Patarimai sodininkui

Pa­ta­ri­mai so­di­nin­kui

Ko­dėl neau­ga kra­pai?

Ne pir­mi me­tai sė­ju kra­pus, bet jie užau­ga la­bai skur­dūs – to­kia skys­ta gels­vo ar­ba raus­vo at­spal­vio žo­lė, ku­ri grei­tai vi­sai nu­džiū­va. Skai­čiau, kad šis prie­sko­ni­nis au­ga­las vi­sai ne­reik­lus. Kas ne taip ir ką da­ry­ti?

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Kra­pai iš­ties ne­rei­ka­lau­ja daug dė­me­sio, ta­čiau tam tik­rų pa­pras­tų tai­syk­lių lai­ky­tis vis dėl­to rei­kia, kad ge­rai dyg­tų ir ve­šė­tų.

* Prieš sė­da­mi sėk­las jas nu­plau­ki­te karš­tu van­de­niu. Tai da­ro­ma tam, kad ne­lik­tų ete­ri­nių alie­jų, ku­rie stab­do au­gi­mą.

* Rei­kia pa­tik­rin­ti sėk­lų dai­gu­mą. Už­mer­ki­te jas dviem trims die­noms šla­pia­me sku­du­rė­ly­je. Jei­gu sėk­los ne­pra­si­kals, su­var­to­ki­te jas kaip prie­sko­nį, nes sė­ti to­kios ne­tin­ka.

* Ten, kur sė­si­te kra­pus, dir­vos ne­kal­kin­ki­te, ne­bars­ty­ki­te pe­le­nų. Pra­tur­tin­ki­te or­ga­ni­nė­mis trą­šo­mis.

* Ne­sė­ki­te še­šė­ly­je, nes au­ga­las iš­styps, o ša­ke­lės bus skur­džios. Kad stie­bai per daug neaug­tų, dir­vai ne­leis­ki­te per­džiū­ti.

* Kra­pus sė­ki­te ne į vie­ną ei­lę, bet į 5 cm plo­čio grio­ve­lį. Sėk­las į jį su­ber­ki­te zig­za­gais, – kai re­tin­si­te, au­ga­las ne­nu­links. Grio­ve­lį prieš sė­ją pa­lais­ty­ki­te. Kra­pų sėk­las už­ber­ki­te hu­mu­su (jos tu­ri bū­ti 2-3 cm gy­ly­je) ir jau ne­be­lais­ty­ki­te.

* Kra­pus rei­kia pra­re­tin­ti, kai užaugs 2-3 tik­rie­ji la­pe­liai. Tarp dai­ge­lių pa­li­ki­te 8-10 cm tar­pe­lius. Nus­kin­tą ža­lu­mą su­var­to­ki­te ar­ba su­trin­ki­te su drus­ka ir lai­ky­ki­te šal­dy­tu­ve.

* Kai kra­pai ims aug­ti, ne­tręš­ki­te. Lais­ty­ki­te kar­tą per sa­vai­tę (jei oras karš­tas ir sau­sas – du kar­tus).

* Der­lius nui­ma­mas po 3-4 sa­vai­čių, kai au­ga­las pa­sie­kia 15-20 cm aukš­tį. (Iš­rau­ki­te su šak­ni­mis.) Kvap­niau­sias šis au­ga­las bū­na bu­to­ni­za­ci­jos pe­rio­du, t. y. kai vir­šū­nė ima sto­rė­ti, ta­čiau jis dar ne­žy­di.

* Jei sė­si­te į va­zo­nė­lius, iš pra­džių lai­ky­ki­te 10-15 laipsn. C temp. pa­tal­po­je, o kai ims dyg­ti, – 15-20 laipsn.

* Kvap­niau­si iš­lie­ka sū­dy­ti ar­ba šal­dy­ti kra­pai. Džio­vin­ti juos ga­na su­dė­tin­ga, rei­kia tin­ka­mo vė­di­ni­mo, o bet kaip iš­džio­vin­ta žo­lė įgau­na šie­no sko­nį ir kva­pą.

Ko­dėl vys­ta agur­kų dai­gai?

