žmo­nės. Sta­las, bū­ki­me at­vi­ri, ga­na kuk­lus, žiū­rint da­bar­ti­nė­mis aki­mis. Ša­ku­tė­mis anuo­met dar ne­si­nau­do­jo­me, o sta­lo lėkš­tes daž­niau­siai at­sto­da­vo duo­nos ar pa­plo­čių plu­tos, ku­rio­mis už­si­kąs­da­vo puo­tos da­ly­viai, jei jiems dar kaž­ko trūk­da­vo.

Vis­ko iš­pa­sa­ko­ti ne­ver­ta, tuo la­biau kad jau pa­si­ro­dė vie­nas ki­tas lei­di­nys apie lie­tu­viš­kos ku­li­na­ri­jos is­to­ri­ją, jos ge­ne­zės sa­vi­tu­mus.

.......................................................................................................................

GRĮŽ­KI­ME PRIE KA­RA­LIAUS MIN­DAU­GO

O apie Min­dau­gą ir šau­nuo­lę Mor­tą im­ki­va ir pa­sva­jo­ki­va. Ne­moks­liš­kai, bet links­mai. Juk ka­ra­lius Min­dau­gas, val­dęs 1253–1263 me­tais, mai­ti­no­si pa­tie­ka­lais, pa­ga­min­tais pa­gal se­nas ge­ras se­no­sios lie­tu­viš­ko­sios ku­li­na­ri­jos tra­di­ci­jas, ka­dan­gi al­ka­nu ar die­ti­nin­ko skran­džiu vals­ty­bės ne­ku­ria­mos... Taip mi­to ir vie­ti­nis ba­jo­ri­jos luo­mas, su ku­riuo jam te­ko pyk­tis.

Gra­ži ir pro­tin­ga ku­ni­gaikš­tie­nė Mor­ta, 1251 me­tais žu­vus vy­rui Vis­man­tui, vėl sėk­min­gai iš­te­kė­jo, ta­po ka­ra­lie­ne Min­dau­gie­ne tik to­dėl, kad bu­vo pa­trauk­li, do­ra ir, ma­nau, tiks­liai ži­no­jo ne tik, kiek mi­daus re­kia įpil­ti į tau­rę, bet ir kiek me­daus rei­kia dė­ti į teš­lą, kad pa­tie­ka­lo sko­nis su­ža­vė­tų ga­na neiš­ran­kų ku­li­na­ri­nė­se plo­ny­bė­se stuob­rį mė­sė­dį, koks bu­vo Min­dau­gas.

To­dėl drą­siai skel­biu drą­sią hi­po­te­zę ne­drą­sioms mo­te­rims: „Min­dau­go mei­lė, aist­ra, me­duo­liai ir Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mas – jos ku­li­na­ri­nio ge­ni­jaus pro­duk­tai“! Mor­tos au­to­rys­tei pri­skir­čiau ir pla­čiai ci­tuo­ja­mą mo­te­riš­kos iš­min­ties per­lą: PER VY­RO PIL­VĄ – Į VY­RO ŠIR­DĮ!