Pirmoji sukurta lėlytė – dovana dukrai

Pir­mo­ji su­kur­ta lė­ly­tė – do­va­na duk­rai

Je­le­na Ba­bo­nė praė­ju­sį mė­ne­sį Ty­tu­vė­nų (Kel­mės r.) re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos Lan­ky­to­jų in­for­ma­ci­jos cent­re  su­ren­gė sa­vo su­kur­tų lė­lių pa­ro­dą.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Kau­nie­tė Je­le­na Ba­bo­nė ran­kų dar­bo žais­lais su­si­do­mė­jo maž­daug prieš de­šimt­me­tį. Ar­tė­jo duk­ters gim­ta­die­nis, no­rė­jo ją nu­ste­bin­ti ori­gi­na­lia do­va­na. In­te­rne­te at­ra­du­si Tat­ja­nos Kon­ne tink­la­la­pį, li­ko su­ža­vė­ta. Nuo vai­kys­tės tu­rė­ju­siai įgū­džių mezg­ti, ner­ti ir siū­ti bei po­lin­kį į dai­lę, Je­le­nai už­te­ko kant­ry­bės ir vaiz­duo­tės su­kur­ti šir­džiai mie­lą ran­kų dar­bo lė­ly­tę. Taip ir pra­si­dė­jo „il­ga ke­lio­nė per kū­ry­bi­nes ko­pas“.

Mo­te­ris su­kū­rė daug įvai­rių lė­ly­čių, kiek­vie­nai su­gal­vo­jo po as­me­ni­nį var­dą. Ka­dan­gi dau­ge­lis lė­ly­čių iš­do­va­no­tos, tiks­laus jų skai­čiaus Je­le­na jau ne­pa­me­na.

„Kol kas to­liau­siai „emig­ra­vu­si“ ma­no lė­ly­tė įsi­kū­rė jau­kiuo­se na­muo­se Lon­do­ne. Ki­ta – kaž­kur Ai­ri­jo­je. Dar vie­na – Ha­go­je. O jų „se­sės“ iš­si­bars­tė po įvai­rius Lie­tu­vos kam­pe­lius. Te­ko da­ly­vau­ti ir pa­ro­do­je Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko Lan­ky­to­jų in­for­ma­ci­jos cent­re. Pa­ro­do­je ap­si­lan­kė ne­ma­žai sve­čių. Ma­nau, kad lė­ly­tės tik­rai bu­vo lan­ky­to­jų pa­ste­bė­tos“, – džiau­gė­si kū­rė­ja.

Je­le­nai ne­sve­ti­mi ir ki­ti rank­dar­biai.

Mo­te­ris kvi­lin­go tech­ni­ka, ku­ria „už­si­krė­tė“ nuo any­tos, puo­šia kiau­ši­nius bei ku­ria pa­puo­ša­lus.

Bu­vo eta­pas, kai no­rė­jo­si kaž­ką lip­dy­ti. Na­mų są­ly­go­mis la­biau­siai ti­ko mo­de­li­nas. „Ma­žie­ji gi­mi­nai­čiai la­bai džiau­gė­si ma­no su­kur­tais gy­vū­nė­liais. Ir man pa­čiai bu­vo ma­lo­nu juos lip­dy­ti bei do­va­no­ti“, – sa­kė Je­le­na.

Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo po su­tuok­tu­vių pa­te­ku­si į kon­cent­ruo­tą me­ni­nin­kų ter­pę: jos vy­ras – kom­po­zi­to­rius, teks­tų au­to­rius ir at­li­kė­jas, kny­gų iliust­ra­to­rius bei teks­tų re­dak­to­rius, vy­ro tė­vas – poe­tas, mu­zi­kan­tas, at­lie­kan­tis au­to­ri­nius dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos kū­ri­nius, o any­ta – bu­vu­si pe­da­go­gė, pla­taus pro­fi­lio rank­dar­bių meist­rė (mo­lio dir­bi­niai, flo­ris­ti­ka, kvi­lin­guo­ti kiau­ši­niai ir t.t.).

„Esu plau­kų sti­lis­tė, vi­za­žis­tė, la­bai do­miuo­si fo­tog­ra­fi­jos tech­ni­ka. Tai, gal­būt, taip pat tu­rė­jo tam tik­rą įta­ką, at­si­ren­kant po­mė­gius“, – svars­tė Je­le­na.

Je­le­na Ba­bo­nė gi­mė Ru­si­jo­je, Vol­gog­ra­de. Kai Je­le­nai bu­vo vos trys mė­ne­siai, šei­ma per­si­kė­lė į Smo­lens­ką.

„Ka­dan­gi ma­no se­ne­lis (ma­mos tė­tis) bu­vo ka­ri­nin­kas ir ga­vo nu­krei­pi­mą tar­ny­bai į Lie­tu­vą, vi­si at­vy­ko­me gy­ven­ti į Kau­no ra­jo­ną, Links­ma­kal­nį. Po­li­ti­ka – sau, o gy­ve­ni­mas – sau... Taip ir li­ko­me Lie­tu­vo­je. Čia gi­mė ir au­ga ma­no vai­kai, jų gim­to­ji kal­ba – lie­tu­vių“, – sa­kė Je­le­na Ba­bo­nė.

Iš Kel­mės kraš­to ki­lęs mo­ters su­tuok­ti­nis. Je­le­na mie­lai ap­si­lan­ko Že­mai­ti­jo­je, kai no­ri pa­si­krau­ti kū­ry­bi­nės ener­gi­jos. „Any­tos na­muo­se jos pil­na“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Šiuo me­tu Je­le­na to­bu­li­na sa­vo sti­lis­tės įgū­džius Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re. Kar­tu su ja mo­ko­si ir sep­ty­nio­lik­me­tė duk­ra, ku­riai ma­ma kaž­ka­da ir pa­do­va­no­jo pir­mą­ją sa­vo ran­kų dar­bo lė­ly­tę. Mo­ters įsi­ti­ki­ni­mu, mo­ky­tis nie­ka­da ne per vė­lu, o to­bu­lė­ti ri­bų nė­ra.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Plau­kų sti­lis­tė, vi­za­žis­tė Je­le­na Ba­bo­nė sa­kė nuo vai­kys­tės tu­rin­ti po­lin­kį dai­lei. Lė­ly­tes pra­dė­jo kur­ti no­rė­da­ma sa­vo duk­rą nu­ste­bin­ti neįp­ras­ta ori­gi­na­lia do­va­na.

Kiek­vie­nai lė­ly­tei jos kū­rė­ja Je­le­na Ba­bo­nė su­gal­vo­jo po as­me­ni­nį var­dą: Eg­lu­tė, Elu­tė, Sau­lė, Ru­gi­lė, Vil­tė...

­

Je­le­na iš mo­de­li­no lip­do įvai­rius gy­vū­nė­lius.

Dar vie­nas Je­le­nos po­mė­gis – kvi­lin­go tech­ni­ka gra­žin­ti kiau­ši­nius.