Nu­si­pir­kau tur­gu­je agur­kų dai­gų, pa­so­di­nau į va­zo­nus ir pa­dė­jau lau­ke. Par­da­vė­ja sa­kė, kad ne per anks­ti. Kaip ty­čia, at­vė­so ir li­jo. Da­bar dai­gai vys­ta. Ar ga­li bū­ti, jog su­rea­ga­vo į bu­vu­sį vė­sų orą?

Ga­li bū­ti, jog dėl vė­saus ir drėg­no oro pe­rio­do, ku­ris bu­vo prieš kait­rą, jų šak­nys ne­pa­si­sa­vi­no mais­to me­džia­gų ar­ba jū­sų au­ga­lus už­puo­lė ken­kė­jai ir li­gos.

Agur­kai ne­mėgs­ta stai­gių tem­pe­ra­tū­ros ir oro drėg­nu­mo po­ky­čių. Vis dėl­to tai Pie­tų ša­lių kul­tū­ra, jos šak­nys gan silp­nos ir jaut­rios. Kol pas mus ne­praė­jo šal­nų ar stai­gaus at­vė­si­mo pa­vo­jus, lau­ke pa­so­din­tus agur­kus rei­kia bū­ti pa­si­ren­gus sku­biai pri­deng­ti. Šiaip ge­riau­siai agur­kus lau­ke so­din­ti bir­že­lį, kai pra­de­da žy­dė­ti jaz­mi­nai ir erš­kė­čiai.

Ga­li bū­ti, kad agur­kams trūks­ta azo­ti­nių trą­šų; po­žy­miai – la­pai gel­to­nuo­ja, apa­ti­niai nu­si­lei­džia, nau­ji neau­ga.

Šiai dar­žo­vei rei­kia ši­lu­mos, drėg­mės, bet ji ne­pa­ken­čia už­mir­ki­mo. Lais­ty­ki­te gau­siai, bet re­tai.

Pra­di­nė­je au­gi­mo sta­di­jo­je tręš­ki­te azo­tu ir fos­fo­ru, o vė­liau, kai ims žy­dė­ti ir krau­ti vai­sius, ap­rū­pin­ki­te ka­liu.

Taip pat ži­no­ti­na, kad agur­kams ne­tin­ka se­na že­mė, ku­rio­je per­nai au­go jų gi­mi­nai­čiai. Į tą pa­čią dir­vą ga­li­ma so­din­ti tik praė­jus 4 me­tams.

Ko­dėl ne­žy­di pe­lar­go­ni­ja?

Jau ke­le­tą me­tų au­gi­nu je­ro­ni­mą, ša­ke­les lei­džia, bet ne­žy­di. Ko­dėl?

Je­ro­ni­mas, ar­ba kva­pio­ji pe­lar­go­ni­ja (Pe­lar­go­nium odo­ra­tis­si­mum), su­bran­di­na ma­žes­nius žie­de­lius nei ki­tos jos „se­se­rys“, nes ši rū­šis la­biau ver­ti­na­ma dėl kvap­nių la­pų. Šiaip ar taip, ji vis tiek tu­ri žy­dė­ti. Ne­bent są­ly­gos tam ne­tin­ka­mos.

Pe­lar­go­ni­joms rei­kia vė­saus (12-15 laipsn.) ir gry­no oro. Taip pat joms rei­kia daug švie­sos, bet ne kait­rių sau­lės spin­du­lių. Per karš­čius ne­ga­li­ma tręš­ti. Ne­va­lia per­lais­ty­ti. Pe­lar­go­ni­ja ge­riau pa­ke­lia troš­ku­lį (bet ne il­ga­lai­kį per­džiū­vi­mą) nei per­lais­ty­mą.

Žy­dė­ji­mui ga­li už­kirs­ti ke­lią ir ne­tin­ka­mo dy­džio va­zo­nas. Jei­gu jis per di­de­lis – au­ga­las ne­žy­dės tol, kol neuž­pil­dys va­zo­no šak­ni­mis.

Kaip ko­vo­ti su gram­buo­liais?

