Murkianti laboratorija mūsų namuose

Mur­kian­ti la­bo­ra­to­ri­ja mū­sų na­muo­se

Ka­tės – vie­ni my­li­miau­sių gy­vū­nų. Re­gis, per tūks­tan­čius gy­ve­ni­mo ša­lia žmo­gaus me­tų šei­mi­nin­kai apie sa­vo au­gin­ti­nius su­ži­no­jo vis­ką, ta­čiau moks­li­nin­kai vis at­ran­da nau­jų fak­tų.

Lop­ši­nė ka­tei

Ame­ri­kie­čių moks­li­nin­kai ty­rė ka­čių mu­zi­ki­nius po­mė­gius, spė­da­mi, kad žmo­nių mėgs­ta­ma mu­zi­ka, ku­rios kar­tais atei­na pa­si­klau­sy­ti ir ka­tės, ne­vi­siš­kai ati­tin­ka jų po­rei­kius. Moks­li­nin­kai su­kū­rė mu­zi­ką, ku­rios daž­nis ir rit­mai ati­tin­ka pa­čių gy­vū­nų sklei­džia­mus gar­sus. Bio­lo­gai su­kū­rė dvi kom­po­zi­ci­jas ka­tėms.

Me­lo­di­jos „Koz­mo oras“ rit­mas (1 380 smū­gių per mi­nu­tę) yra toks pa­ts kaip ka­tės mur­ki­mas. „Ras­ti ba­la­dės“ (250 smū­gių per mi­nu­tę) tiks­liai su­tam­pa su rit­mu, ku­riuo ka­čiu­kai žin­da mo­ti­nos pie­ną. Ki­tos „ka­čių mu­zi­kos“ akus­ti­nės cha­rak­te­ris­ti­kos taip pat ati­ti­ko bū­tent ka­čių gar­sų ypa­tu­mus, ne­bū­din­gus žmo­gaus kal­bai.

Kad kom­po­zi­ci­jos pa­tik­tų ne tik gy­vū­nams, bet ir jų šei­mi­nin­kams, moks­li­nin­kai iš­sau­go­jo ele­men­tus, ma­lo­nius žmo­gaus au­siai, ir vi­siš­kai at­si­sa­kė gar­sų, pri­me­nan­čių ag­re­sy­vų ka­tės kniau­ki­mą. Moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, dėl to me­lo­di­jos ta­po dar ma­lo­nes­nės na­mų au­gin­ti­niams. Kai moks­li­nin­kai ka­tėms lei­do pa­pras­tas ir spe­cia­liai su­kur­tas me­lo­di­jas, gy­vū­nai pa­ste­bi­mai la­biau do­mė­jo­si „sa­vo“ mu­zi­ka: grei­čiau ei­da­vo prie gar­sia­kal­bių ir el­gė­si ak­ty­viau. Tai­gi ga­li­ma lauk­ti mu­zi­kos in­dust­ri­jos ka­tėms at­si­ra­di­mo ir su­kles­tė­ji­mo; spren­džiant iš ka­čių mu­zi­kos „You­Tu­be“ klau­sy­to­jų skai­čiaus, to­kios pro­duk­ci­jos pa­klau­sa bus di­džiu­lė.

Ki­ta moks­li­nin­kų ko­man­da iš Lon­do­no uni­ver­si­te­to ko­le­džo nu­sta­tė, ko­kie gar­sai ka­tėms yra ne­ma­lo­nūs, ir dar taip, kad ga­li su­kel­ti epi­lep­si­jos prie­puo­lį. Pa­si­ro­dė, kad au­gin­ti­niams yra pa­vo­jin­gas rak­tų žvan­gė­ji­mas, tau­rių dzing­sė­ji­mas, by­ran­čių mo­ne­tų gar­sas ir dau­ge­lis ki­tų.

Glos­ty­mo inst­ruk­ci­ja

Vi­si ka­čių šei­mi­nin­kai yra įsi­ti­ki­nę, kad ži­no, kaip ka­tei su­teik­ti ma­lo­nu­mą – ją pa­glos­ty­ti. Bet gy­vū­nams anaip­tol ne vi­sa­da pa­tin­ka, kai juos glos­to; kar­tais mė­gi­ni­mas pa­gla­mo­nė­ti ke­tur­ko­jį drau­gą bai­gia­si ran­kų ap­dras­ky­mu.

