Parsineštas namo sveikas jauniklis – meškos paslauga gamtai

Par­si­neš­tas na­mo svei­kas jau­nik­lis – meš­kos pa­slau­ga gam­tai

Šį pa­va­sa­rį, kaip ir kas­met, gam­to­sau­gi­nin­kai su­si­du­ria su per­dė­tu žmo­nių rū­pi­ni­mu­si ras­tais lau­ki­nių gy­vū­nų jau­nik­liais, ku­ris pri­da­ro ne­ma­žos ža­los gam­tai.

Ap­ti­ku­sie­ji paukš­čių ar žvė­rių jau­nik­lį la­bai daž­nai par­si­ne­ša jį na­mo, įsi­ti­ki­nę, kad jis naš­lai­tis ir kad jam rei­kia glo­bos. Taip iš gam­tos pai­ma­ma de­šim­tys paukš­čiu­kų, kiš­kiu­kų, brie­džiu­kų, stir­niu­kų. Be­veik vi­si jie bū­na svei­ki, glo­bo­ja­mi tė­vų. Ta­čiau dau­gu­ma žmo­nių užau­gin­tų lau­ki­nių gy­vū­nų gam­tai yra pra­ras­ti, nes la­bai sun­kiai pri­si­tai­ko gy­ven­ti lais­vė­je. Dau­ge­lis jų, iš­leis­tų į gam­tą, žūs­ta jau pir­mo­sio­mis die­no­mis.

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pri­me­na, kad Lau­ki­nės gy­vū­ni­jos įsta­ty­mas griež­tai drau­džia im­ti iš gam­tos gy­vū­nų jau­nik­lius. Jie la­bai re­tai tam­pa naš­lai­čiais. Pie­vo­je ar miš­ke ras­tas kiš­kiu­kas, la­piu­kas, el­niu­kas, brie­džiu­kas ar stir­niu­kas pa­pras­tai bū­na ne vie­nas. Pa­ju­tu­si ar­tė­jan­tį žmo­gų, jo mo­ti­na pa­si­trau­kia, o dar ma­žas ir silp­nas jau­nik­lis ins­tink­ty­viai pri­si­glau­džia sa­vo guo­ly­je. Taip pat ir su paukš­čių jau­nik­liais. Pa­li­kę liz­dą, jie daž­nai dar ne­mo­ka ge­rai skrai­dy­ti, sle­pia­si žo­lė­je ar tarp ša­kų ir lau­kia su le­sa­lu at­skren­dan­čių tė­vų.

Ra­dus žvė­rių jau­nik­lį, ne­rei­kia jo nei lies­ti, nei im­ti, kad ant kai­liu­ko ne­lik­tų žmo­gaus kva­po, ku­ris at­bai­dy­tų jo tė­vus. Paukš­čių jau­nik­lių taip pat ge­riau ne­lies­ti. Jei­gu yra ga­li­my­bė, juos rei­kia už­kel­ti ant me­džių ša­kų ir pa­lik­ti. Ten paukš­čiu­kus ras jų tė­vai ir pa­le­sins.

Im­ti gy­vū­nus iš gam­tos be lei­di­mo ga­li­ma tik ta­da, kai to bū­ti­nai rei­kia, – ra­dus su­žeis­tus ar ser­gan­čius. Tai kons­ta­tuo­ja ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai ar gy­vū­nų glo­bos tar­ny­bų spe­cia­lis­tai. Vi­si ki­ti ne­tei­sė­tai paim­ti gy­vū­nai ga­li bū­ti kon­fis­kuo­ti, o už ne­tei­sė­tą jų paė­mi­mą ski­ria­ma bau­da.

Jei­gu gy­vū­nas dėl jo lai­ky­to­jo kal­tės kris­tų, bū­tų skai­čiuo­ja­ma gam­tai pa­da­ry­ta ža­la. Už su­nai­kin­tą brie­džio jau­nik­lį tek­tų su­mo­kė­ti 3 040 eu­rų, stir­nos ar vil­ko – 870 eu­rų, pil­ko­jo kiš­kio – 290 eu­rų.

Pa­gal Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos inf.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Dau­gu­ma žmo­nių užau­gin­tų lau­ki­nių gy­vū­nų la­bai sun­kiai pri­si­tai­ko gy­ven­ti lais­vė­je.