Vais­me­džių ir net ro­žių la­pai ap­li­pę gram­buo­liais. Kaip su jais ko­vo­ti?

EPA-EL­TA nuo­tr.

At­ši­lus orui, so­dus už­plū­do gram­buo­liai (dar va­di­na­mi kark­va­ba­liais ar­ba avy­žiais). Jie min­ta au­ga­lų la­pais ir tuo­met po­ruo­ja­si. Gram­buo­lių pa­ti­nai žūs­ta iš­kart po po­ra­vi­mo­si, pa­te­lės – kai su­de­da kiau­ši­nius ant že­mės, ša­lia au­ga­lų šak­nų. Po ke­le­to me­tų iš šių kiau­ši­nė­lių iš­si­ris va­ba­lai, ir vėl vis­kas kar­to­sis iš nau­jo.

Kad suau­gęs gram­buo­lys grau­žia jū­sų vais­me­džių la­pus, – dar pu­sė bė­dos. Me­dis nuo to ne­nu­džius. Pa­vo­jin­ges­nės yra dir­vo­je iš kiau­ši­nė­lių iš­si­ri­tu­sios ir jau ūg­te­lė­ju­sios ler­vos: jos nai­ki­na šak­nis. Jau­nus dai­gus ga­li suės­ti vi­siš­kai. Tai­gi ko­vo­ti rei­kia su jo­mis. Kaip?

Jei ne­no­ri­te įsi­gy­ti ke­le­to viš­tų ir gai­džio (pa­ti ge­riau­sia prie­mo­nė), tuo­met kaps­ty­ki­tės pa­tys: karš­tą bir­že­lio die­ną dir­vą su­pu­ren­ki­te (suar­ki­te), kad nuo kait­rių sau­lės spin­du­lių ler­vos žū­tų. Ta­čiau šis bū­das bus ne­veiks­min­gas, jei­gu ler­vos pa­si­slė­pu­sios gi­liau ir jų ne­pa­siek­si­te.

Ki­ta prie­mo­nė – lu­bi­nai. Jų ap­lin­ko­je pikt­žo­lės neau­ga, to­dėl gram­buo­lių ler­voms teks mis­ti lu­bi­nų šak­ni­mis, ku­rios joms pra­žū­tin­gos.

Bul­vių dai­gus nuo gram­buo­lių ler­vų ga­li­ma gel­bė­ti taip: pa­si­ga­min­ki­te ka­lio per­man­ga­na­to (5 g/1 l van­dens) tir­pa­lo ir pa­lais­ty­ki­te juo dir­vą ap­link bul­vių ke­rus.

Dar vie­nas bū­das: į ki­bi­rą su van­de­niu su­ber­ki­te 200 g stam­bios drus­kos ir su­pil­ki­te 2 šaukš­tus amo­nia­ko. Su­mai­šy­ki­te, kad iš­tirp­tų, ir pa­lie­ki­te lys­ves. Kai su­žy­dės bul­vės, pa­da­ry­ki­te tai pro­fi­lak­tiš­kai.

Pro­fi­lak­ti­ka: iš­rau­ki­te se­nus kel­mus. Po jais ra­si­te dau­gy­bę įvai­raus am­žiaus gram­buo­lių ler­vų. Su­rin­ki­te ir ati­duo­ki­te paukš­čiams.

Dar­bas ne­ma­lo­nus, bet teks nu­pur­ty­ti nuo me­džių ir su­rink­ti suau­gu­sius gram­buo­lius, kad su­ma­žin­tu­mė­te sa­vo so­do ken­kė­jų po­pu­lia­ci­ją.

Drau­gau­ki­te su paukš­čiais – ka­bin­ki­te in­ki­lus. Gram­buo­lius ir jų ler­vas le­sa var­nė­nai. Vie­na šei­my­na per jau­nik­lių mai­ti­ni­mo pe­rio­dą su­nai­ki­na apie 8000 gram­buo­lių ir jų ler­vų.

