Paviliojo karpinių pasaulis

Pa­vi­lio­jo kar­pi­nių pa­sau­lis

Tarp Šiau­lių ir Ža­ga­rės ke­liau­jan­čią, vie­no­je vie­to­je gy­ven­ti vis dar neap­sis­to­jan­čią Da­lią Pu­kie­nę prieš dau­ge­lį me­tų pa­vi­lio­jo su­bti­lus po­pie­riaus kar­pi­nių pa­sau­lis. Kant­ry­bės ir kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­čia­me už­siė­mi­me mo­te­ris ran­da at­gai­vą, kur­da­ma daž­niau­siai gal­vo­ja apie konk­re­tų žmo­gų, ku­riam ažū­ri­nį dar­bą do­va­nos, tad tra­pia­me po­pie­riaus „nė­ri­ny­je“ pa­lie­ka už­ko­duo­tų min­čių, jas kiek­vie­nas ga­li in­terp­re­tuo­ti sa­vaip. Nors bu­vu­si pe­da­go­gė daug me­tų gy­ve­na su šiuo po­mė­giu, sa­ko, kad ran­kos vis dar dre­ba, kai kas nors pa­pra­šo dar­be­lių pa­ro­dai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Kar­pi­nių ruo­ši­niai

Da­lia Pu­kie­nė at­ver­čia ap­lan­ką su kar­pi­nių ruo­ši­niais. Taip ji va­di­na jau iš­kar­py­tus po­pie­ri­nius pa­veiks­lus, ku­riems be­trūks­ta smul­kiau­sių, ada­tos smai­ga­lio plo­nu­mo de­ta­lių. Ant juo­do „pa­mu­ša­lo“ – spal­vo­to po­pie­riaus lakš­to – sklei­džia­si bal­tos gė­lės, su­tū­pę gre­ta tar­si dvy­niai ry­mo du pe­lė­džiu­kai, mė­ly­na­me fo­ne į dan­gų ver­žia­si ky­lan­tys paukš­čiai, aukš­tyn stie­bia­si eg­lės ša­kos... Vi­sa tai – ža­ga­rie­tės, di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį gy­ve­nu­sios ir te­be­gy­ve­nan­čios Šiau­liuo­se, vaiz­duo­tės kū­ri­niai.

Jos spar­nuo­čiai vi­jok­lių „tink­luo­se“ bu­vo eks­po­nuo­ti Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je pa­va­sa­rį su­reng­to­je pa­ro­do­je.

Pa­puo­šė lan­gus „užuo­lai­dė­lė­mis“

Kar­pi­niais mo­te­ris puo­šė ir Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los Ža­ga­rės fi­lia­lą, kur su lė­lių teat­ru dir­ba jos duk­ra Orin­ta Or­lic­kie­nė, pa­pra­šy­ta pus­se­se­rės Ire­nos Čer­kaus­kie­nės, vie­nais me­tais prieš di­džią­sias me­tų šven­tes pa­da­bi­no Ža­ga­rės se­niū­ni­jos lan­gus.

Net­rūks­ta kar­pi­nių ir na­muo­se. Vie­šė­da­ma pas sū­nų Ovi­di­jų, ku­rį tuo me­tu su mar­čia iš­lei­do sli­di­nė­ti į Al­pių kal­nus, kar­tu su 10-me­te anū­ke Mo­ni­ka, di­džią­ja pa­gal­bi­nin­ke, iš­kar­pė užuo­lai­dė­les. Grį­žu­si iš spor­tiš­kos ke­lio­nės šei­ma juo­ka­vo, kad da­bar kiek­vie­nas praei­vis, me­tęs žvilgs­nį į jų bu­to lan­gus, pa­sa­kys, jog čia gy­ve­na me­ni­nin­kai.

„Tu­riu įgi­ju­si dvi spe­cia­ly­bes: lo­go­pe­dės ir pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos. Dau­ge­lį me­tų dir­bau Šiau­lių Vi­jo­lių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Spor­to gim­na­zi­ja – aut. pa­st.). Kar­py­ti iš­mo­kau, be­mo­ky­da­ma vai­kus. Pir­mais dar­bais įvai­rio­mis pro­go­mis pa­puoš­da­vau mo­kyk­los lan­gus. Mū­sų bu­vę mo­ki­niai, ku­rie pro­fe­si­jos įgy­ti sto­da­vo į gre­ta tuo me­tu bu­vu­sią pre­ky­bos mo­kyk­lą, ne­tgi juo­kau­da­vo: jei­gu ei­da­mi pro ša­lį ma­to po­pie­riaus kar­pi­nius, reiš­kia, mo­ky­to­ja Da­lia Pu­kie­nė dar te­be­dir­ba“, – su šyp­se­na pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Ka­lė­dos, moks­lo me­tų pa­bai­ga, iš­leis­tu­vės, Ma­mų die­na ar ki­tos šven­tės, ji vis kaž­ką nau­jo su­gal­vo­da­vo, kur­da­vo ir ažū­ri­nius bur­bu­lus, švies­tu­vus.

