Prerijų lubinai

Ta­vo gė­lė

Pre­ri­jų lu­bi­nai

Gied­rius Ru­mė

Gė­li­nin­kas

Bap­ti­si­ja (lot. Bap­ti­sia) Lie­tu­vo­je dar la­bai nau­jas au­ga­las – jį su­ra­si­me ne­bent ko­lek­ci­nin­kų ar rim­tes­nių gė­li­nin­kų vers­li­nin­kų skly­pe­liuo­se. Ne to­dėl, kad bū­tų le­pus ar ne­la­bai gra­žus: kol kas vis dar trūks­ta jo sod­me­nų. Ta­čiau tik lai­ko klau­si­mas, ka­da ši pui­ki gė­lė taps priei­na­ma kiek­vie­nam.

Bap­ti­si­ja, dar ži­no­ma lau­ki­nio ar ne­tik­ro in­di­go (Wild (Fal­ce) In­di­go) var­du, yra il­gaam­žis dau­gia­me­tis žo­li­nis au­ga­las. Bo­ta­ni­nis jo var­das ki­lęs iš grai­kiš­ko žo­džio bap­to ir reiš­kia “dažyti” (au­ga­las iš tie­sų iš pra­džių tam ir bu­vo nau­do­ja­mas, kol ne­bu­vo at­ras­tas tik­ra­sis in­di­gas (In­di­go­fe­ra tinc­to­ria), da­žan­tis ge­riau).

Ži­no­mos 25 bap­ti­si­jų rū­šys, au­gan­čios Šiau­rės Ame­ri­kos vi­du­rio va­ka­ruo­se. Jau­ni bap­ti­si­jų stie­bai sul­tin­gi, tra­pūs (dygs­tan­tys jie net pa­na­šūs į smid­rų dai­gus), bet grei­tai tvir­tė­jan­tys, o per­žy­dė­ję net me­dė­jan­tys. Skir­tin­gos rū­šys išau­ga nuo 25 iki 100 cm ūgio (vy­rau­ja aukš­tes­nės). La­pai tris­kiau­čiai, prie­ši­niai, nuo pail­gų iki ova­lių, kiek­vie­nos rū­šies skir­tin­gų at­spal­vių (nuo mels­vų iki ryš­kiai gel­to­nai ža­lių), ru­de­nį pa­juos­ta. Žie­dai pa­na­šūs į mū­siš­kių lu­bi­nų, bu­ki, pa­vie­niai, trum­pa­ko­čiai, pri­si­tvir­ti­nę prie il­go stie­bo, la­bai gau­sūs. Lie­tu­vo­je pra­žys­ta pa­va­sa­rio pa­bai­go­je – va­sa­ros pra­džio­je ir žy­di apie 3 sa­vai­tes. Išau­gi­na sėk­las (ankš­tys trum­pos, smul­ko­kos, for­ma pa­na­šios į pu­pų). Lai­ku nu­kir­pus per­žy­dė­ju­sius stie­bus, gai­vi krū­mo ža­lu­ma puo­šia gė­ly­ną iki pat vė­ly­vo ru­dens.

Dir­vai bap­ti­si­jos ne­jaut­rios (ne­mėgs­ta tik la­bai šla­pių vie­tų): vie­no­dai ge­rai augs tiek prie­smė­ly­je, tiek sun­kes­nia­me mo­ly­ne. La­bai at­spa­rios saus­roms. Tai sau­la­mė­giai au­ga­lai – bent 6 va­lan­das per die­ną jie tu­rė­tų mau­dy­tis kait­riuo­se spin­du­liuo­se.

Pa­dau­gin­ti bap­ti­si­jas ga­na su­dė­tin­ga. Sub­ren­dę au­ga­lai sun­kiai pa­ken­čia net pa­pras­čiau­sią per­so­di­ni­mą, to­dėl pa­ta­ria­ma įsi­gy­ti kuo jau­nes­nius sod­me­nis. Šak­nys me­dė­jan­čios, gi­lios – to­kį ke­rą, ne­pa­da­ry­da­mas ža­los, iš­skirs­ty­ti į smul­kes­nius ga­lė­tų ne­bent ste­buk­la­da­ris. To­dėl au­gy­nuo­se bap­ti­si­jos (ypač jų veis­lės) vei­sia­mos au­gi­niais, ku­rie pjau­na­mi pa­va­sa­rį ir apie 8 sa­vai­tes šak­ny­di­na­mi drėg­nuo­se ins­pek­tuo­se.

