Plovas – kaip Dievo dovana

Plo­vas – kaip Die­vo do­va­na

Jo­niš­kie­tis Al­gis Ma­tai­tis į ran­kas vie­to­je fo­toa­pa­ra­to vis daž­niau pai­ma sam­tį ar me­di­nę men­tę. Ra­jo­ne ge­rai ži­no­mas pro­fe­sio­na­lus fo­tog­ra­fas po tru­pu­tį sa­ve at­ran­da mais­to ga­my­bo­je. Jį ga­li­ma pa­ma­ty­ti šven­tė­se, su­si­bū­ri­muo­se, be­si­su­kan­tį apie ke­taus kros­ne­lę ir puo­dą. Vy­ras sa­ko, kad fo­tog­ra­fi­jos po­rei­kis, atė­jus skait­me­ni­nei erai, ėmė spar­čiai ma­žė­ti, o veik­los no­ri­si.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Plo­vą iš­vir­ti – ke­tu­rios va­lan­dos

Anks­ty­vą šeš­ta­die­nio ry­tą Al­gis Ma­tai­tis su sam­čiu su­ka­si ap­link rūks­tan­čią kros­ne­lę ir 30 lit­rų tal­pos ke­taus puo­dą, ku­ria­me alie­ju­je ver­da ke­lios mor­kos. Jas, ge­ro­kai pa­ru­da­vu­sias, vy­ras ne­tru­kus iš­trau­kia ir įme­ta ke­lis šon­kau­liu­kus. Jiems ap­vi­rus, iš di­de­lio plast­ma­si­nio ki­bi­ro sau­jo­mis į alie­jų skrie­ja grie­ži­nė­liais pjaus­ty­ti svo­gū­nai, ku­riems ta­pus auk­si­niais, atei­na ei­lė ga­ba­lais pjaus­ty­tai kiau­lie­nos mė­sai.

Vi­rė­jas tuo­jau pat paaiš­ki­na, kad tik­ram uz­be­kiš­kam plo­vui ge­riau­siai tin­ka avie­na, ta­čiau ne­daž­nas lie­tu­vis mėgs­ta jos kva­pą, tad ge­riau di­de­lė­je mu­gė­je, kur su­si­ren­ka pa­tys įvai­riau­si žmo­nės, neeks­pe­ri­men­tuo­ti.

30 lit­rų plo­vo puo­dui rei­kia po še­šis ki­log­ra­mus ry­žių, svo­gū­nų, mor­kų, mė­sos, prie­sko­nių. Ta­čiau kiek­vie­na šei­mi­nin­kė iš­virs vis ki­taip. A. Ma­tai­tis sa­ko, kad svar­bios dar tam tik­ros smulk­me­nė­lės, pa­slap­tis, ku­rios jis ne­lin­kęs at­skleis­ti.

25 uz­be­kiš­kos rū­šys

Uz­be­kai, anot jo­niš­kie­čio, tu­ri net 25 plo­vo rū­šis, sa­vą­ją jis su­kū­rė, po de­ta­lę paim­da­mas iš ke­lių.

Plo­vą iš­vir­ti už­trun­ka ke­tu­rias va­lan­das, tad rei­kia kant­ry­bės, juk iš pra­džių tu­ri ge­rai už­kai­tin­ti pa­ties su meist­ro pa­gal­ba pa­ga­min­tą kros­ne­lę. Jų, kaip ir puo­dų, ku­rie pa­ga­min­ti iš ke­taus, vi­rė­jas tu­ri ne vie­ną.

Jei­gu šven­tė pra­si­de­da nuo ry­to, mė­są, dar­žo­ves su­pjaus­ty­ti ten­ka iš va­ka­ro, jei po­piet, pa­kan­ka su­si­ruoš­ti ir iš ry­to. Kol kas jam yra te­kę vie­nu me­tu pa­mai­tin­ti apie 50 žmo­nių bū­rį.

Al­gis Ma­tai­tis ver­da ne tik plo­vą, bet ir dar­žo­vių troš­ki­nį su mė­sa, sriu­bas su mė­sa. Ka­dan­gi pa­ts pri­klau­so Jo­niš­kio me­džio­to­jų bū­re­liui, ne­re­tai puo­de ga­ruo­ja žvė­rie­na.

Vy­ras sa­ko, kad nuo me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos ren­gi­nių vis­kas ir pra­si­dė­jo. Gal prieš ge­rą de­šimt­me­tį ar net dar se­niau pir­mą kar­tą per me­džio­to­jų šven­tę sto­jo prie puo­do.

Po­mė­gis atė­jo ne­ti­kė­tai

„Vis­kas at­si­ti­ko eksp­rom­tu. Vie­ną sy­kį vi­riau, ki­tą kar­tą. Kaž­kas už­ka­bi­no, taip ir ne­be­pa­dė­jau šio rei­ka­lo į ša­lį“, – sa­ko ne­daug­žo­džiau­jan­tis jo­niš­kie­tis.

Apie mais­tą di­des­niam bū­riui ga­lin­tį pa­ruoš­ti vi­rė­ją ži­nia ne­tru­ko pa­sklis­ti. Juo­lab kad jį ra­jo­ne dau­ge­lis pa­žįs­ta – pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą bū­da­mas pro­fe­sio­na­lus fo­tog­ra­fas daž­nai su­kda­vo­si ren­gi­niuo­se, šven­tė­se su fo­toa­pa­ra­tu.

