Pel­kių vėž­lie­nės žie­dai

Ta­vo gė­lė

Pel­kių vėž­lie­nės žie­dai

Gied­rius RU­MĖ
Gė­li­nin­kas

Eu­ro­po­je ši gė­lė au­gi­na­ma se­niai. Lie­tu­vo­je ji – dar eg­zo­tiš­ka nau­jie­na. Nors lie­tu­viš­ko­je gė­li­nin­kys­tės li­te­ra­tū­ro­je mi­ni­ma ne vie­ną de­šimt­me­tį, gė­ly­nuo­se ją re­tai teiš­vy­si­me. Gal to­dėl, kad šis au­ga­las mo­ka su­ma­niai slėp­tis nuo pa­ša­li­nių akių, gal to­dėl, kad apie jį tiek ma­žai ži­no­me, o gal tie­siog to­dėl, kad gė­lių vers­lu už­sii­man­tys žmo­nės ne­si­ti­kė­jo iš jos di­des­nio už­dar­bio ir iki šiol neį­vež­da­vo iš už­sie­nio jos sod­me­nų. Ši gė­lė iš­ties ne vi­siems. Bet ver­ta ir ja pa­si­do­mė­ti!
Vėž­lū­nė (Che­lo­ne) – ber­vi­di­nių (Scrop­hu­la­ria­ceae) šei­mos au­ga­las. Ar­ti­miau­si jos gi­mi­nai­čiai – daug la­biau mums pa­žįs­ta­mi pens­te­mo­nai ar gė­ly­nų sen­bu­viai rus­me­nės bei žio­vei­niai. Jei­gu žio­vei­nio žie­das pri­me­na liū­to šyps­nį, tai šian­dien pri­sta­to­mo au­ga­lo žie­de­liai la­bai pa­na­šūs į pri­snū­du­sio vėž­lio gal­vą. Jei žio­vei­nis – grakš­tus ir leng­vas au­ga­lė­lis, tai vėž­lū­nė – tik­ra ne­vėkš­la, kaip ir pri­de­ra šim­ta­me­čiam pel­kių gy­ven­to­jui.
Taip taip, sa­vo tė­vy­nė­je, Šiau­rės Ame­ri­ko­je, vėž­lū­nės pa­mė­go pel­kė­tus brūz­gy­nus, kur nie­kuo­met ne­prit­rūks­ta drėg­mės ir re­tai ka­da už­klys­ta sau­lės spin­du­lė­lis. Tai ne ato­kai­tos ar sau­sų že­mių au­ga­las – ge­riau so­din­ki­me ją prie van­dens, kur dau­giau gai­vios drėg­mės.
Sta­tūs ir mė­sin­gi vėž­lū­nių stie­bai iš­tįs­ta iki 50–80 cm. La­pai pail­gi, pla­tūs, smai­lė­jan­tys, tam­siai ža­li, bliz­gan­tys, kraš­tuo­se smul­kiai dan­ty­ti. Žie­dy­nai stie­bų vir­šū­nė­se, tan­kio­se, žva­kes pri­me­nan­čio­se var­po­se. Žie­dai stam­būs, raus­vi ar tam­siai raus­vi.
Daž­niau­siai au­gi­na­ma pla­čio­ji vėž­lū­nė (Ch.ob­li­qua), ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je pra­žys­tan­ti ro­ži­niais žie­dais. Ge­ro­kai re­tes­nė, ne ma­žiau de­ko­ra­ty­vi bal­ta­žie­dė jos for­ma ‘Alba’. Kar­tais au­gi­na­ma la­bai pa­na­ši Ch.glab­ra bei kiek že­mes­nė ir anks­čiau pra­žys­tan­ti Ch.lio­nii, ta­čiau ne­te­ko gir­dė­ti, kad jas kas nors veis­tų ir Lie­tu­vo­je, nes jos įdo­mios tik re­tų au­ga­lų ko­lek­ci­nin­kams.
Vėž­lū­nės ge­riau­siai au­ga trą­šio­je ir drėg­no­je že­mė­je. La­biau­siai tin­ka sun­kes­nis prie­mo­lis ar net mo­lis: leng­ves­nė­se dir­vo­se jos ken­čia nuo saus­rų. Bet au­ga­las nė­ra la­bai kap­ri­zin­gas – jei tik pa­kaks drėg­mės, pri­si­tai­kys bet kur, gal tik ne­bus toks veš­lus.
Tie­sa, pa­kran­tės krū­mų me­ta­mas še­šė­lis – jam idea­liau­sia vie­ta (vėž­lū­nės la­bai ne­mėgs­ta karš­čio!). Pri­taps ir gė­ly­ne, jei tik su­ra­si­te vėž­lū­nei pa­na­šią vie­tą ir ne­lei­si­te že­mei per­džiū­ti. Vėž­lū­nės gra­žios ne tik ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je, kai pra­žys­ta: tam­siai ža­lias ke­ras ma­lo­ni­na akį nuo vė­ly­vo pa­va­sa­rio.
Dau­gi­na­mos anks­ti pa­va­sa­rį iš­skirs­tant ke­rus. Ga­li­ma ir pa­si­sė­ti: sėk­los pui­kiai dygs­ta, o sė­ji­nu­kai pir­mą­kart pra­žys­ta jau 2–3 me­tais. Tai il­gaam­žis au­ga­las: kuo se­nes­nis ir di­des­nis ke­ras, tuo įspū­din­ges­nis. Nes­ku­bė­ki­te apie šio au­ga­lo ver­tę spręs­ti iš pir­mo­jo pra­žy­du­sio žie­de­lio.
Pui­kiai de­ra su bet ko­kiais pa­kran­čių au­ga­lais; gė­ly­nuo­se tin­ka­miau­si kai­my­nai – to­kios pat drėg­mę mėgs­tan­čios gė­lės: rūg­čiai, vin­gio­rykš­tės, ve­ro­ni­kū­nai, mė­tos. Lie­tu­vo­je žie­mo­ja ne­deng­tos.

Daž­niau­siai au­gi­na­ma pla­čio­ji vėž­lū­nė.