Lin­kol­no uni­ver­si­te­to (Ang­li­ja) spe­cia­lis­tai iš­siaiš­ki­no, kaip tin­ka­mai glos­ty­ti ka­tes. Ty­ri­mo au­to­riai re­ko­men­duo­ja glos­ty­ti gy­vū­nė­lio gal­vą, kak­lą ir prie­ki­nę nu­ga­ros da­lį. Nes­var­bu, ko­kia se­ka bus lie­čia­mos įvai­rios ka­tės kū­no da­lys, svar­biau­sia ne­lies­ti zo­nos prie uo­de­gos. Įdo­miau­sia, kad toks lais­vu­mas ne­lei­džia­mas bū­tent šei­mi­nin­kams; kai prie nu­ga­ros už­pa­ka­li­nės da­lies pri­si­lie­čia pa­ša­li­nis, ka­tės ro­do kur kas ma­žiau ne­pa­si­ten­ki­ni­mo po­žy­mių. Moks­li­nin­kai spė­ja, kad tai ga­li­ma paaiš­kin­ti ka­tės lū­kes­čių ir šei­mi­nin­ko veiks­mų nea­ti­ti­ki­mu: gy­vū­nas iš šei­mi­nin­ko ti­ki­si dė­me­sio ir gla­mo­nių, o ne me­cha­niš­kų, juo­lab ne­ma­lo­nių pri­si­lie­ti­mų. Iš ne­pa­žįs­ta­mų­jų ka­tės ne­si­ti­ki nie­ko ir to­dėl ne­pa­ti­ria to­kio nu­si­vy­li­mo dėl „ne­tei­sin­gų“ veiks­mų.

Apsk­ri­tai nau­jau­si duo­me­nys ro­do, kad bend­ra­vi­mas su žmo­gu­mi – pa­grin­di­nė na­mi­nių ka­čių pa­ti­ria­mo stre­so prie­žas­tis. Ki­ti veiks­niai, pa­vyz­džiui, dar ke­le­tas ka­čių, kon­ku­ruo­jan­čių dėl ėde­sio ir šei­mi­nin­kų dė­me­sio, da­ro kur kas ma­žes­nę įta­ką. Net ke­tu­rių ša­lių moks­li­nin­kų gru­pė nu­sta­tė, kad dau­giau­sia stre­so hor­mo­nų iš­si­ski­ria toms ka­tėms, ku­rios did­vy­riš­kai ken­čia ne­tin­ka­mas šei­mi­nin­kų gla­mo­nes. Gy­vū­nai, ku­riems šei­mi­nin­kų pri­si­lie­ti­mas pa­tin­ka, ar­ba, prie­šin­gai, nuo ne­ma­lo­nių gla­mo­nių pa­bė­gan­tys gy­vū­nai pa­ti­ria ge­ro­kai ma­žes­nį stre­są.

Moks­li­nin­kai ka­čių my­lė­to­jai ži­no apie šią pro­ble­mą ir ne­se­niai su­gal­vo­jo bū­dą ją iš­spręs­ti: pa­si­ro­do, au­gin­ti­nio pa­ti­ria­mo stre­so stip­ru­mą ga­li­ma nu­sta­ty­ti pa­gal de­ši­nės au­sies tem­pe­ra­tū­rą. Kai­rės au­sies tem­pe­ra­tū­ra to­kios in­for­ma­ci­jos ne­tei­kia. Už ka­čių emo­ci­jas dau­giau­sia at­sa­kin­gas de­ši­ny­sis gal­vos sme­ge­nų pus­ru­tu­lis, kaip ir žmo­nių. Kaip bū­tent įtemp­tas de­ši­nio­jo pus­ru­tu­lio dar­bas yra su­si­jęs su tem­pe­ra­tū­ra de­ši­nė­je au­sy­je, moks­li­nin­kai ge­rai neiš­siaiš­ki­no, tai­gi kol kas rei­kia jais tie­siog pa­ti­kė­ti ir šią in­for­ma­ci­ją nau­do­ti pra­kti­niais tiks­lais.

