Naujausios
Pomirtinis filmas
Mielosios, mano gyvenimas pakrypo keista linkme, tokia, sakyčiau, su „memento mori“ (tundroms aiškinu: “atmink, kad mirsi“ lotyniškai) prieskoniu.
O viskas prasidėjo nuo vienos mano draugės, kuri perskaitė populiarią knygą apie pomirtinį gyvenimą ir viso to įtakoje sukvietė mus į keistą vakarėlį.
Įsivaizduokite: mes, normalios statistinės mūsų amžiaus lietuvės, su sveikais polinkiais skaniai pavalgyti ir pasiguosti dėl eilinio sustorėjimo, pasiurbiančios raudoną vyrą ir mėgstančios paplepėti apie savo drauges ir jų vyrus už akių, taip pat apie savus vyrus, vaikus bei šio sezono drabužius, staiga tapome pomirtinio filmo įkaitėmis...
Ir nieko čia juokinga.
Taigi, ta draugė pasitiko mus vilkėdama kukliai juodai, o vietoj raudono vyno patiekė žolelių arbatos su medumi.
Kai visos įsitaisėme ant sofkučių, draugė referavo mums ką tik perskaitytą knygą, kuri, atseit, ją sukrėtė iki sielos gelmių.
Toje knygoje toks architektas aprašo savo pomirtinius nuotykius, tiksliau, ką patyrė, išgyvenęs klinikinę mirtį. Nebūtų tiksliųjų mokslų atstovas — vos pabudęs reanimacijoje, pareikalavo diktofono ir į jį, kaip koks Dantė, surašė dar šviežius atsiminimus apie anapusinį pasaulį, kurį suskirstė į grafas, pribraižė brėžinių ir schemų...
Jis pasakoja ir apie klasikinę kelionę juodu tuneliu, ir apie skraidymą virš savo gulinčio kūno, ir apie norą lėkti tiesiai į šviesą, ir tą skrydį pertraukiantį griežtą stop. Atseit, tave sustabdo ir liepia peržiūrėti savo gyvenimo filmą — bet nuo pabaigos iki pradžios.
Anot to rašytojo, baisiausia, kad visus įvykius filme matai absoliučiai objektyviai, ir negali rasti jokių pasiteisinimų. Tą filmą prisikėlęs architektas įvardijo, kaip pragarą, atseit, pamatęs, kiek žmonių buvo įskaudinęs, kiek daug nedorų dalykų pridirbęs, nors iki mirties save laikė labai padoriu ir geru žmogumi bei kataliku.
Tik to filmo jam neleido peržiūrėti iki galo daktarai, suleidę vaistų tiesiai į širdį, ir jis prisikėlė...
Draugė mums prisipažino, kad po šios knygos įsivaizduoja, kad viskas, ką ji bedarytų, yra filmuojama, fiksuojama ir po mirties jai bus parodyta visame gražume.
Ir mus ji susikvietė tam, kad paragintų jau dabar susirūpinti savo pomirtinio filmo peržiūra, nes jai taip liepusi širdis...
„Kažin, ar popkornų į tą filmą galima atsinešti?“, — bandžiau pašmaikštauti, tačiau draugė į mane pažiūrėjo tokiomis “memento mori“ akimis, kad aš iš karto pamačiau ekrane vaizdą: tokia kvaila riebi blondinė sėdi sau susiraičiusi ant sofos ir žvengia, lyg niekada nemirtų. Ir toks skausmas nudiegė mano širdį, kai supratau, kad jau per vėlu, per vėlu....
„Ieva, kas tau?“ — papurtė mane draugės, pamačiusios mano tuščias akiduobes. Atsipeikėjusi pamačiau, kaip namų šeimininkė palingavo galvą: atseit, labai tave suprantu, ir man taip buvo.
Mūsų draugė psichologė mūsų anaiptol nenuramino, bet pasakė, kad net yra tokia speciali mokslo sritis tanatologija (tundroms: graikiškai „thanatos“ — mirtis), tyrinėjanti mirties patirtis.
Net mūsų kandžioji storulė, amžinai iš visko besišaipanti ir besityčiojanti (ta tai jau tikrai prisižliumbs per filmo peržiūrą), lyg niekur nieko ramiai sau gurkšnojo arbatą.
Žodžiu, tą vakarą mes visos labai dvasingai pakalbėjome apie gyvenimą, mirtį ir truputį apie batus ir išsiskirstėme. O aš pasiskolinau iš draugės tą knygą ir, grįžusi namo, kaip mat pervariau.
Ir mano gyvenimas, mielosios, pasidarė labai sudėtingas. Įsivaizduokite, nueinu rytą į darbą, o prie kavos aptarinėjamas naujasis mūsų kontoros tarnybinis romanas. O aš tiek daug turiu ką pasakyti ta tema, net liežuvis niežti, bet sėdžiu tyliai ir siurbiu kavą, o paskui sakau: „Moterys, negražu apkalbėti už akių“.
„Nu čia dabar? Šventuolė mat atsirado, tai ar ne pati tas kalbas paskleidei?“, — buvau nokautuota. Ir pamačiau pomirtiniame filme sceną, kaip užklupusi savo įsimylėjusius bendradarbius, pirmoji viską atraportavau kabinetui. Fui, kokia baisi scena...
Nurijau karčią piliulę ir nuspūdinau prie savo darbo stalo.
Pasiėmiau sąrašą nemokių kontoros klientų ir jau skambinsiu vienam paršui ir pasakysiu, kad jau tikrai paskutinis terminas, kitaip atiduosim antstoliams. Ir prieš akis iškyla scena, kaip tas klientas savo vaikams trupina duoną į vandenį ir užberia cukrumi, nes visus pinigus sumokėjo mokesčiams, ir dar įsiskolino už vandenį...
Suprantu, kad aš nebegaliu dirbti šito darbo.
Tos pačios dienos vakare, kai maniškis namo grįžo gerokai įkaušęs, aš, vietoj to, kad paimčiau kočėlą, tarpduryje pamatau vargšę sielą ir pakviečiu ją užeiti į savo namus ir ramiai pakišu bliūdą barščių. Vakare peržiūrėjau pomirtinį tos dienos filmą su savim pagrindiniame vaidmenyje ir likau savimi patenkinta. Ypač graži buvo barčių scena. Bet ką atneš rytojus, dar nežinau...
Ieva, pomirtinio filmo žiūrovė