Perinčius kovus reikia saugoti, o ne naikinti

Pe­rin­čius ko­vus rei­kia sau­go­ti, o ne nai­kin­ti

Šil­tas va­sa­ris nu­lė­mė, jog ko­vai į Lie­tu­vą su­grį­žo ge­ro­kai anks­čiau nei įpras­tai. Ne­ma­žai jų žie­mo­jo ir mū­sų kraš­te. Nuo se­no­vės lie­tu­vių mi­ni­mą ko­var­nių die­ną (ko­vo 4 d.) dau­ge­ly­je ko­lo­ni­jų paukš­čiai jau už­sii­mi­nė­jo liz­dus. O tai jau tik­ros pa­va­sa­rio pra­džios po­žy­mis.

Šią die­ną kai­me pa­tar­da­vo pra­ver­ti tvar­tų du­ris, įleis­ti vi­dun sau­lės, kad gy­vu­liai ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti atei­nan­čiu pa­va­sa­riu. Ta­čiau re­ta­me kai­me ar mies­te­ly­je ra­si­me pe­rin­čius ko­vus – di­džią­ją da­lį ko­lo­ni­jų žmo­gus iš­nai­ki­no: išar­dė liz­dus, šū­viais nai­ki­no į se­ną­sias pe­rė­ji­mo vie­tas su­grį­žu­sius paukš­čius.

2014 me­tais Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos (LOD) vyk­dy­tos pe­rin­čių ko­vų in­ven­to­ri­za­ci­jos me­tu su­rink­ti duo­me­nys šo­ki­ra­vo gam­ti­nin­kus. Pa­si­ro­do, jog iš še­šias­de­šim­ties sa­vi­val­dy­bių ko­vų ko­lo­ni­jų neap­tik­ta net vie­nuo­li­ko­je – Ne­rin­go­je, Tel­šių, Pak­ruo­jo, Jur­bar­ko, Kaz­lų Rū­dos, Kal­va­ri­jos, Birš­to­no, Vil­niaus ra­jo­no, Va­rė­nos ir Drus­ki­nin­kų.

Ma­žiau nei šim­tas pe­rin­čių po­rų ras­ta Pa­lan­gos, Ak­me­nės, Šiau­lių mies­to ir Za­ra­sų sa­vi­val­dy­bė­se, ku­rio­se taip pat neap­siei­ta be dras­tiš­ko ko­vų nai­ki­ni­mo.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je li­ko maž­daug treč­da­lis prieš tris­de­šimt me­tų eg­zis­ta­vu­sių ko­lo­ni­jų, o per pa­sku­ti­nius du de­šimt­me­čius pe­rin­čių po­rų skai­čius su­ma­žė­jo dau­giau nei dvi­gu­bai.

Re­mian­tis tarp­tau­ti­nių gam­to­sau­gi­nių or­ga­ni­za­ci­jų re­ko­men­da­ci­jo­mis, rū­šiai nyks­tant to­kiu mas­tu, ji tu­rė­tų bū­ti skel­bia­ma sau­go­ma.

2014 m. Lie­tu­vo­je ko­vą pa­skel­bu­si „Me­tų paukš­čiu“, LOD sie­kė at­kreip­ti vi­suo­me­nės ir ap­lin­ko­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų dė­me­sį į šią rū­šį.

Ko­vai daž­nai skel­bia­mi ne­pa­gei­dau­ja­mu žmo­gaus kai­my­nu. Pir­miau­sia dėl ke­lia­mo triukš­mo. Ta­čiau bū­tent ko­vai yra vie­na iš ne­dau­ge­lio rū­šių, ku­ri ga­li reikš­min­gai re­gu­liuo­ti gram­buo­lių gau­są (o šie ne­ma­žai žmo­gui bė­dų pri­da­ro), taip pat su­le­sa ne­ma­žai pe­li­nių grau­ži­kų, ki­tų že­mės ūkio ken­kė­jų.

Nors ko­vai tu­ri ne­daug na­tū­ra­lių prie­šų, žmo­gus tam­pa di­džiau­sia jų ne­lai­me.

Ką ga­lime pa­da­ry­ti kiek­vie­nas?

Svar­bu, kad gam­to­sau­gai nea­be­jin­ga vi­suo­me­nės da­lis im­tų­si ko­vų gy­nė­jo vaid­mens. Tuo pa­rem­ta LOD ini­cia­ty­va, pra­šan­ti vi­sų pra­neš­ti apie ko­vų ir jų liz­dų nai­ki­ni­mo vei­si­mo­si me­tu at­ve­jus. Ypač svar­bu to­kią in­for­ma­ci­ją gau­ti ope­ra­ty­viai, kai ga­li­ma už­kirs­ti ke­lią ne­tei­sė­tiems veiks­mams, o kal­ti­nin­kus nu­baus­ti.

Paukš­čių šau­dy­mas pe­rė­ji­mo vie­to­se ar liz­dų nai­ki­ni­mas vei­si­mo­si me­tu, t.y. po ko­vo 1 d., yra di­džiu­lis nu­si­žen­gi­mas.

Pa­gal LOD inf.

Min­dau­go KIRS­TU­KO nuo­tr.

KO­VAS: Ko­vas vi­suo­met bu­vo žmo­gaus pa­ly­do­vas. Di­džiau­sio­se ži­no­mo­se ko­lo­ni­jo­se Lie­tu­vo­je su­skai­čiuo­ja­ma dau­giau nei po tūks­tan­tį užim­tų liz­dų, nors pa­sku­ti­niais me­tais di­de­lės ko­lo­ni­jos nyks­ta vi­so­je ša­lies te­ri­to­ri­jo­je.