Iš lū­pų į lū­pas re­ko­men­da­ci­ja pa­ti ge­riau­sia. Tad A. Ma­tai­tis sa­ko, kad da­bar jau bū­na kvie­čia­mas į įmo­nių šven­tes, su­kak­tu­ves, ren­gi­nius, te­ko vyk­ti net ir į Ig­na­li­nos ra­jo­ną.

Toks po at­vi­ru dan­gu­mi ver­da­mas mais­tas la­biau­siai tin­ka lau­ko ren­gi­niams ir va­sa­ros se­zo­nui, tad ru­de­nį vi­rė­jo ho­bį ten­ka lai­ki­nai pa­mirš­ti iki pa­va­sa­rio.

32-ejus me­tus dir­ba fo­tog­ra­fu

A. Ma­tai­tis sa­ko, kad mais­to ga­mi­ni­mą dar nega­li­ma va­din­ti vers­lu ar ko­kiu pa­ja­mų šal­ti­niu, ta­čiau atei­ty­je – kas ži­no. Jis no­rė­tų ir alaus ga­my­bą pri­si­min­ti. Ka­dai­se su tė­vu­ku jį da­ry­da­vo. Da­bar Kur­nai­čiuo­se esan­čio­je so­dy­bo­je sva­jo­ja rim­tai įsi­kur­ti ir tuo už­siim­ti.

Pro­fe­sio­na­liu fo­tog­ra­fu A. Ma­tai­tis dir­ba 32-ejus me­tus, ta­čiau pa­sta­ruo­sius tre­jus me­tus jis re­tai ma­to­mas Jo­niš­ky­je vei­kian­čio­je fo­to­la­bo­ra­to­ri­jo­je. Nors fo­tog­ra­fuo­ti ves­tu­vių, ren­gi­nių, šei­mų šven­čių va­žiuo­ja, jei tik yra kvie­čia­mas, at­vi­rau­ja, kad ši spe­cia­ly­bė sa­vo auk­so am­žių per­gy­ve­no jau se­niai.

1984-ai­siais me­tais, Vil­niu­je įgi­jęs fo­tog­ra­fo spe­cia­ly­bę, jis pra­dė­jo dirb­ti Jo­niš­kio „bui­ti­ny­je“ (bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bin­a­te). Žmo­nės kvies­da­vo fo­tog­ra­fuo­ti į na­mus įvai­rio­mis pro­go­mis, į ves­tu­ves, ju­bi­lie­jus, lai­do­tu­ves, da­ry­da­vo­si do­ku­men­tus. Rei­kė­da­vo fo­tog­ra­fo mo­kyk­lų ir dar­že­lių šven­tė­se, mo­ki­niai fo­tog­ra­fuo­ti vin­je­tėms. Krū­vis bu­vo ne­men­kas.

Po­ky­čiai fo­tog­ra­fi­jos vers­le pra­si­dė­jo ta­da, kai į rin­ką atė­jo skait­me­ni­niai fo­toa­pa­ra­tai, vė­liau ir ge­ros ko­ky­bės mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai su fo­tog­ra­fa­vi­mo funk­ci­ja.

Nors pro­fe­sio­na­lo žvilgs­nis ma­to ge­riau, pa­ste­bi ne tik pir­mą pla­ną, pa­ren­ka kom­po­zi­ci­ją, ap­švie­ti­mą, ta­čiau dau­ge­liui tai neat­ro­do svar­bu. Pa­kan­ka, kad ga­li spus­tel­ti myg­tu­ką ir ek­ra­ne pa­ma­ty­ti vaiz­dą, ku­rį čia pat kam nors galima nu­siųsti elekt­ro­ni­niu pa­štu ar įkelti į so­cia­li­nį tink­la­pį.

„Jei kas bū­tų pa­sa­kęs, kad taip at­si­tiks, tik­rai prieš 11 me­tų su dar dviem da­li­nin­kais ne­bū­čiau in­ves­ta­vęs di­de­lių pi­ni­gų į fo­to­la­bo­ra­to­ri­ją Jo­niš­ky­je. Vis­kas taip ėmė ma­žė­ti, kad kai ku­riais mė­ne­siais man be­lik­da­vo 150 eu­rų at­ly­gio už dar­bą. Kai ši su­ma nu­kri­to dar treč­da­liu, iš la­bo­ra­to­ri­jos išė­jau, nors ret­kar­čiais dar ir da­bar už­su­ku“, – at­vi­rau­ja Al­gis Ma­tai­tis.

Prieš tre­jus me­tus jis pe­rė­jo į UAB „Jo­niš­kio van­de­nys“, kur dir­ba dar­bi­nin­ku, ta­čiau, jei pakvie­čia­ į ren­gi­nius ar ves­tu­ves fo­tog­ra­fuo­ti, šio ama­to neat­si­sa­ko.

Au­to­rės nuo­tr.

KAI­TA: Fo­tog­ra­fas Al­gis Ma­tai­tis sa­ko, kad fo­tog­ra­fi­jos auk­so am­žius jau pra­dė­jo, tad ga­mi­ni­mo po­mė­gis gal ka­da taps ir da­li­niu pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu.

PLO­VAS: Plo­vo ga­mi­ni­mas už­trun­ka apie 4 va­lan­das, mė­sos ir svo­gū­nų pa­ke­pi­ni­mas – tik pra­džia.