Naujausios
Nepažįstama pažįstamoji
Giedrius RUMĖ
Gėlininkas
Tai ateivis iš visai kito, svetimo, baugaus pasaulio. Tik ispanų užkariautojams išsilaipinus į ką tik jų atrastą naująjį kontinentą, europiečiai pirmąkart sužinojo apie šį augalą. Iki tol saulėgrąžas garbinę majai turėjo susitaikyti su mintimi, kad dabar jos priklausys ir senajam pasauliui.
Saulėgrąžos sėklos pirmąsyk į Europą buvo atvežtos šešioliktojo amžiaus pradžioje. Iš pradžių laikytos tik egzotiškais, neregėtais augalais ir puoselėjamos vien botanikos soduose, ilgainiui jos tapo populiaria žemės ūkio kultūra. Atsispirsiu pagundai aprašyti visas geras ir praktiškas šio augalo savybes – tai ne mano arkliukas. Geriau trumpai pažvelgsiu į saulėgrąžą kaip į gėlę. Kviečiu į šią kelionę ir jus!
Turbūt nereikia aiškinti saulėgrąžos (Helianthus) vardo kilmės – graikiškai ji reiškia saulės žiedą; daugelyje kitų kalbų jis taip pat susijęs su saule. Panašios į dangaus šviesulį jo galvos dar turi ir įdomią savybę būti visą laiką pasuktos savo plokštuma tiesiai į dangumi keliaujantį saulės rutulį.
Visos saulėgrąžos kilusios iš Amerikos – niekur kitur natūraliai augančių laukinių rūšių nerasta. Botanikai ginčijasi tik dėl jų skaičiaus: vieni tvirtina, kad jų yra tik apie penkias dešimtis, kiti priskaičiuoja iki pustrečio šimto (oficialiai manoma, jog jų – apie aštuoniasdešimt; likę vardai laikomi vien sinonimais). Didžioji dalis – vienmečiai augalai, nors nemažai ir daugiamečių.
Laukiniai augalai dažniausiai labai stambūs – iki 3 metrų aukščio. Stiebai ir lapai apaugę šiurkščiais plaukeliais. Lapai platūs, daugiamečių rūšių – gerokai siauresni, smulkesni, šiurkštūs. Žiedynai – graižai.
Labiausiai mums pažįstamos dvi saulėgrąžų rūšys: vienmetė (H.annus), kurios sėkliukes mes ne visada kultūringai lukštename ir spjaudome lukštus kur papuola, bei daugiametis topinambas, žieminė bulvė (H.tuberosus) – taip taip, tas augalas taipogi saulėgrąža! Selekcininkai yra išvedę daugybę vienmetės saulėgrąžos veislių gėlynams. Maistui jų smulkios sėkliukės nelabai tiks, o štai akiai pamaloninti – maloniai kviečiame! Čia ir spalvingi didžiagalviai kelių metrų ūgio monstrai, ir vos dešimčių centimetrų nykštukai gauruotais “pilnaviduriais” žiedais – atrodo, kad gamtos ir gėlininkų fantazijai nebėra jokių ribų... Kartais ir mūsų parduotuvėse galima nusipirkti labai dekoratyvių vienmečių hibridų sėklų – auginkite jas į valias, jei tik turite vietos.
Apie daugiametes saulėgrąžas beveik nesamę girdėję. Užtiksime jas viename kitame gėlyne ar pas kolekcininkus. Užsienyje, priešingai, jos labai madingos. Daugelis jų tinka natūralistiniams gėlynams, yra ilgaamžės. Gana dažnai auginama geltongraižė saulėgrąža (H.decapetalus). Išauga iki 60–200 cm. Žiedai nedideli, 5–7 cm skersmens, tuščiaviduriai. Pražysta vasaros pabaigoje ir žydi iki pat šalčių. Išvesta daug šios rūšies hibridų. Dažniausiai tai kompaktiško ūgio, nuo metro iki pusantro, individai su pusiau pilnaviduriais ar pilnaviduriais, gražių formų, panašiais į jurginų žiedais. Viena iš populiaresnių – ‘Meteor’ (ištįsta iki 170 cm; mažas daigelis vos per kelis mėnesius pavirsta galingu, pasipuošusiu daugybe gerokai stambesnių, nei laukinė rūšis, ryškiai geltonų, pusiau pilnavidurių žiedų). ‘Happy Days’ keras kompaktiškesnis, 150 cm aukščio, labai tankus, žiedai karūniškos formos, kiek smulkesni, tačiau labai gausūs. ‘Loddon Gold’ – tarsi jos dvynė, žydinti sodriai geltonais, labai pilnaviduriais žiedais. ‘Lemon Queen’ žiedai citrinų geltonio, tuščiaviduriai, nesuskaičiuojami. Ypač vešlus keras išstypsta iki 2 metrų ir žydi nuo antros vasaros pusės iki pat šalčių.
