Pagiriamasis žodis gauromečiui

Pa­gi­ria­ma­sis žo­dis gau­ro­me­čiui

Į Pak­ra­žan­čio (Kelmės r.) kul­tū­ros cent­rą su­si­rin­ku­sios mo­te­rys iš žo­li­nin­kės Kris­ti­nos Ši­lins­kie­nės iš­gir­do daug pa­gi­ria­mų­jų žo­džių siau­ra­la­piam gau­ro­me­čiui – la­bai ver­tin­gam au­ga­lui, vie­nai iš nau­din­giau­sių Lie­tu­vo­je au­gan­čių vais­ta­žo­lių.

Žo­li­nin­kė pa­mo­kė, kaip iš gau­ro­me­čio la­pų pa­si­ga­min­ti fer­men­tuo­tą ar­ba­tą.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Gau­ro­me­tis mi­ni­mas jau mi­to­lo­gi­jo­je

Gau­ro­me­tis – la­bai aukš­tas, suau­gu­sio žmo­gaus ūgio au­ga­las, au­gan­tis kir­ti­muo­se, pa­miš­kė­se, žy­din­tis lie­pos-rugp­jū­čio mė­ne­siais raus­vais žie­de­liais.

Šio au­ga­lo au­gim­vie­tė yra šiau­ri­nis pus­ru­tu­lis, gau­ro­me­tis au­ga sla­vų že­mė­se. Kro­ni­ko­se gau­ro­me­tis mi­ni­mas jau nuo XII am­žiaus. Apie gau­ro­me­tį yra iš­li­kę ir mi­tų.

Žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė į su­si­ti­ki­mą su pa­kra­žan­tiš­kė­mis at­si­ne­šė glė­be­lį gau­ro­me­čio. Ro­dy­da­ma au­ga­lą, žo­li­nin­kė pa­sa­ko­jo, jog sla­vų mi­to­lo­gi­jo­je yra dei­vė La­da – pa­sau­lio gim­dy­to­ja, bal­tų mi­to­lo­gi­jo­je to­kia – nak­ties dei­vė Le­la.

Kar­tą žmo­nes už­klu­pu­sios įvai­rios ne­gan­dos, li­gos. Ne­lai­mė­liai mel­dė die­vų at­siųs­ti ko­kį nors iš­si­gel­bė­ji­mą. Nak­ties dei­vė, iš­klau­siu­si mal­da­vi­mų, at­plau­kė sa­vo si­dab­ri­niu lai­ve­liu ir mė­ne­sie­no­je pa­sė­jo ste­buk­lin­gų sėk­lų. Tos sėk­los bu­vo gau­ro­me­čio. Išau­gu­sio au­ga­lo la­pai for­ma pri­me­na lai­ve­lius. „Mi­tai mi­tais, bet gau­ro­me­tis tik­rai pa­de­da žmo­nėms iš­lik­ti svei­kiems“, – pa­žy­mė­jo K. Ši­lins­kie­nė.

Nors gau­ro­me­tis ir vais­ti­nis au­ga­las, fer­men­tuo­tą ža­lią­ją ar­ba juo­dą­ją ma­lo­naus sko­nio ar­ba­tą ga­li­ma drą­siai var­to­ti kas­dien, kiek tik šir­dis gei­džia. Ne­bū­ti­na da­ry­ti per­trau­kų, nes gau­ro­me­čio ar­ba­ta ne­tu­ri ša­lu­ti­nio po­vei­kio.

Prieš į Eu­ro­pą at­ke­liau­jant in­diš­ka­i ir ki­niš­ka­i ar­ba­tai, Eu­ro­pa, pa­sak K. Ši­lins­kie­nės, mė­ga­vo­si va­di­na­mąjai „Ivan čaj“ – gau­ro­me­čio ar­ba­ta, ku­rią tiek­da­vo Ru­si­ja. Vie­nu me­tu Ru­si­ja dau­giau­sia eks­por­ta­vo ra­bar­ba­rų ir gau­ro­me­čio ar­ba­tos, li­nų ir kai­lių eks­por­tas bu­vo kur kas men­kes­nis.

