Rožynas prie namų – tarsi feisbuko siena

Ro­žy­nas prie na­mų – tar­si feis­bu­ko sie­na

Ro­žę gė­li­nin­kai va­di­na gė­le ka­ra­lie­ne, o su ka­ra­lie­ne ten­ka elg­tis ka­ra­liš­kai – daž­nai lenk­tis, pri­klaup­ti, tar­nau­ti.

Šiau­lie­tis land­šaf­to ar­chi­tek­tas Ka­ro­lis Gru­šas, pa­gal ku­rio pro­jek­tą so­di­na­mas ro­žy­nas Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je, sa­ko, kad mei­lė ro­žei kai­nuo­ja daug, ta­čiau ro­žes ga­li au­gin­ti ir so­di­nin­kas mė­gė­jas. Tie­sa, la­bai kant­rus so­di­nin­kas.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Se­no­sios tra­di­ci­jos

Ro­žių ma­das kaip ir anks­čiau, taip ir da­bar, dik­tuo­ja ne­pert­rau­kia­mas so­di­nin­kys­tės ir gė­li­nin­kys­tės tra­di­ci­jas tu­rin­čios ša­lys – Pran­cū­zi­ja, Ang­li­ja, Olan­di­ja.

Ro­ži­nin­kai pri­si­me­na Na­po­leo­no žmo­ną Žo­ze­fi­ną. Ji 1804 me­tais pra­dė­jo kur­ti di­džiu­lį ro­žy­ną Mal­mai­son dva­re ne­to­li Pa­ry­žiaus. Eg­zo­tiš­ko­je Mar­ti­ni­kos sa­lo­je gi­mu­si pran­cū­zų im­pe­ra­to­rie­nė su­kū­rė di­džiu­lį so­dą Pran­cū­zi­jo­je tar­si pri­si­mi­ni­mą apie gim­tą­ją sa­lą.

Ji iš­siun­tė sa­vo so­di­nin­ką mo­ky­tis į Ang­li­ją, įdar­bi­no so­di­nin­kų bū­tent iš Ang­li­jos. Net­ru­kus jos ro­žy­nas ta­po ir di­džiau­siu, ir gra­žiau­siu Eu­ro­po­je. Ja­me au­go šim­tai ro­žių veis­lių. 2014-aisiais dva­re iš da­lies at­kur­tas se­nų­jų is­to­ri­nių veis­lių ro­žy­nas. Ja­me au­gi­na­ma apie 200 ro­žių veis­lių.

Ro­žės Eu­ro­po­je pra­dė­tos au­gin­ti vie­nuo­ly­nų so­de­liuo­se kar­tu su vais­ti­niais, mais­ti­niais ar ar­ba­ti­niais au­ga­lais.

Ka­ro­lis Gru­šas pa­sa­ko­ja, kad ro­žių karš­ti­nę Eu­ro­pa iš­gy­ve­no bū­tent 19 am­žiu­je. At­si­ra­dęs po­rei­kis so­din­ti au­ga­lus ne tik dėl nau­dos, bet ir dėl gro­žio, su­tei­kė pro­gą iš­kil­ti ro­žės kul­tui.

Lie­tu­vo­je ro­žė į mū­sų gė­ly­nus atė­jo per dva­rų kul­tū­rą.

„Bu­vo ku­ria­mi geo­met­ri­niai par­kai, jie la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo – aiš­kios gra­žios li­ni­jos, raš­tai. Klom­bo­se au­gin­tos ro­žės. Bu­vo tar­si lenk­ty­niau­ja­ma tarp ba­jo­rų, kie­no ro­žy­nas gra­žes­nis, ko­kią nau­ją ro­žę par­si­ve­žė, iš kur ji at­ke­lia­vo. Se­nes­nė, re­tes­nė ro­žė bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las dva­ri­nin­kams, – pa­sa­ko­ja K. Gru­šas. – So­di­nin­ko pro­fe­si­ja taip pat bu­vo pres­ti­ži­nė. Ro­žy­nas be so­di­nin­ko ne­ga­li eg­zis­tuo­ti.“

Svar­bus ne tik žie­das, bet ir kva­pas

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­de pen­ke­rius me­tus dir­ban­tis K. Gru­šas iš pa­tir­ties ži­no, kad ro­žė – reik­lus au­ga­las.

