Oda tinka ir amatui, ir verslui, ir menui

Oda tin­ka ir ama­tui, ir vers­lui, ir me­nui

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­los co­ko­li­nia­me aukš­te įsi­kū­rė odi­nin­kų dirb­tu­vė. Čia ga­li­ma su­ži­no­ti ba­to is­to­ri­ją, pa­žin­ti odas, pa­si­mo­ky­ti bat­siu­vio ama­to, pa­si­ga­min­ti rak­tų pa­ka­butį. Mu­zie­ji­nin­kų tei­gi­mu, tai – vie­nin­te­lės odi­nin­ko dirb­tu­vės Lie­tu­vo­je, skir­tos edu­ka­ci­jai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Odos dirb­tu­vė­se

Va­kar mu­zie­jaus ko­lek­ty­vas pri­sta­tė dvi edu­ka­ci­jas – „Chai­mo Fren­ke­lio odos dirb­tu­vė­lės“ ir „Ba­tai ma­no...“

„Chai­mo Fren­ke­lio odos dirb­tu­vė­lės“ pri­sta­to tra­di­ci­nį odi­nin­kys­tės ama­tą, kles­tė­ju­sį Šiau­liuo­se XX am­žiaus pra­džio­je.

„Stip­riai spaus­ki­te ran­ke­ną, tu­ri­te pa­jaus­ti, kai oda bus at­kirs­ta“, – elg­tis su odos kir­ti­mo pre­su mo­ko edu­ka­ci­nių pro­gra­mų koor­di­na­to­rė Vik­to­ri­ja Spul­gi­nie­nė.

Rak­tų pa­ka­bu­čiui pa­si­da­ry­ti rei­kia dvie­jų tiks­liai iš­kirs­tų odos ga­ba­lė­lių. Odą ga­li­ma rink­tis įvai­rių spal­vų ir sto­rio. Kaip ir bū­si­mo pa­ka­bučio for­mą.

Odos pa­vyz­džiai – gal­vi­jų, kar­vės ar­ba jau­čio. Ga­li­ma pa­čiu­pi­nė­ti ir avies odos pa­vyz­dį: ši oda yra minkš­tes­nė.

Ki­tas žings­nis – ant bū­si­mo pa­ka­bu­čio spe­cia­liais da­žais už­dė­ti at­spau­dą. Ats­pau­das – tar­pu­ka­riu Jo­kū­bo Fren­ke­lio nau­do­to ant­spau­do ko­pi­ja. Ori­gi­na­las sau­go­mas mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jo­je.

Suk­li­ja­vus abi odos pu­ses, lai­kas spe­cia­liu spaus­tu­vu pa­da­ry­ti sky­lę, o į ją įver­ti me­ta­li­nį žie­de­lį. Pa­ka­bu­tis baig­tas.

Mu­zie­jaus dar­buo­to­jai iš­da­li­ja kur­pa­lius ir odi­nio ba­to de­ta­les. Tai – edu­ka­ci­jos „Ba­tai ma­no...“ da­lis. Tar­si dė­lio­nę ant me­di­nio kur­pa­liaus rei­kia su­dė­lio­ti ba­tą.

Ba­tų mo­de­liai – skir­tin­gi, tad vie­niems ba­tą „pa­siū­ti“ pa­vyks­ta grei­čiau, ki­tiems ten­ka ge­ro­kai pa­suk­ti gal­vą. Edu­ka­to­riai pataria, kad pra­dė­ti ver­ta nuo už­kul­nio – tuo­met ba­tą „su­rink­ti“ pa­vyks­ta spar­čiau.

Mu­zie­ji­nin­kai pa­tei­kia ir brė­ži­nį, kaip su siu­vė­jų nau­do­ja­mu met­ru iš­ma­tuo­ti ko­ją ba­tui. Bat­siu­viui rei­kia ži­no­ti blauz­dos, čiur­nos, įstri­žos, kel­ties, pirš­tų, pė­dos il­gio mat­me­nis bei apim­tis per kel­tį ir per di­džio­jo ir ma­žo­jo pirš­to są­na­rius. Vy­rams dar ma­tuo­ja­mas au­lo aukš­tis.

