Naujausios
Puošiant sodą galima tapyti gėlėmis
Gėlynas – tarsi meno kūrinys. Reikia atidžiai rinktis ne tik gėlių rūšis, bet ir spalvas. Nuo pasirinkto spalvos derinio priklausys gėlyno vaizdas ir nuotaika. Šiaulių universiteto jaunesnioji mokslo darbuotoja Roberta Dubosaitė-Lepeškevičė pataria, kokios yra pagrindinės spalvų komponavimo taisyklės gėlyne.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Sodinti pagal gėlynų tipus
Specialistė pažymi, jog gėles sodinti reikia atsižvelgiant ir į gėlynų tipus. Alpinariumams, kuriuose kalniniai augalai laisva forma sodinami tarp akmenų, geriausiai tinka kiliminės arba smulkios svogūninės gėlės. Taip pat žemi, lėtai augantys spygliuočiai, lapuočiai.
Įvairių geometrinių formų griežto stiliaus gėlynai ryškiausiai išryškina gėlių ypatybes. Geometrinės formos klomba dera ten, kur aplinkoje vyrauja geometrija. Klomboje dažniausiai sodinamos panašaus aukščio gėlės.
R. Dubosaitė-Lepeškevičė pažymi, jog klombos paprastai daromos paradinėse vietose, priešais dvarus, prie įėjimo į namą, parkuose, takų susikirtimuose, visur, kur taisyklingas išplanavimas.
Apvadas gali būti sodinamas vejos ar gėlyno pakraštyje. Šioje vietoje geriausia vieta lysvei. Ten sodinamas gėles galima kaitalioti vienodais intervalais pagal spalvas.
Nerekomenduojama lysvių daryti labai ilgų. Optimalus apvado plotis – 0,3 m, ir aukštis negali būti didesnis už jo plotį. Gražiausiai atrodo 1–2 rūšių žemos gėlės.
Pavienės sodinamos daugiametės, aukštos, išvaizdžios gėlės. Jos gali būti išdėstomos prie takų, vejos pakraščiuose arba palei krūmus, medžius.
Tapymas gėlių spalvomis
Gėlių sodinimas spalviškai – savotiška tapyba. Balta, pilka, juoda vadinamos achromatinėmis spalvomis, o visos spalvų rato spektre esančios spalvos – chromatinėmis. Pagrindinės spalvos yra raudona, geltona, mėlyna. Jas maišant gaunamos antrinės.
Visos spalvos skirstomos į šiltas ir šaltas. Šiltosios, pradedant geltona ir baigiant raudona, optiškai priartina ir padidina objektus. Šaltos (mėlynos ir violetinės) – atvirkščiai, tolina ir mažina. Taigi svarbu įvertinti, iš kokio atstumo dažniausiai bus grožimasi gėlynu.
„Tas pačias spalvas galime matyti visiškai kitaip – tai priklauso nuo aplinkos, – sakė R. Dubosaitė-Lepeškevičė. – Jų sąveika pasireiškia įvairiai: kito atspalvio fone ar šalia jo, ta pati spalva gali atrodyti šviesenė ar tamsenė, ryškesnė ar blankesnė.“
Kiekviena spalva pilkai suteikia savo papildomos spalvos, spektro rate esančios viena priešais kitą, atspalvį.
Pavyzdžiui, geltonos spalvos gėlės, augdamos pilkos spalvos augalų fone, pastariesiems gali suteikti šviesiai violetinio atspalvio. Oranžiniai augalai greta augantiems pilkiems, kurie yra kaip fonas, suteiks melsvą atspalvį.
„Tai, kad matome kontrastus, galime paaiškinti ir fiziologiškai. Pavargus nuo vienos spalvos, sukuriama priešinga, nors ji iš tiesų neegzistuoja. Taigi jeigu ilgai žvelgsime į žalią spalvą, pažiūrėję į baltą paviršių kurį laiką matysime purpurinę. Šis reiškinys laikinas – pailsėjusios akys vėl pamato tikras spalvas“, – komentavo mokslininkė.
