Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Partneriai ant parketo
Ramiai sau sėdėjau paežery, stebėjau šokinėjančią plūdę ir... skambutis! Velnias... Vėl civilizacija. Iš ragelio tiesiai į ausį „gręžė“ manosios Ievos balsas: „Brangusis, kol tavęs nėra, aš ieškau partnerio ir niekaip nerandu!!!“
Pagalvojau, na ir kuo aš tau, mieloji, galiu padėt? Tačiau į ragelį ištariau tik „ką“. Atseit, nenugirdau.
Ieva čiulbėjo toliau su tokiu pat užsidegimu. Neva dabar visos jos draugės vakarais šoka salsą, rumbą, tango. Visos turi nuostabius partnerius, su kuriais po treniruočių dar ilgai aptarinėja žingsnelius ir kitaip turiningai leidžia laiką.
Bandžiau jai aiškint, kad aš dabar užsiėmęs, žvejoju. Negaliu kalbėt. Su tuo skambučiu ji visas žuvis išbaidė. Tada ji kirto lyg gyvatė: „Važiavai žvejot į Norvegiją — tylėjau. Tai dabar malonėk skirti dėmesio man“.
„Na ką, vyrai, vynioju meškeres“, — puse lūpų iškošiau pakrantės broliams ir pasiteisinau, kad namuose prakiuro vamzdžiai. Reikia skubiai važiuot, taisyt — patvins. O mintyse galvoju: partneris tai aš gal ir visai nieko, bet koks iš manęs šokėjas?
Ieva euforijoje. Jau išnaršiusi visas internetines pakampes, perskambinusi šokių mokytojams. Pasirodo, dabar tikrai labai madinga raityti užpakalį argentinietiškai.
Iškentėčiau. Pastovėčiau ir palaikyčiau Ievą už rankų, bet, pasirodo, tas malonumas dar brangesnis už žvejybą. O suknelės reiks ne vienos. Lotynų šokiams — viena, pramoginiams — kita.
„Būtų gražu iš tavo pusės, jei nepagailėtum ir “svarovskiams„ ant suknelės“, — dalykišku tonu sako Ieva ir jau žingsniuoja po namus lyg antilopė. Vis vogčiomis stebi save veidrodyje.
Spėkit iš vieno karto, ar tą naktį užmigau? Vos sumerkiu akis ir matau kaip rudu batų tepalu nuterliotas aštriadantis suka ant parketo mano Ievą. Partneris mat atsirado...
Paryčiais jau turėjau sukurpęs, rodos, idealų planą. Siurpdamas kavą tauškiau Ievai, kad visos tos „salsos“ yra ne kas kita kaip kitų šalių tautiniai šokiai: „Mieloji, aš manau, kad mes per mažai pažįstame savo kultūrą. Gal geriau einam “klumpakojį„ išmoksim.“
„Liaudiškus? Fuj... Ten bateliai baisūs, o “tautiakai„ — beskonybė, katastrofa“, — suraukė nosį Ieva ir dėbtelėjo į mane, sakyčiau, net visai temperamentingai, argentinietiškai.
Šio žvilgsnio pakako, kad pabustų mano laukinis „aš“. Gal tikrai turiu argentinietiško kraujo? Gal mano pulsas visai ne „klumpakojo“, o džaivo ritmu tvinksi?
Ieva šelmiškai nužvelgė mane kaip tikrą pietietį: „Brangusis, nesijaudink, aš ne tik suknelę SAU, bet ir smokingą TAU jau užsakiau pas dizainerį. Batus jau paėmiau — matuokis.“