„Tie, ku­rie gal­vo­ja apie sa­vo ro­žy­nus, tu­rė­tų su­si­tai­ky­ti su min­ti­mi, kad bus nau­do­ja­mos che­mi­nės prie­mo­nės ro­žių ap­sau­gai, to­dėl jos ne­tin­ka­mos dar­žuo­se, ne­to­li vais­me­džių“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Sva­jo­jan­tiems apie ro­žy­ną, svar­bu ži­no­ti, ko­dėl ro­žės bus au­gi­na­mos?

„Vi­jok­li­nes ro­žes ga­li­ma au­gin­ti ant na­mo sie­nos, tvo­ros, pa­vė­si­nės, su­kur­ti ažū­ri­nius ati­tva­rus. Vi­jok­li­nės ro­žės ga­li bū­ti au­gi­na­mos ir kaip di­de­lis krū­mas. Su jo­mis su­ku­ria­mas aukš­tes­nis ak­cen­tas, – sa­ko land­šaf­to ar­chi­tek­tas. – Ki­tas svar­bus da­ly­kas – ro­žių žie­dai. Yra ro­žių su la­bai di­de­liais pil­na­vi­du­riais žie­dais, ku­rių ša­kos neat­lai­ko. Jos svy­ra, žie­dai by­ra, to­dėl no­ri­mos es­te­ti­kos ga­li ne­bū­ti. Ver­ta pa­si­klaus­ti ro­žių au­gin­to­jų, kaip žie­das lai­ky­sis.“

K. Gru­šas ak­cen­tuo­ja ir ro­žės kva­pą – svar­bu, ką mes užuo­si­me.

„Jei­gu kom­po­nuo­ja­me ro­žy­ną, rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad da­lis ro­žių vi­siš­kai ne­kve­pia, nors žie­dai ir la­bai gra­žūs. Jei­gu ro­žė augs ar­ti praė­ji­mo, pa­vė­si­nės, gal­būt net svar­bes­nis yra ne ro­žės gro­žis, o jos kva­pas.“

Svar­bus ir ro­žių žy­dė­ji­mo lai­kas. „Pa­so­di­na­me ro­žių kom­po­zi­ci­ją, įsi­vaiz­duo­da­mi, kad štai vi­sos ro­žės su­žy­dės vie­nu me­tu ir iš jų spal­vų su­si­da­rys gra­žus vaiz­das. Bet ro­žės žy­dės skir­tin­gu lai­ku ir ga­li­me ne­pa­siek­ti reikiamo re­zul­ta­to“, – sa­ko K. Gru­šas.

Daž­nai tai kom­pen­suo­ja­ma ki­tais au­ga­lais, ku­rie tin­ka prie ro­žių. Ka­ro­lis var­di­ja: šluo­te­li­nės hor­ten­zi­jos, le­van­dos, ku­rias daž­nai Lie­tu­vo­je kei­čia že­mes­nių veis­lių kat­žo­lės, sna­pu­čiai.

Rei­kės tin­ka­mos vie­tos

Ar ro­žė ga­li aug­ti bet ku­rio­je so­do vie­to­je? Land­šaf­to ar­chi­tek­tas pa­ta­ria pir­miau­sia pa­gal­vo­ti apie sa­vo skly­po struk­tū­rą ir as­me­ni­nius po­rei­kius.

„Lie­tu­viš­ko­je so­dy­bo­je tra­di­ciš­kai iš­ski­ria­mos trys erd­vės. Pir­mo­ji – rep­re­zen­ta­ci­nė, esan­ti prie­šais na­mą. Tai ir gė­lių dar­že­lis. Fa­sa­di­nė pu­sė – tar­si tų lai­kų feis­bu­ko sie­na: po lan­gu au­ga gė­ly­nė­lis, ku­rį pri­žiū­ri mer­ge­lė, o virš to gė­ly­nė­lio – lan­ge­lis, pro ku­rį žiū­ri ta mer­ge­lė. Ei­da­mas vieš­ke­liu ga­lė­da­vai pa­si­rink­ti“, – šyp­so­si Ka­ro­lis.