Do­va­nos mo­ki­niams ir ko­le­goms

Kai ku­riems mo­ki­niams tie dar­bai ypač pa­ti­ko. D. Pu­kie­nė pa­me­na, kaip sa­vo kla­sės iš­leis­tu­vių pro­ga su­gal­vo­jo kiek­vie­nam vai­kui su­kur­ti po var­di­nį kar­pi­nį. Pa­ka­bi­no juos ak­tų sa­lė­je.

„To­kia mer­gai­tė Pau­li­na ieš­ko­jo sa­vo var­do ir ne­ra­du­si la­bai su­si­jau­di­no, ėmė tei­rau­tis, kur jos pa­veiks­lė­lis su iš­skren­dan­čiu paukš­čiu. Pa­si­ro­do, jis kaž­kaip at­si­dū­rė ant ki­tos sie­nos, prie pa­ra­le­li­nės kla­sės mo­ki­niams skir­tų kū­ri­nė­lių. Vi­si tuos kar­pi­nius, išei­da­mi iš mo­kyk­los, ga­vo kaip do­va­ną“, – pa­sa­ko­ja gra­žia­dar­bė.

Kar­pi­niuo­se ji ban­do „už­ko­duo­ti“ pra­smin­gas min­tis.

„Vie­nai ko­le­gei iš­kar­piau pe­lė­dą, pri­si­glau­du­sią prie ga­lin­go ąžuo­lo ka­mie­no, nuo ku­rio į šo­nus tie­sia­si ša­kos tar­si ran­kos. Kai paaiš­ki­nau, kad ka­mie­nas – jos tvir­tas vy­ras, o ša­kos – jų vai­kai, net ap­sia­ša­ro­jo“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

Kar­pi­niais vi­sa­da gro­žė­jo­si

Vi­jo­lių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je D. Pu­kie­nė bu­vo įkū­ru­si lė­lių teat­rą, ku­rio tra­di­ci­ją pe­rė­mė duk­ra Orin­ta, o kar­pi­niai vi­sa­da jai at­ro­dę kaž­kas ne­že­miš­ka, ypa­tin­ga. La­bai jais gro­žė­da­vo­si, ka­dai­se iš ke­lio­nių po Ta­li­ną, Pra­hą par­si­ve­žė spe­cia­lios li­te­ra­tū­ros. Nors ne­sup­ra­to nė žo­džio, bu­vo tie­siog ge­ra žiū­rė­ti į brė­ži­nius ir fo­tog­ra­fi­jas. Vė­liau nu­si­pir­ko kny­gą lie­tu­vių kal­ba apie lie­tu­vių ir pa­sau­lio kar­pi­nių me­ną.

Da­bar D. Pu­kie­nė gai­li­si, kad sa­vo se­nes­nių dar­bų ne­sau­go­jo ir jų tie­siog ne­li­ko. Ta­čiau ku­ria nau­jus.

„No­rė­čiau, kad kar­pi­nu­kai džiu­gin­tų ne tik ma­ne, bet ir ma­no ar­ti­muo­sius. Ne­ga­liu jų lai­ky­ti tik sau, ku­riu gal­vo­da­ma apie ge­rus ir gra­žius da­ly­kus, tad šir­dies ši­lu­ma pri­va­lau pa­si­da­lin­ti su ki­tais“, – įsi­ti­ki­nu­si Da­lia Pu­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Paukš­čiai „da­ly­va­vo“ pa­ro­do­je Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je.

Šie kar­pi­niai dar ne­baig­ti, juos Da­lia Pu­kie­nė va­di­na ruo­ši­niais.

Bal­ti ažū­ri­niai kar­pi­niai ga­li at­sto­ti lan­go užuo­lai­dė­les.

Da­lios Pu­kie­nės kar­pi­nių pa­vyz­džius spaus­di­no Šiau­lių kraš­to poe­zi­jos ir ki­tų me­nų mė­gė­jų aso­cia­ci­jos „Me­nų šal­ti­nis“ ala­ma­na­chas.

Mė­gia­ma te­ma – paukš­čiai.