„Te­ko skai­ty­ti, kad Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, vo­kie­čiams, trau­kian­tiems į Ry­tus, bu­vo įsa­ky­ta iš­nai­kin­ti šio au­ga­lo plan­ta­ci­jas.

Mat gau­ro­me­čio ar­ba­ta dar bu­vo va­di­na­ma kar­žy­gių ar­ba­ta. Ir ne vel­tui. Gė­rę šią ar­ba­tą ka­riai bu­vo stip­rūs, drą­sūs, kė­lė grės­mę sve­ti­mai ka­riuo­me­nei“, – sa­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­liui Ka­ro­liui II ve­dus po­rtu­ga­lę Ka­te­ri­ną, sla­viš­ka „Ivan čaj“ pra­ra­do sa­vo po­pu­lia­ru­mą, nors jos eks­por­tas į Eu­ro­pą dar ne­grei­tai nu­trū­ko.

Mo­kė fe­men­tuo­ti ar­ba­tą

K. Ši­lins­kie­nė sa­kė, jog gau­ro­me­čio ar­ba­ta ver­ti­na­ma ne tik dėl vais­ti­nių sa­vy­bių, bet mėgs­ta­ma ir dėl sko­nio, aro­ma­to. Ar­ba­to­je daug ka­ro­ti­no, vi­ta­mi­no C, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, sti­mu­liuo­jan­čių krau­jo ga­my­bą, fla­vo­noi­dų, pek­ti­nų, chlo­ro­fi­lo.

„Vi­sos šios me­džia­gos – na­tū­ra­li gam­tos vais­ti­nė, pa­de­dan­ti pa­lai­ky­ti op­ti­ma­lią or­ga­niz­mo veik­lą“, – pa­žy­mė­jo žo­li­nin­kė. Gau­ro­me­čio ar­ba­ta stip­ri­na imu­ni­te­tą, ge­ri­na krau­jo su­dė­tį, pa­de­da gy­dy­ti šla­pi­mo sis­te­mos li­gas, at­si­gau­ti po li­gos ar iš­se­ki­mo, iš­lai­ky­ti rūgš­čių ir šar­mų pu­siaus­vy­rą, tu­ri la­bai stip­rų prie­šuž­de­gi­mi­nį, skaus­mą mal­ši­nan­tį po­vei­kį, ma­ži­na or­ga­niz­mo in­tok­si­ka­ci­ją, ska­ti­na žaiz­dų gi­ji­mą.

„Kas ge­ria gau­ro­me­čio ar­ba­tą, tik­rai ga­li džiaug­tis stip­ria ner­vų sis­te­ma. Ar­ba­ta ra­mi­na, bet ne­slo­pi­na, ją ga­li­ma ger­ti ir ry­tą, ir va­ka­re. O liau­dies me­di­ci­na tvir­ti­na, kad gau­ro­me­čio ar­ba­ta – prie­mo­nė nuo įvai­rių aug­lių“, – dau­gy­bę ge­rų­jų gau­ro­me­čio sa­vy­bių var­di­jo žo­li­nin­kė.

Jau­ną au­ga­lą kai ku­rios tau­tos val­go, pa­vyz­džiui, šak­nų de­da į ke­pa­mą duo­ną, jau­nus la­pus, ūg­lius kon­ser­vuo­ja.

Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė sa­kė, kad pa­si­ga­min­ti fer­men­tuo­tos gau­ro­me­čio ar­ba­tos nė­ra su­dė­tin­ga, tik rei­kia kant­ry­bės.

