Naujausios
Prieš konkurentus – valdžios rankomis
Rūta VAINIENĖ
Ne kasdien išgirsi, kad verslas prašytųsi naujų reguliavimų ir veiklos apribojimų. Bet praėjusią savaitę taip atsitiko.
Akibrokštą skėlė viešbučių ir restoranų asociacija, viešai išvardijusi reguliavimus, kuriuos valdžia turėtų įvesti. Žinoma, ne viešbučiams, o jų konkurentams – trumpalaike nuoma užsiimantiems asmenims, veikiantiems per Airbnb, booking.com ir kitokias platformas.
Asociacija norėtų sugriežtinti tai veiklai higienos reikalavimus, įvesti registraciją, ir taip toliau.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad asociacija nepadarė nieko naujo, tik į viešumą iškėlė nemažą verslo sopulį. Skųsti konkurentus, prastūminėti jiems kenkiančius reguliavimus yra gana paplitusi praktika, ir ne tik Lietuvoje.
Prisiminkime, kaip sukruto taksistai, į Vilnių atėjus Uber paslaugai – girdėjosi raginimų vairuotojams kelti papildomus kvalifikacijos reikalavimus.
Taksistams į pagalbą atskubėjo mokesčių inspekcija, detaliai išaiškinusi, kaip uberistai turi mokėti PVM ir kitus mokesčius. Ir štai, pavyzdžiui, Briuselyje, taksistams pavyko pasiekti, kad Uberio ten nebūtų. Irgi tuo pačiu išbandytu metodu – užreguliuoti valdžios rankomis.
Analogiški karai vyksta kreditavimo srityje – matome, kaip buvo „patvarkyti“ greitieji kreditai. Nesunku numatyti, kad tarpusavio skolinimo platformų irgi laukia kažkas panašaus, nes ir joms gali būti „vienodinamos“ konkurencijos sąlygos.
Jei pasižvalgytume sveikatos priežiūros srityje, pavyzdžiui, kompensuojamųjų vaistų sąraše, arba lygiagretaus vaistų importo sąlygose, irgi rastume kyšančių ausų.
Nuolatiniai raginimai naikinti verslo liudijimus, ypač tuos, kurie susiję su remonto ir statybų veikla – irgi to paties žanro kūrinys. Kodėl mums taip sunku, o jiems taip lengva, tegu sunku būna visiems.
Jei ant svarstyklių sudėtume visus lobistų žygius pas valdžią, tai spėju, kad pasiūlymai sureguliuoti konkurentus nusvertų prašymus panaikinti jiems patiems taikomus suvaržymus.
Nesunku suprasti, kodėl taip yra. Mat valdžia visai nėra linkusi panaikinti reguliavimus, o štai įvesti – visada prašom. Kadangi verslas eina lengviausio ir greičiausio rezultato keliu, užreguliuoti konkurentus tampa žymiai greičiau atsiperkančia alternatyva.
Trumpuoju laikotarpiu tokia „konkuravimo“ taktika turbūt pasiteisina, betgi nespjauk į vandenį, gali tekti ir pačiam gerti.
Visų tokių verslo pasiūlymų reguliuoti kitus verslus pasekmė yra reguliavimų gausa, ir kas blogiausia – jokių perspektyvų kada nors sumažinti reguliavimų kiekį visiems.
O kaip galėtų būti? Viešbučiai galėtų sakyti valdžiai: žiūrėkite, kiek turistų gyveno butuose, kurie neturi kokio ten gaisringumo sertifikato, ir kas atsitiko?
Nieko neatsitiktų, jei ir mums vieni ar kiti reikalavimai būtų sumažinti ar nuimti. Net jei verslas nesiūlytų reguliavimų, valdžia visuomet bus linkusi juos įvesti. Tam, kad reguliavimai pakeistų kryptį, kad jų mažėtų, o ne daugėtų, reikia ne antrinti valdžiai, o gana solidžiai, didele argumentų persvara jai pasipriešinti.
Tam turi atsirasti kritinė masė verslų, baksnojančių į reguliavimų beprasmiškumą. Tik tada rastųsi viltis, kad reguliavimų gali būti sumažinta.
Pagalvokite, juk ir dabar svarstomą Darbo kodeksą būtų žymiai lengviau pakeisti, jei kažkada nebūtų visi varu suvaryti į darbo santykius, įsodrinus autorinius, apkarpius verslo liudijimus. O kol patys verslai šaukiasi reguliavimų, tarsi patvirtindami, kad jie reikalingi, „jog turistai nenusiviltų“, tai vargas ir jiems, ir turistams, ir konkurencijai.