Lietuvoje jau pasirodė ir vienas iš naujesnių hibridų ‘Monarch’. Šios saulėgrąžos keras nelabai tvarkingas, tačiau ji turi kitą pliusą: didžiulius, iki 20 cm skersmens žiedus. Tiesa, jam reikia šiltesnės vietos, o žiemai geriau pridengti.
Kitos rūšys į gėlynus užklysta rečiau. Kartais auginama H.atrorubens (stiebai iki 180–200 cm aukščio, tamsiai raudoni, neretai išlinkstantys. Žiedai apie 8 cm skersmens, aukso geltonio. Labai gausiai žydi liepą–rugsėjį. Lepoka, sunkiai žiemoja. Panaši į ją H.angustifolius – grakštus 200–300 cm ūgio milžinas su daugybe tuščiavidurių ryškiai geltonų žiedų ant ilgų, plonų žiedkočių – tarsi gigantiška, švytinti puokštė. Deja, pražysta per vėlai ir Lietuvoje nežiemoja.
Tokia pat vėlyva ir viena madingiausių rūšių – H.salicifolius. Išstypsta iki pusantro metro ar daugiau. Jo stiprybė – ilgi, siauri, gražiai svyrantys lapai – tarsi žalios garbanos. Dėl jų ši saulėgrąža ir auginama. Žiedai dideli, siaurais žiedlapiais, ryškiai geltoni, skleidžiasi tik rugsėjo pabaigoje ar spalį. Dar įdomesnė šios rūšies forma ‘Table Mountain’. Augalas kresnas, vos 80–120 cm ūgio, stiebai gausiai apaugę labai ilgais, siaurais, truputį garbanotais svyrančiais lapais: iš tolo kiekvienas šios saulėgrąžos stiebas atrodo lyg žalias fontanas. Lietuvoje pražysti dažniausiai nesuspėja – nebent kokį labai šiltą ir ilgą rudenį, ir tai tik spalio mėnesį. Abi auginamos kaip foniniai augalai. Derėtų nepamiršti, jog H.salicifolius linkusi keroti į šalis, todėl prieš sodindami parinkite jai tinkamą vietą.
Kartais auginama H.giganteus – galingas, tačiau labai grakštus pustrečio metro augalas su ilgais, siaurais, svyrančiais lapais. Mano nuomone, gerokai dekoratyvesnis už ką tik pristatytąjį. Be to, kasmet rugsėjį jis pasipuošia ir stambokais tuščiaviduriais, 10 cm skersmens geltonais žiedais. Tačiau kad galėtumėte juos pakvėpinti (neįtikėtina, bet jie išties labai aromatingi!), prireiks kopėčių: žiedai skleidžiasi tik pačioje stiebo viršūnėje. Tinka sodinti prie sienos, patvoryje ar kaip originalią, sparčiai augančią gyvatvorę (jei jums reikia greitai atželiančios žalios tvoros, tiks ir gerokai vislesnis topinambas (beje, jo žiedai taip pat skleidžiasi tik viršūnėse ir yra stebėtinai panašūs į H.giganteus).
Visos saulėgrąžos – tiek vienmetės, tiek daugiametės, mėgsta drėgmę, trąšią, purią dirvą, atvirą, visuomet saulės nutviekstą vietą. Nepakenčia šaltiniuotos, šaltos žemės. Kadangi tai vešlūs, daug maisto medžiagų sunaudojantys augalai, pavasarį saikingai patręškite juos kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Rudenį patartina gausiai pamulčiuoti kompostu – šitaip ne tik pamaitinsite godžius augalus, bet ir apsaugosite juos nuo žiemos siurprizų (nors dauguma daugiamečių saulėgrąžų gerai ištveria žiemos šalčius ir nedengtos).
Dauginamos saulėgrąžos anksti pavasarį išskirstant kerus. Kadangi šių augalų šaknys grubios, medėjančios, tai nėra lengvas darbas. Turint patirties, daug paprasčiau šias gėles padauginti auginiais.
Gėlynuose saulėgrąžos puikiai dera su kitomis panašiu laiku žydinčiomis gėlėmis – saulakiais, saulainėmis. Puikūs jų kaimynai – aukštaūgiai rudeniniai astrai ar stambios varpinės žolės (miskantai, lendrūnai, soros).
Saulėgrąža ‘Meteor: mažas daigelis vos per kelis mėnesius pavirsta galingu, pasipuošusiu daugybe stambių žiedų.
Giedriaus Rumės nuotr.