Kaip tu no­ri, šei­mi­nin­ke

Vos na­muo­se at­si­ran­da ka­čiu­kas, vi­sas šei­mi­nin­kų gy­ve­ni­mas pri­tai­ko­mas prie jo po­rei­kių. Sa­vo ruož­tu ka­tės ne­ma­žai prie to pri­si­de­da.

Ame­ri­kie­tis psi­cho­lo­gas Ni­ko­las Ni­kast­ras nu­sta­tė, kad per gy­ve­ni­mo ša­lia žmo­gaus tūks­tant­me­čius na­mi­nių ka­čių bal­sas pa­ki­to taip, kad bū­tų kuo ma­lo­nes­nis žmo­gaus au­siai.

Akus­ti­nės lau­ki­nių ir na­mi­nių ka­čių miauk­sė­ji­mo cha­rak­te­ris­ti­kos tik­rai ski­ria­si, ir na­mi­nių ka­čių bal­sai at­ro­do ma­lo­nes­ni net tiems žmo­nėms, ku­rie nie­ka­da ka­čių ne­lai­kė. O štai pa­ty­rę ka­čių my­lė­to­jai ne tik mėgs­ta sa­vo au­gin­ti­nių bal­sus, bet ir su­pran­ta my­li­mų gy­vū­nė­lių lei­džia­mus gar­sus. Klau­sy­da­mie­si ka­čių sklei­džia­mų gar­sų šei­mi­nin­kai pui­kiai skir­da­vo, ge­rai ar blo­gai jos jau­čia­si, sky­rė drau­giš­ką nu­si­tei­ki­mą ir pra­šy­mą.

Ga­li bū­ti, kad toks glau­dus ry­šys su ka­tė­mis – kai kas dau­giau ne­gu tie­siog emo­ci­ja. Pa­gal vie­ną iš hi­po­te­zių ka­tės ga­na di­de­liu mas­tu nu­lė­mė mū­sų kul­tū­rų ypa­tu­mus. Mat šie gy­vū­nai yra pa­ra­zi­tų tok­sop­laz­mų ne­šio­to­jai. Šiais pa­ra­zi­tais už­si­kre­čia daug kas, bet stip­rų imu­ni­te­tą tu­rin­tiems žmo­nėms jie nė­ra la­bai pa­vo­jin­gi, 80-90 pro­cen­tų at­ve­jų tok­sop­laz­mo­zei yra bū­din­ga be­si­mpto­mė ei­ga, bet šis pa­ra­zi­tas, re­gis, smar­kiai vei­kia elg­se­ną. Pa­vyz­džiui, grau­ži­kus tok­sop­laz­ma nau­do­ja kaip trans­por­to prie­mo­nę pa­tek­ti į ka­čių or­ga­niz­mą.

Pa­ra­zi­tais už­krės­tos pe­lės ir žiur­kės, užuo­t bi­jo­ju­sios sa­vo na­tū­ra­lių prie­šų, pra­de­da elg­tis įžū­liai ir tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme mai­šo­si joms po ko­jo­mis, mak­si­ma­liai di­din­da­mos šan­sus bū­ti suės­tos.

Ka­dan­gi tok­sop­laz­mų, kaip tei­gia­ma, tu­ri iki 50 pro­cen­tų gy­ven­to­jų, spe­cia­lis­tams ki­lo klau­si­mas: o ar tok­sop­laz­mos ne­kei­čia mū­sų el­ge­sio?