Rū­ši­nius au­ga­lus pa­pras­čiau išau­gin­ti iš sėk­lų. Švie­žios, pa­sė­tos ką tik su­rink­tos, jos su­dygs­ta per 2 sa­vai­tes, ta­čiau Lie­tu­vos są­ly­go­mis to­kius glež­nus dai­ge­lius keb­lu iš­lai­ky­ti per žie­mą. Vė­liau sėk­los pri­snūs­ta, ir sto­ra jų luo­be­lė ap­sau­go jas lyg ko­kia tvir­to­vė: spe­cia­liai ne­pa­ruoš­tos jos ne­dygs­ta (stra­ti­fi­ka­ci­jos pro­ce­sas il­gas ir su­dė­tin­gas, be to, sėk­lų ap­val­ka­lė­lį dar bū­ti­na ap­do­ro­ti ir me­cha­niš­kai). Ei­li­niams gė­li­nin­kams jas su­dai­gin­ti ka­žin ar pa­vyks. Užuot var­gę, ge­riau pa­sieš­ko­ki­me jau išau­gin­tų bap­ti­si­jų dai­gų. Tie­sa, tu­rė­ki­me kant­ry­bės: sė­ji­nu­kai pir­mą­syk pra­žys tik po 2–3 me­tų. Dar po­ra me­tų praeis, kol ke­ras ga­lu­ti­nai su­bręs ir pa­si­puoš iš pra­džių de­šim­ti­mis, o vė­liau gal net šim­tais žie­dy­nų. Ne­vel­tui bap­ti­si­jos daž­nai so­di­na­mos gre­ta bi­jū­nų – ir ke­ro dy­džiu, ir si­lue­tu, ir il­gaam­žiš­ku­mu šie au­ga­lai pa­na­šūs.

Bap­ti­si­jos iš­tver­min­gos, ge­rai žie­mo­ja. Prieš žie­mą nu­pjau­ki­me ant­že­mi­nę ke­ro da­lį, pa­lik­da­mi tik 5–10 cm il­gio sta­ga­rė­lius, nes ša­lin­da­mi se­nus bap­ti­si­jos stie­bus pa­va­sa­rį, ga­li­me ne­ty­čia nu­lau­žy­ti tra­pius jos dai­gus. Po to sai­kin­gai pa­mul­čiuo­ki­me šak­nis kom­pos­tu ar už­pil­ki­me dur­pių: tai ap­sau­gos nuo žie­mos siurp­ri­zų. Rim­tes­nės li­gos bap­ti­si­jų ne­puo­la, o ken­kė­jai jo­mis ne­si­do­mi: bap­ti­si­jos al­ka­loi­dai nuo­din­gi dau­ge­liui vabz­džių.

Pa­ti po­pu­lia­riau­sia – B.aust­ra­lis – vie­na stam­biau­sių rū­šių, išau­gan­ti iki vie­no met­ro aukš­čio. Krū­mas tvir­tas, tan­kus, pui­kios for­mos. Žie­dai sod­raus in­di­go mė­lio spal­vos. Kar­tais au­gi­na­ma že­mes­nė jos for­ma var.mi­nor. Gra­ži bal­ta­žie­dė B.al­ba. B.sphae­ro­car­pa ir B.tinc­to­ria žie­dai gel­to­ni. Gė­li­nin­kys­tės fir­mos pla­ti­na ir tap­rū­ši­nius bap­ti­si­jų hib­ri­dus (veis­les), ku­rie ne­re­tai ge­ro­kai de­ko­ra­ty­ves­ni, nei lau­ki­nu­kės.

Jei kam įdo­mu, tai bap­ti­si­jos jau tu­ri ir lie­tu­viš­ką var­dą. Kaip ne­re­tai mū­sų ka­ra­lys­tė­je nu­tin­ka, ir šį sy­kį kal­bos val­di­nin­kai ne­puo­lė vei­du į ba­lą, ka­bi­ne­tiš­kai pa­va­di­nę šiuos įdo­mius au­ga­lus... barš­kė­mis. Tik­riau­siai nuo žo­džio “barškėti”. Ma­nau, ko­men­ta­rai ne­be­rei­ka­lin­gi...

B.sphae­ro­car­pa puo­šia­si gel­to­nais žie­dais.

Gied­riaus Ru­mės nuo­tr.