Ki­ta erd­vė – na­mų, kur mes daž­niau­siai il­si­mės. Jo­je ro­žės ga­li aug­ti kaip funk­ci­nis ele­men­tas, pa­vyz­džiui, ša­lia pa­vė­si­nės, kaip ažū­ri­nė sie­na ar ne­di­de­lis ak­cen­tas, pa­puo­šian­tis ap­lin­ką. „Bet ro­žės ne­tu­ri truk­dy­ti poil­siui“, – ak­cen­tuo­ja pa­šne­ko­vas.

Tre­čia da­lis – ūki­nė, ku­rio­je ro­žių ne­tu­rė­tų bū­ti.

Ka­dan­gi kiek­vie­na­me skly­pe yra ste­bė­ji­mo taš­kai – te­ra­sa ar­ba lan­gas, įė­ji­mas į skly­pą, iš ten tu­ri­me ma­ty­ti op­ti­ma­lų ro­žy­no vaiz­dą, sa­ko Ka­ro­lis. „Va­di­na­si, že­miau­sios ro­žės au­ga prie­ky­je, ki­tos „li­pa“ aukš­tyn, po to dar aukš­tyn. Kad aukš­tes­nės ro­žės neužs­to­tų ma­žes­nių.“

Be to, ro­žy­nui vi­sa­da svar­bu fo­nas, tai, ką ma­ty­si­me už ro­žy­no: šilt­na­mį ar krū­mus. Ka­ro­lis sa­ko, kad žie­do spal­va at­ro­dys ryš­kes­nė, jei­gu fo­ne bus kaž­kas tam­saus, prie­šin­gu at­ve­ju, bal­to­je spal­vo­je ar at­vi­ro­je erd­vė­je žie­das tar­si iš­tirps­ta, su­ma­žė­ja jo spal­vos in­ten­sy­vu­mas.

Rū­pes­tis – vi­sus me­tus

K. Gru­šo nuo­mo­ne, au­gin­ti ro­žes so­di­nin­kui mė­gė­jui – įkan­da­ma už­duo­tis, ta­čiau „tai ne­bus au­ga­las, ku­rį pa­so­di­nai ir pa­mir­šai“.

„Pa­va­sa­rį, kai pra­de­da skleis­tis la­pe­liai, tu­ri­me pa­ša­lin­ti nu­ša­lu­sias da­lis. Svar­bu dar esant pum­pu­rams nu­purkš­ti che­mi­nė­mis prie­mo­nė­mis, daž­niau­siai nau­do­ja­mi in­sek­ti­ci­dai nuo vabz­džių ir fun­gi­ci­dai nuo gry­bi­nių li­gų. Yra ke­le­tas ken­kė­jų, ku­rie la­bai anks­ti pa­va­sa­rį su­de­da kiau­ši­nė­lius ir vė­les­nis purš­ki­mas ne­bus efek­ty­vus. Ken­kė­jai įlen­da į pa­tį ro­žės stie­be­lį (pa­vyz­džiui, pjūk­le­lis) ir iš­val­go cent­ri­nę da­lį. Nau­ji ūg­liu­kai nu­vys­ta, žie­dai nyks­ta, au­ga­las at­ro­dys var­ga­nai.“

Ro­žes rei­kia ste­bė­ti. Jei­gu at­si­ra­do ama­ro ži­di­nių, im­tis prie­mo­nių nai­kin­ti. Gal ant la­pų at­si­ra­do dė­me­lių? Tai daž­niau­siai yra gry­bi­nių li­gų ženk­lai. To­kiu at­ve­ju, pa­ta­ria K. Gru­šas, rei­kė­tų keis­ti ir mul­čią po ro­že.