Pla­taus mas­to ty­ri­mus at­li­kę Če­ki­jos moks­li­nin­kai ly­gi­no psi­cho­lo­gi­nes cha­rak­te­ris­ti­kas žmo­nių, už­si­krė­tu­sių tok­sop­laz­mo­mis ir jų ne­tu­rin­čių, ir ap­ti­ko di­de­lių skir­tu­mų. Pa­si­ro­dė, kad tok­sop­laz­mos skir­tin­gai vei­kia vy­rus ir mo­te­ris. Vy­rai pra­de­da elg­tis ri­zi­kin­giau, mo­te­rys, prie­šin­gai, tam­pa švel­nes­nės ir la­biau už­jau­čia ap­lin­ki­nius. Tai yra pa­ra­zi­tai ne tik kei­čia elg­se­ną, bet dar ir su­stip­ri­na ly­čių skir­tu­mus. Vi­suo­me­nė­se su tra­di­ci­nė­mis ver­ty­bė­mis, ku­rio­se vy­rų ir mo­te­rų psi­cho­lo­gi­nės cha­rak­te­ris­ti­kos aiš­kiai ski­ria­si, už­krės­tu­mas tok­sop­laz­mo­mis yra di­des­nis. Ži­no­ma, psi­cho­lo­gi­nius kul­tū­ros ypa­tu­mus le­mia dau­gy­bė veiks­nių, bet, re­gis, mei­lė ka­tėms pa­gal svar­bą nė­ra pa­sku­ti­nė­je vie­to­je. Kon­tak­tai su ka­tė­mis di­di­na ti­ki­my­bę už­si­krės­ti tok­sop­laz­mo­mis, o tai ga­li pa­veik­ti psi­cho­lo­gi­nius žmo­nių ypa­tu­mus ir lem­ti kul­tū­ri­nę spe­ci­fi­ką.

Ka­ti­nė­liai – svei­ka­tai

Ir vis dėl­to nau­dos iš ka­čių yra dau­giau ne­gu ža­los. Net jei tai vir­tua­lios ka­tės. Dau­giau kaip 6 tūks­tan­čių in­ter­ne­to var­to­to­jų ty­ri­mas ro­do, kad ka­čių nuo­trau­kų ir fil­mų žiū­rė­ji­mas re­gu­liuo­ja emo­ci­nę bū­se­ną ir stip­ri­na mo­ty­va­ci­ją veik­ti ką nors nau­din­go.

Spe­cia­lis­tai nu­sta­tė kai ku­riuos cha­rak­te­rio bruo­žus, ku­rie di­di­na šan­sus „už­kib­ti“ ant ka­čių. Daž­niau už ki­tus mie­lų gy­vū­nė­lių nuo­trau­kas žiū­ri­nė­ja nuo­lai­daus bū­do, dro­vūs ir mo­kan­tys už­jaus­ti žmo­nės. O štai žmo­gaus tem­pe­ra­men­tas, tai, ar jis int­ra­ver­tas, ar ekst­ra­ver­tas, jo są­mo­nin­gu­mas, at­vi­ru­mas nau­jai pa­tir­čiai ir bend­ra ge­ro­vė po­mė­giui žiū­ri­nė­ti ka­čių nuo­trau­kas įta­kos ne­tu­ri. Prie­žas­tys, ska­ti­nan­čios žmo­nes skir­ti lai­ką vir­tua­liems gy­vū­nams, yra tik­ra įpro­čio ati­dė­lio­ti dar­bus, ban­dy­mų kuo nors ma­lo­niu už­slo­pin­ti kal­tės jaus­mą dėl dy­ki­nė­ji­mo ir tie­siog ma­lo­nu­mo miš­rai­nė.

Dar vie­nas svar­bus veiks­nys, di­di­nan­tis in­ter­ne­to ka­ti­nu­kų po­pu­lia­ru­mą, – bend­ra­vi­mas su ki­tais mė­gė­jais va­lan­dų va­lan­das žiū­ri­nė­ti gy­vū­nų at­vaiz­dus. Gy­vū­nų nuo­trau­kos ge­ri­na in­ter­nau­tų nuo­tai­ką, ir jie nau­do­ja­si emo­ci­niu pa­ki­li­mu, kad leng­viau su­si­do­ro­tų su sa­vo už­duo­ti­mis.

Pa­ren­gė Mil­da Kuns­kai­tė ("Va­ka­ro ži­nios")

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

In­ter­ne­to var­to­to­jų ty­ri­mas ro­do, kad ka­čių nuo­trau­kų ir fil­mų žiū­rė­ji­mas re­gu­liuo­ja emo­ci­nę bū­se­ną ir stip­ri­na mo­ty­va­ci­ją veik­ti ką nors nau­din­go.