V. Spul­gi­nie­nė var­di­ja ba­tų da­lis: no­se­lė, už­kul­nis, pa­kul­nė, lie­žu­vė­lis, jung­tis, kai­rysis ir de­ši­nysis šo­ne­liai. Jei ba­tas il­gaau­lis, pri­si­de­da au­las.

Pa­ro­do ir pa­do san­da­rą „iš vi­daus": tarp dvie­jų kar­to­nų de­da­ma me­ta­li­nė de­ta­lė – su­pi­na­to­rius, pri­tai­ky­ta pa­gal kur­pa­lį, kad ati­tik­tų iš­lin­ki­mas. Išo­ri­nė pa­do da­lis – gu­ma.

Ba­to evo­liu­ci­ja

Dirb­tu­vių in­ter­je­ras at­spin­di bat­siu­vio ama­tą. Ant len­ty­nų iš­dė­lio­ti įvai­riau­si ba­tų pa­vyz­džiai, ant sta­lų su­dė­lio­ti plak­tu­kai, ylos, žirk­lės, ant sie­nų ka­bo se­nų­jų odi­nin­kų dirb­tu­vių iš­ka­bų ko­pi­jos, na­tū­ra­laus dy­džio da­žy­tos ir ne­da­žy­tos gal­vi­jų odos pa­vyz­džiai.

Eks­po­zi­ci­jų kon­sul­tan­tas Aud­rius Kve­da­ras ga­li pa­pa­sa­ko­ti ba­to is­to­ri­ją nuo pat pir­mo­sios ava­ly­nės.

„Tai – gar­sio­jo Al­pių žmo­gaus, Ecio, apa­vas, – ro­do nuo­trau­ką. – Res­tau­ra­to­riams jį pa­vy­ko at­kur­ti. Tink­le­lis nu­pin­tas iš lie­pos kar­nų. Kad bū­tų šil­ta, nau­do­tas el­nio kai­lis. Meš­kos kai­lis tar­na­vo kaip pa­das. Apa­vas pri­kimš­tas šie­no. Taip gel­bė­jo­si pir­mykš­tis žmo­gus.“

Tai, kas au­go ap­lin­kui, ką ga­lė­jo su­si­me­džio­ti, žmo­gus nau­do­jo ne tik mais­tui, bet ir ap­siau­ti. Ant len­ty­nos su­dė­lio­ti ele­men­ta­riau­si apa­vo ti­pai. Kai žmo­gus iš­mo­ko iš­dirb­ti odą, ga­mi­no na­gi­nes – joms ne­rei­kė­jo konst­ruk­ci­jų ar jung­čių. Va­sa­rą tar­na­vo iš lie­pos kar­nos nu­pin­tos vy­žos.

A. Kve­da­ras ro­do na­gi­nių, de­ko­ruo­tų me­ta­li­niais spur­ge­liais, ko­pi­ją iš Dir­žių (Pak­ruo­jo r.) ka­pi­ny­no. Ar­cheo­lo­gai spė­ja, kad na­gi­nes, da­tuo­ja­mas VII–IX am­žiais, avė­ju­si mo­te­ris bu­vo tur­tin­go žy­nio žmo­na.

Mu­zie­ji­nin­kas pa­ke­lia dar vie­ną pa­veiks­lė­lį, ja­me ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­dė XVI–XVII am­žiaus Lie­tu­vos mies­tie­čio ava­ly­nė.