Ka­dan­gi dau­ge­lis ro­žių veis­lių yra jaut­rios šal­čiui, jas rei­kia žie­mai pri­deng­ti. Su­dė­tin­giau su vi­jok­li­nė­mis ro­žė­mis, nes kai ku­rias bū­ti­na nuim­ti nuo ko­pe­tė­lių ir pa­gul­dy­ti ant že­mės, ta­da pri­deng­ti.

K. Gru­šas re­ko­men­duo­ja pa­si­rink­ti tin­ka­mą ir at­spa­rią veis­lę: „Liūd­na, kad kuo pra­šmat­nes­nė, kuo gra­žes­nė veis­lė, tuo ji jaut­res­nė.“

Ko­kios klai­dos?

Land­šaf­to ar­chi­tek­tas siū­lo veng­ti so­dy­bo­se geo­met­ri­nių ro­žy­nų su pre­ten­zi­ja į dva­riš­ką ap­lin­ką: „Bus ek­lek­ti­ka, jei­gu pa­si­da­ry­si­me dva­ri­nin­ko par­te­rį prie ūki­nin­ko so­dy­bos.“

Ro­žę ga­li­ma au­gin­ti kaip ak­cen­ti­nį au­ga­lą di­de­liais krū­mais. Ki­tas va­rian­tas – ro­žė pei­za­ži­nio gė­ly­no da­lis.

Paš­ne­ko­vo žo­džiais, klai­din­ga ti­kė­tis, kad ro­žė kaž­ką pa­slėps. Pa­vyz­džiui, pa­lei­džia­ma ro­žė aug­ti ant se­no san­dė­liu­ko sie­nos ir ti­ki­ma­si, kad au­ga­las ją už­dengs. Bet vis tiek ma­tai fo­ną, ku­ris at­ro­do ne­kaip.

Ar­ba pa­so­di­na ro­žę į pa­dan­gą, kad pa­pras­čiau bū­tų pri­žiū­rė­ti, bet nu­ken­čia es­te­ti­ka. Ro­žė yra lais­vai au­gan­tis, ne­tai­syk­lin­gos for­mos au­ga­las, to­dėl ša­lia la­bai tai­syk­lin­gos for­mos ap­ge­nė­tų me­de­lių kar­tais at­ro­do juo­kin­gai.

K. Gru­šo nuo­mo­ne, daž­niau­sia pro­ble­ma, kad pa­si­ren­ka­ma pra­sta ro­žės veis­lė. Au­ga­las skurs­ta.

„Per­ka­ma ro­žė va­zo­nė­ly­je iš šilt­na­mio, kur gy­ve­no trę­šia­ma, ap­sau­go­ta, ir stai­ga mes ją iš­ne­ša­me į lau­ką pa­so­din­ti. Jai yra šo­kas, ga­li bū­ti, kad ji net neat­si­gaus – gro­žio ne­tu­rė­si­me, o pi­ni­gus iš­lei­do­me“, – sa­ko spe­cia­lis­tas ir pa­ta­ria rink­tis ro­žes iš pro­fe­sio­na­lių so­di­nin­kų, ro­ži­nin­kų. Su pro­fe­sio­na­lais ga­li­ma pa­si­tar­ti, jie su­tei­kia ga­ran­ti­jas, kad ro­žė iš­gy­vens, pa­kon­sul­tuo­ja, kaip pa­so­din­ti ir pri­žiū­rė­ti.

Tarp žie­dų ir ža­lio as­fal­to

Ar ro­žė po­pu­lia­rė­ja gė­ly­nuo­se? K. Gru­šas sa­ko, kad klien­tai daž­niau­siai pra­šo to­kio gė­ly­no, ku­rio ne­rei­kės pri­žiū­rė­ti. Tai­gi, ro­žė ne­tiks. Da­bar la­bai po­pu­lia­rė­ja dau­gia­me­čių gė­lių gė­ly­nai ir tai, kas eko­lo­giš­ka.