Gau­ro­me­čio la­pus žo­li­nin­kė pa­ta­rė trin­ti tarp pirštų į ka­muo­liu­ką, kol pra­de­da skir­tis sul­tys. Taip ap­do­ro­tus la­pus kimš­ti į no­ri­mo dy­džio stik­lai­niu­ką, kad lik­tų kuo ma­žiau tar­pų, san­da­riai už­suk­ti. La­pai tu­ri fer­men­tuo­tis beo­rė­je erd­vė­je, šil­to­je vie­to­je, ap­sau­go­to­je nuo sau­lės spin­du­lių. Stik­lai­niu­ką, su­vy­nio­tą į juo­dą plė­ve­lę, ga­li­ma pa­dė­ti ir lai­ky­ti karš­tą die­ną lau­ke, au­to­mo­bi­lio sa­lo­ne nuo pa­ros iki tri­jų pa­rų. „Kar­tą per die­ną ga­li­ma stik­lai­niu­ką at­suk­ti ir pauos­ty­ti, ar jums pa­tin­ka kva­pas, ar dar lai­ky­ti“, – sa­kė K. Ši­lins­kie­nė.

Iš stik­lai­niu­ko išim­tus la­pe­lius rei­kia pa­pil­ti ant skar­dos, džio­vin­ti pra­vi­ro­je, maž­daug 70 laips­nių kait­ru­mo or­kai­tė­je ar­ba džio­vyk­lo­je, apie 20 mi­nu­čių. Su­džio­vin­tus la­pe­lius dar ga­li­ma su­mai­gy­ti, kad pa­si­da­ry­tų smul­kūs ar­bat­žo­lių grū­de­liai. Taip pa­ruoš­tas ar­bat­žo­les žo­li­nin­kė lai­ko stik­li­niuo­se san­da­riuo­se in­duo­se.

Ar­ba­tą K. Ši­lins­kie­nė dar fer­men­tuo­ja iš avie­čių, ger­vuo­gių, že­muo­gių la­pe­lių.

Ar­ba­tą žo­li­nin­kė siū­lė už­pli­ky­ti karš­tu, bet ne ver­dan­čiu van­de­niu, pa­lauk­ti bent de­šimt mi­nu­čių. Ir tik tuo­met ska­nau­ti.

Gau­ro­me­tį gy­rė ir Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė

Sa­vo nuo­mo­nę te­le­fo­nu apie gau­ro­me­tį su­si­rin­ku­sioms pa­kra­žan­tiš­kėms iš­sa­kė ir žy­mio­ji far­ma­ci­nin­kė, žo­li­nin­kė Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė.

„Pui­kus au­ga­las, ren­ka­mi jo žie­dai, la­pai, šak­nys. Pag­rin­di­nė ža­lia­va yra la­pai. Prieš džio­vi­nant la­pus, pa­tar­čiau juos su­pjaus­ty­ti ant len­te­lės, kaip ko­kią ta­bo­ką. Pa­ma­ty­si­te, kaip pei­lis ap­lips glei­vė­mis. Gau­ro­me­tis gy­do su­dir­gu­sią glei­vi­nę, ma­ži­na rūgš­tin­gu­mą, tin­ka ser­gan­tiems gast­ri­tu“, – pa­sa­ko­jo J. Bal­vo­čiū­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

Žo­li­nin­kė Kris­ti­na Ši­lins­kie­nė at­si­ve­žė pa­ro­dy­ti gau­ro­me­čio. Au­ga­las – la­bai aukš­tas, suau­gu­sio žmo­gaus ūgio, žy­di raus­vais žie­de­liais.

Ga­li­ma pa­si­ga­min­ti ke­lių rū­šių fer­men­tuo­tą gau­ro­me­čio ar­ba­tą.

Pak­ra­žan­tiš­kės iš­klau­sė žo­li­nin­kės Kris­ti­nos Ši­lins­kie­nės pa­sa­ko­ji­mo apie gau­ro­me­tį, ra­ga­vo skir­tin­gų rū­šių fer­men­tuo­tos ar­ba­tos.

Mo­te­rys pa­si­ruo­šė po stik­lai­niu­ką gau­ro­me­čio la­pų, kad na­muo­se ga­lė­tų baig­ti ga­min­ti fer­men­tuo­tą ar­ba­tą.