Eu­ro­po­je ma­dos, sa­ko A. Kve­da­ras, bu­vo įmant­res­nės. Ir pa­tei­kia va­di­na­mų­jų Kro­ku­vos ba­tų pa­vyz­dį. XIII–XIV am­žiais bu­vo ma­din­gos il­gos ba­tų no­sys, jos ro­dė so­cia­li­nę pa­dė­tį: 5 cen­ti­met­rai – vals­tie­čio apa­vas, pirk­lio ga­lė­jo bū­ti 15 cen­ti­met­rų, o val­do­vai ga­lė­jo mė­gau­tis ne­tgi 60 cen­ti­met­rų. No­sį ne­tgi tek­da­vo pri­si­tvir­tin­ti prie ke­lių, nes ju­dė­ti su to­kiais ba­tais bu­vo su­dė­tin­ga.

Dar vie­no­je nuo­trau­ko­je – pa­vyz­dys iš Ža­ga­rės: odi­nė kle­pė, mies­tie­tiš­kas apa­vas iš XVII am­žiaus.

Kal­bė­da­mas apie XIX am­žiaus pa­bai­gą-XX am­žiaus pra­džią, mu­zie­ji­nin­kas dė­me­sį ski­ria Šiau­liams ir Fren­ke­liams. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ava­ly­nės ga­my­ba ta­po me­cha­ni­zuo­ta, mo­der­ni. Ba­tus ga­mi­no ne tik pa­vie­niai na­mu­di­nin­kai dirb­tu­vė­lė­se.

Su­si­jun­gus to me­to odi­nin­kams Fren­ke­liams, Nu­ro­kams ir Cho­ron­žic­kiams, Fren­ke­lio fab­ri­ko kor­pu­suo­se įkur­ta ak­ci­nė bend­ro­vė „Ba­tas“. Jo­je pa­ga­min­ti tar­pu­ka­rio mo­te­riš­ki ba­tai eks­po­nuo­ja­mi eks­po­zi­ci­jo­je „Žy­dų pa­vel­das Šiau­liuo­se: pirk­liai Fren­ke­liai“.

„Ko­kį ži­no­te gar­sų te­le­fo­nų ga­min­to­ją?“ – int­ri­guo­ja A. Kve­da­ras. Ir ro­do tar­pu­ka­rio rek­la­mą, ku­rio­je skel­bia­ma apie „No­kia“ ga­mi­na­mus ka­lio­šus. Šios kom­pa­ni­jos veik­la pra­si­dė­jo ne nuo te­le­fo­nų, o nuo gu­mos ga­mi­nių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Rak­tų pa­ka­bu­kai ga­mi­na­mi iš įvai­rios odos.

Edu­ka­ci­nių pro­gra­mų koor­di­na­to­rė Vik­to­ri­ja Spul­gi­nie­nė ro­do, kaip elg­tis su odos kir­ti­mo pre­su.

Mu­zie­ji­nin­kai pa­ga­mi­no Jo­kū­bo Fren­ke­lio nau­do­to ant­spau­do ko­pi­ją.

Spaus­tu­vu iš­ker­ta­ma sky­lė pa­ka­bu­čiui.

Už­duo­tis – ant kur­pa­lio „pa­siū­ti“ ba­tus iš at­ski­rų odos de­ta­lių.

Iš lie­pos kar­nos nu­pin­tos vy­žos.

Ar­cheo­lo­gų at­kur­tų na­gi­nių, de­ko­ruo­tų me­ta­li­niais spur­ge­liais pa­vyz­dys. Na­gi­nės ras­tos Dir­žių (Pak­ruo­jo r.) ka­pi­ny­ne.

Šiau­liuo­se, ak­ci­nė­je bend­ro­vė­je „Ba­tas“, pa­ga­min­ta mo­te­riš­ka ava­ly­nė.

Odos pa­vyz­džiai. De­ši­nė­je – na­tū­ra­li, ne­da­žy­ta oda.

Aud­rius Kve­da­ras pa­sa­ko­ji­mą apie pir­muo­sius ba­tus pra­de­da nuo gar­sio­jo Al­pių žmo­gaus, Ecio, apa­vo.