Naujausios
Moters pamėgis – nerti staltieses
Kelmės rajone, Šaukėnuose, gyvenanti Elena Juškienė megzti, nerti, kitokių rankdarbių moka nuo vaikystės. Pastaraisiais metais moteris pamėgo vąšeliu iš lino nerti staltieses.
„Kai vyras gyvas buvo ir pati daugiau sveikatos turėjau, auginome daržoves, gėles. Dabar man beliko tik pomėgis – nerti staltieses“, – sakė šaukėniškė.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Vąšeliu nerdavo ir sukneles
Elena Juškienė ant sofos ir fotelių kloja švelnių spalvų ir atspalvių vąšeliu nertas staltieses.
Visi mezginiai – skirtingų dydžių, raštų. Daugiausia – natūralaus lino pilkumo, žalsvi, balti. Ryškių spalvų rankdarbių kūrėja nemėgsta. Jos teigimu, kiekvienas mezginys ar nėrinys turi pirmiausia skleisti ramybę.
Seniau šaukėniškė tiek vąšeliu nusinėrusi, tiek ir virbalais nusimezgusi yra ne vieną suknelę, kostiumėlį, kitokį praktišką drabužį.
„Staltieses vąšeliu pradėjau nerti neseniai, maždaug prieš pusantrų metų, kai į Šaukėnus grįžusi dirbti Amatų ir kultūros centre pradėjo Alma Meškienė. Daug šaukėniškių ir aplinkinių vietovių moterų susibūrė į būrelį „Mezgu rezgu“, ir aš prisijungiau“, – pasakojo. Tačiau daugiausia moteris neria namuose. Kai tik laisvą minutę randa, tuoj už nėrinio ima. Rankdarbiams kurti, pasak moters, reikia noro ir kantrybės. Staltiesės per dieną ar savaitę nenunersi. Kol 800 gramų į nėrinį suneriami, gali ir keli mėnesiai trukti.
„Nėra ko ir skubėti. Nėrimas mane labai ramina, kaip vaistai veikia, pailsiu“, – šypsojosi Elena.
Megzti, nerti moka ir E. Juškienės dukra Jūratė Gotautienė, gyvenanti mamos kaimynystėje. Bet mokytoja dirbančiai, bendruomenės pirmininkei rankdarbiams pritrūksta laiko.
Išmokė geri žmonės ir gyvenimas
E. Juškienė – linksma moteris, gera nuotaika užkrečianti ir aplinkinius. Nežinantys jos gyvenimo istorijos, gali pamanyti, kad visais laikais jai keliai buvo tik rožėmis kloti.
Bet taip tikrai nebuvo. Vos devynerių sulaukusi, Elytė neteko mamos. Likę trys vaikai užaugo skirtingose vietose. Elytė – pas močiutės seserį Šaukėnuose.
„Viską, ko išmokau, tik iš gerų žmonių ir paties gyvenimo. Pavyzdžiui, rankdarbių pradžiamokslis buvo mokykloje, padedant mokytojai Elenai Burdulienei, vadovavusiai namų ruošos būreliui“, – pasakojo.
E. Juškienė Šaukėnuose ir apylinkėse garsėja ir kaip labai gardžios naminės duonos kepėja. „Duoną kepti iš „babos“ išmokau. Kepu iki šiolei. Pripratau savo duonelę valgyti“, – sakė moteris.
Iš daržų ir gėlių iškilo namai
E. Juškienė pasakojo, kol gyvas buvo jos vyras ir pati turėjo daugiau sveikatos, rankdarbius į rankas retai imdavo. Nusprendė šiltnamiuose auginti daržoves, o vėliau – ir gėlės.
Iš papildomo verslo iškilo dailus namas miestelyje.
„Nors dirbome ir valdiškus darbus, pajamos iš daržovių ir gėlių buvo didelė paspirtis“, – pasakojo.
Pardavusi agurkų ir pomidorų derlių iš pirmojo nedidelio šiltnamio, jauna šeima įsigijo televizorių už 300 rublių.
Šiltnamių plotą plėtė. Užaugintas daržoves patys veždavo parduoti daugiausia į Šiaulių turgų. Pasiekdavo net Rygą. Tulpes augindavo tik tarybiniais laikais populiariai Kovo 8-ajai – Tarptautinei moters dienai, gvazdikus – vyrų dienai, kuri buvo minima vasarį. Parduodavo po aštuonis tūkstančius žiedų.
„Viską patys darydavome. Tik, kai gėlių daigus sodindavome, prašydavome į talką porą vyrų, kad vandens kibirais prineštų. Laistytuvais laistydavome“, – sakė Elena Juškienė.
Kai paaugo pametinukai vaikai Jūratė ir Kastytis, tėvai jiems skirdavo lysveles. Už užaugintą ir parduotą derlių vaikai gaudavo pinigų. „Nežinau, ar gerai elgėmės, bet vaikai nuo mažumės suprato, kad kiekvieną centą žmogus turi užsidirbti“, – pasakojo šaukėniškė.
Autorės nuotr.
Nors Elenos Juškienės gyvenime būta ne vien šviesių ir lengvų dienų, moteris nepraranda geros nuotaikos ir optimizmo.
Maždaug per pusantrų metų Elena Juškienė vąšeliu nunėrė ne vieną staltiesę.
Rankdarbių meistrei patinka nerti linines, švelnių spalvų staltieses.