Pilką spalvą turintys augalai: stambialapė brunera, pilkšvalapės žylės, vaistinis šalavijas, vilnotoji notra, italinis šlamutis, dėmėtoji notrelė. Brunerą kuo puikiausiai galima derinti su burbuliais, alūnėmis.
Neapsieisite be žalios
R. Dubosaitė-Lepeškevičė nebrėžia griežtų taisyklių, kaip derinti gėlių spalvas, tačiau yra esminiai dalykai, į kuriuos verta atsižvelgti.
Balta spalva sušvelnina derinamų dviejų spalvų kontrastą. Svarbu atkreipti dėmesį į spalvų ploto dydį. Spalvinės figūros gėlyne neturi būti smulkios, nes kitaip jų paprasčiausiai nesimatys arba jos atrodys kaip spalvotos dėmės. ŠU botanikos sodo darbuotoja pataria geriau kurti didesnį piešinį su aiškiais kontūrais.
„Be abejo, sode neapsieisite be žalios – kartais ji būna tarsi mažai pastebimas fonas, o kartais vyrauja ir yra visos kompozicijos pagrindinė spalva“, – pažymi R. Dubosaitė-Lepeškevičė.
Pasak specialistės, tai, kaip dera spalvos, dažniausiai priklauso nuo augalo dydžio, koks atstumas tarp jų. Derinant tos pačios spalvos augalus svarbu, kad būtų skirtinga žiedynų ir lapų forma, išlaikomi atitinkami atstumai. Galima komponuoti skirtingų spalvų, veislių tos pačios rūšies augalus. Pavyzdžiui, pavėsingų vietų kompozicija iš skirtingų alūnių, melsvių.
Spalvas sušvelnins lapų žaluma
Geriausiai spalviniais deriniais laikomi raudona su žalia, oranžinė su mėlyna, geltona su violetine. Tokių spalvų išdėstymas šalia – harmoningas derinys, spalvos papildo viena kitą ir atrodo intensyvesnės.
Kad būtų geresnis raudonos ir geltonos derinimas, rekomenduojama rinktis kuo daugiau pereinančių atspalvių, gėlyne įkomponuoti oranžinės ir blyškiai violetinės spalvos. Puošniausios šios spalvos gėlės – gvaizdūnės.
Oranžinės ir raudonos derinys atrodo tarsi liepsnotų, ypač gražus saulėlydžio metu. Derinį galima papildyti purpuriniais atspalviais ar geltona spalva. Oranžinė ir švelniai gelsva tarsi apšviečia tamsiausius sodo kampus.
Tikėtina, jog mėlynos ir violetinės atspalviai vienas kitą užgoš. Tai galima pagyvinti balta spalva arba šalia mėlynos pridėti geltonai oranžinės.
Violetinės ir žalios derinys atrodo natūraliai, nors sodri mėlyna ne itin tinka žaliame fone. Norint išryškinti mėlyną spalvą, reikėtų derinti ją prie pilkų lapų. Per daug ryškius kitų spalvų kontrastus galima sušvelninti žaliais lapais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SPECIALISTĖ: Šiaulių universiteto jaunesnioji mokslo darbuotoja Roberta Dubosaitė-Lepeškevičė sako, jog tas pačias spalvas galime matyti visiškai kitaip – tai priklauso nuo aplinkos.
Šiaulių universiteto botanikos sodo archyvo nuotr.
GĖLĖS: Šiaulių universiteto botanikos sode vasarą žydi saulainė ir rykštenė. Šių gėlių vienoda spalva, tačiau skiriasi žiedynų forma.
KOMPOZICIJA: Raudonos ir geltonos spalvų derinį sušvelnina violetinė: akantas, violetinės gvaizdūnės.
DERINYS: Mėlynos ir violetinės spalvų derinys, jį sušvelnina baltos gėlės.