Esa­ma ir che­mi­nių pre­pa­ra­tų, ta­čiau jie nai­ki­na ne tik so­dų „blo­gie­čius“, bet ir „ge­rie­čius“. Be to, che­mi­nių prie­mo­nių vei­ki­mas – lai­ki­nas, ir pir­mie­ji, de­ja, su­grįž­ta „blo­gie­čiai“.

BIR­ŽE­LIO DAR­BAI

* Išp­jau­ki­te aly­vų at­ža­las ties šak­ni­mis, nu­kar­py­ki­te nu­žy­dė­ju­sius žie­dy­nus. Ša­kų da­bar ne­ge­nė­ki­te, jei no­ri­te, kad žy­dė­tų ki­tą pa­va­sa­rį. Šiaip aly­vas ge­riau­sia for­muo­ti žie­mos pa­bai­go­je, iš­pjau­nant se­nus stie­bus. Ap­ge­nė­tas krū­mas ga­li tais me­tais ir ne­su­žy­dė­ti, ta­čiau dar ki­tą­met jus nu­ste­bins žie­dų gra­žu­mu.

* Nu­žy­dė­ju­sių vei­ge­lių, ra­das­tų, ie­vų ir ki­tų de­ko­ra­ty­vi­nių krū­mų ša­kas pa­trum­pin­ki­te maž­daug treč­da­liu. Vėl išau­gu­sių ša­ke­lių ne­nu­kirp­ki­te – ant jų au­ga bū­si­mi, ki­tų me­tų, žie­dai.

* Praė­jus dviem sa­vai­tėms po žy­dė­ji­mo, rei­kia pa­lie­ti vais­me­džius; ypač rū­pin­ki­tės jau­nais me­de­liais. Dau­giau van­dens pra­šo ir juo­die­ji ser­ben­tai, braš­kės (pil­ki­te į tar­puei­lius, ne ant uo­gų).

* Su­rin­ki­te ir su­nai­kin­ki­te me­džių nu­mes­tas vai­sių užuo­maz­gas: jos vei­kiau­siai pa­žeis­tos ken­kė­jų. Jei au­gi­na­te že­maū­gius vais­me­džius, užuo­maz­gas iš­re­tin­ki­te pa­tys. Vai­sių bus ma­žiau, bet užaugs di­des­ni.

* Šilt­na­my­je ge­nė­ki­te agur­kus. Ša­lin­ki­te ant­ros ei­lės ša­kas pa­lik­da­mi po 1-2 užuo­maz­gas. Vė­liau nu­gnyb­ki­te ūg­lių vir­šū­nė­les ir pra­re­tin­ki­te. Pa­ša­lin­ki­te su­džiū­vu­sius, ne­svei­kus la­pus.

* Purkš­ki­te ag­ras­tus prie­mo­nė­mis nuo milt­li­gės.

* Mė­ne­sio pra­džio­je sė­ki­te vien­me­tes gė­les, pa­bai­go­je – dvi­me­tes (va­ka­re ar­ba ap­niu­ku­sią die­ną).

* Apie mė­ne­sio vi­du­rį gė­ly­ne so­din­ki­te jur­gi­nus, gum­bi­nes be­go­ni­jas.

* Nug­nyb­ki­te šo­ni­nius ma­žus bi­jū­nų žied­pum­pu­rius, kad pa­grin­di­niai žie­dai bū­tų di­de­li.

* Šį mė­ne­sį kas 10 die­nų tręš­ki­te ro­žes, ki­tus dau­gia­me­čius au­ga­lus, taip pat kar­de­lius. Jei­gu orai lie­tin­gi, ge­riau sau­sos trą­šos, jei sau­si – ge­riau skys­tos.

PA­GAL MĖ­NU­LĮ

Del­čia tę­sis iki bir­že­lio 4 d. Per del­čią pa­lan­ku sė­ti ir so­din­ti dar­žo­ves, ku­rios au­ga po že­me (šak­nia­vai­sius). Ga­li­ma ir ge­nė­ti.

Nuo 5 iki 11 d., per jau­na­tį, au­ga­lus ge­riau­sia ge­nė­ti ir pi­kuo­ti.

Pa­ren­gė Vai­va VAI­DI­LAI­TĖ