Pa­gi­ria­mie­ji žo­džiai an­ta­ni­niams obuo­liams

Pa­gi­ria­mie­ji žo­džiai an­ta­ni­niams obuo­liams

Mū­sų so­duo­se nuo la­bai se­niai au­gi­na­mos an­ta­ni­nės obe­lys. So­di­nin­kų mė­gė­jų so­duo­se jos vis ne­pa­si­duo­da ma­dos vė­jams – at­si­lai­ko prieš nau­jas obe­lų veis­les. Mat an­ta­ni­niai obuo­liai tu­ri sa­vo­tiš­ką au­rą. Sa­vo­tiš­kas an­ta­ni­nių obuo­lių aro­ma­tas dau­ge­liui pri­me­na vai­kys­tės so­dus.
Juk šiuos obuo­lius au­gi­no mū­sų tė­vai ir se­ne­liai. An­ta­ni­nės obe­lys ne­bi­jo šal­čių.
Gra­žius vai­sius užau­gi­na be jo­kios che­mi­jos.

Is­to­ri­ja
An­ta­ni­niai – ru­de­ni­nių ir žie­mi­nių obe­lų veis­lės, iš­ves­tos Ru­si­jo­je. Pir­mą kar­tą Ru­si­jo­je ši veis­lė – an­to­nov­ka – ap­ra­šy­ta 1848 me­tais. Spė­ja­ma, kad ji Ru­si­jo­je ir ki­tuo­se kraš­tuo­se iš­pli­to iš Kurs­ko sri­ties. Ma­no­ma, kad šios veis­lės obe­lys at­si­ra­do na­tū­ra­liai su­si­kryž­mi­nus kaž­ku­riai kul­tū­ri­nei obe­liai su lau­ki­ne obe­li­mi. Tiks­li an­to­nov­kos obels gim­ti­nė nė­ra ži­no­ma. Ga­li bū­ti, kad šios obels veis­lės pa­va­di­ni­mas ki­lęs iš ku­rios nors An­to­nov­kos gy­ven­vie­tės. An­to­nov­ko­mis pa­va­din­tų gy­ven­vie­čių yra ne tik Ru­si­jo­je, bet Bal­ta­ru­si­jo­je, Uk­rai­no­je, Mol­da­vi­jo­je. Ta­čiau pa­sau­lio po­mo­lo­gai pri­pa­žįs­ta, kad ši obe­lis ki­lu­si iš Ru­si­jos. Kai ku­riuo­se už­sie­nio ži­ny­nuo­se ra­šo­ma, kad an­to­nov­kos obe­lys – lau­ki­nės obe­lys. Pris­kai­čiuo­ja­ma, kad yra net dvi de­šim­tys an­to­nov­kos obe­lų mu­ta­ci­jų.
Lie­tu­vos po­mo­lo­gai ir­gi iš­ski­ria ke­lias an­ta­ni­nių obe­lų veis­les: pa­pras­ta­sis an­ta­ni­nis – ru­de­ni­nė veis­lė, ak­me­ni­nis an­ta­ni­nis – žie­mi­nė veis­lė, še­šia­šim­tag­ra­mis an­ta­ni­nis – ru­de­ni­nė veis­lė. An­ta­ni­nės obe­lys ve­da bals­vus, žals­vus, gels­vus rūgš­čius vai­sius.
Šios obe­lys pra­me­čiuo­ja. Vie­nais me­tais už­de­ra dau­giau, ki­tais me­tais – ma­žiau ar­ba vi­sai neu­žau­ga vai­sių.

Ver­tė
An­ta­ni­niai su­no­kę obuo­liai val­go­mi ne tik ža­li. Šie obuo­liai, nes jie nė­ra la­bai cuk­rin­gi, tin­ka įvai­riai per­dirb­ti. Iš an­ta­ni­nių obuo­lių išei­na gar­džiau­si obuo­lių sū­riai, ska­niau­si obuo­lių py­ra­gai, obuo­lie­nės. Ska­nios an­ta­ni­nių obuo­lių sul­tys. An­ta­ni­nių obuo­lių ga­li­ma dė­ti į sa­lo­tas, tin­ka jie ir gar­ny­rams prie mė­sos. Kur dė­si – ne­pa­si­gai­lė­si. An­ta­ni­niai obuo­liai ypač tin­ka džio­vin­ti. Šie vai­siai tu­ri la­bai ge­rą cuk­raus ir rūgš­čių san­ty­kį, su­džiū­vę iš­lie­ka bal­ti. Džio­vin­tų obuo­lių skil­te­lė­se daug ląs­te­lie­nos ir ge­le­žies. Ta­čiau džio­vi­nant obuo­liai pra­ran­da vi­ta­mi­no C. Nors šio vi­ta­mi­no su­ma­žė­ja ir lai­kant obuo­lius. Per 3 mė­ne­sius an­ta­ni­niuo­se obuo­liuo­se as­kor­bo rūgš­ties su­ma­žė­ja maž­daug treč­da­liu. Tad obuo­lius džio­vin­ti ver­ta. Džio­vin­ti rei­kė­tų ne aukš­tes­nė­je kaip 40 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Džio­vin­tus obuo­lius ver­ti­na spor­ti­nin­kai, nes tai ge­ras ang­lia­van­de­nių šal­ti­nis, ku­ris or­ga­niz­me grei­tai virs­ta ener­gi­ja. Tvir­ti­na­ma, kad džio­vin­ti obuo­liai su­tei­kia še­šis kar­tus dau­giau ener­gi­jos nei švie­ži. Nors lai­kai kei­čia­si, juk da­bar daž­nai na­tū­ra­lius pro­duk­tus tai­ko­si pa­keis­ti vi­so­kie pa­pil­dai.
Liau­dies me­di­kai sa­ko, jog kep­ti an­ta­ni­niai obuo­liai pa­de­da nuo sau­so ko­su­lio. Nuo per­ša­li­mo li­gų pa­ta­ria­ma iš­si­vir­ti an­ta­ni­nės obels džio­vin­tų la­pų ar­ba­tos.
Vi­sų obuo­lių gy­do­mo­ji ga­lia sly­pi juo­se esan­čiuo­se pek­ti­nuo­se. O šių me­džia­gų dau­giau­sia yra an­ta­ni­niuo­se obuo­liuo­se. Me­di­ci­ni­niais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad pek­ti­nai iš virš­ki­na­mo­jo trak­to su­ge­ba pa­ša­lin­ti kenks­min­gas bak­te­ri­jas ir sun­kiuo­sius me­ta­lus. Taip žmo­gus at­gau­na jė­gas, at­si­kra­to ner­vi­nės įtam­pos.

Rau­gin­ti obuo­liai
La­bai ver­tin­gai rau­gin­ti obuo­liai. Ir vėl – ge­riau­sia rau­gin­ti an­ta­ni­nius obuo­lius.
Rau­gi­ni­mui ima­me ema­liuo­tą, stik­li­nį ar mais­to pro­duk­tams skir­tą plas­ti­ko in­dą. In­do dug­ną iš­klo­ja­me plo­nu juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų sluoks­niu. Ant la­pų de­da­me du sluoks­nius gra­žių su­no­ku­sių an­ta­ni­nių obuo­lių. Ta­da de­da­me sluoks­ne­lį vyš­nių la­pų ir dvi ei­les obuo­lių. Ir taip – iki vir­šaus. Ant vir­šaus ga­li­ma už­dė­ti dar la­pų ir vie­ną ar dvi ša­ke­les mė­tų. Nors ga­li­ma rau­gin­ti ir be la­pų. Ant vir­šaus už­de­da­me dang­tį su ak­me­niu, nes obuo­lius rei­kia pa­slėg­ti, kad į pa­vir­šių neiš­kil­tų. Ta­da pa­ruo­šia­me tir­pa­lą, ku­riuo už­pil­si­me obuo­lius.
10 lit­rų van­dens rei­kia 150 g drus­kos, 250–300 g me­daus, 15 gra­mų ru­pių ru­gi­nių ar kvie­ti­nių mil­tų. Už­vi­ri­na­me van­de­nį ir at­vė­si­nę su­de­da­me prie­dus. Iš­mai­šo­me, kad iš­tirp­tų. Su­pi­la­me skys­tį ant obuo­lių, kad jie bū­tų ap­sem­ti. Maž­daug sa­vai­tę rau­gi­na­me kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ro­je. Vė­liau iš­ne­ša­me į vė­ses­nę pa­tal­pą. Obuo­liai bus iš­rū­gę po 4–6 sa­vai­čių. Juos bus ga­li­ma val­gy­ti vie­nus ar kaip pa­tie­ka­lų prie­dus.
Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Fe­lik­so Gruns­kio nuo­tr.

Antaniniai obuoliai so­de tie­siog švie­čia – pa­ra­gau­ti kvie­čia.