„Dau­gia­me­tis gė­ly­nas – ma­žes­nės iš­lai­dos. Tuo jau nau­do­ja­si di­die­ji mies­tai, ma­to­me pa­vyz­džių Skan­di­na­vi­jo­je. Jei­gu no­ri ge­ro vaiz­do su vien­me­čiais au­ga­lais, tu­ri tris kar­tus per se­zo­ną jų pirk­ti. Tai nee­ko­no­miš­ka“, – sa­ko K. Gru­šas. Jis ak­cen­tuo­ja, kad dau­gia­me­čiai au­ga­lai daž­nai bū­na gra­žūs ne sa­vo žie­dais, o la­pų for­ma, ažū­riš­ku­mu, struk­tū­ra, la­pų spal­va. Žmo­nės mies­tuo­se no­ri dau­giau na­tū­ra­lu­mo, o dau­gia­me­čių gė­lių darže­lis – tar­si pa­gra­žin­tas na­tū­ra­lios pie­vos va­rian­tas.

Dirb­da­mas pri­va­čiai kaip land­šaf­to ar­chi­tek­tas K. Gru­šas ste­bi, kad Lie­tu­vo­je ne­re­tai skly­po gro­žiui ski­ria­ma per ma­žai dė­me­sio.

„Jei­gu žmo­gus pa­si­sta­to na­mą, tai skly­pui lė­šų ski­ria tiek, kiek li­ko nuo na­mo sta­ty­bos. Nors skly­pe ga­li pa­si­da­ry­ti dar vie­ną kam­ba­rį, ku­ris va­sa­rą taps pa­grin­di­niu gy­ve­na­muo­ju kam­ba­riu“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Tam rei­kia ko­ky­biš­kų me­džia­gų ir ko­ky­biš­kų au­ga­lų, vi­siš­kai ne­svar­bu, ko­kio dy­džio skly­pas. „Rei­kia pa­gal­vo­ti apie in­ter­je­rą eks­ter­je­re“, – šyp­so­si Ka­ro­lis.

Ne­re­tai pa­si­ren­ka­mos spyg­liuo­čių kom­po­zi­ci­jos ir ve­ja. Ta­čiau ve­jai, Ka­ro­lio nuo­mo­ne, ne­rei­kė­tų ver­gau­ti – ne­rau­ti kiek­vie­ną ten išau­gu­sią gė­ly­tę.

„Pas mus ste­ri­lių ve­jų tendencija atei­na iš Ang­li­jos, gal­būt Ame­ri­kos, jas ma­to­me fil­muo­se, per te­le­vi­zi­ją. Tai tar­si ža­lia­sis as­fal­tas. Ka­dan­gi mes neuž­siau­gi­no­me so­di­nin­kys­tės tra­di­ci­jų stu­bu­ro, pas mus vis­kas su­si­tin­ka – Ry­tų ir Va­ka­rų įta­ka – kas iš to gau­na­si, tas ir gau­na­si.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ka­ro­lis Gru­šas bai­gė moks­lus Ang­li­jo­je, ku­ri tu­ri gi­lias so­di­nin­kys­tės ir gė­li­nin­kys­tės tra­di­ci­jas, bet ten ne­pa­si­li­ko. „Ma­nau, kad vis­ką ga­li­ma pa­siek­ti ir Lie­tu­vo­je.“

Land­šaf­to ar­chi­tek­tas Ka­ro­lis Gru­šas pa­ta­ria pa­gal­vo­ti, ko­kie yra as­me­ni­niai po­rei­kiai įsi­reng­ti ro­žy­ną ar ki­tą ak­cen­tą skly­pe. „Pir­miau­sia – žmo­gaus po­rei­kiai, nes skly­pą for­muo­ji ne dėl kai­my­nų ar sve­čių, o dėl sa­vęs“.

Jau­na­ve­džių alė­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­de. Jos šo­nuo­se pa­so­din­ta ro­žių su ki­tais au­ga­lais – le­van­do­mis ir alū­nė­mis.

Buks­me­džiais įrė­min­ta klom­ba, ku­rios cent­re – ro­žė.

So­di­nant ro­žy­ną rei­kės įver­tin­ti ro­žių žie­dų for­mą ir dy­dį, jų spal­vą ir net kva­pą.

Ro­žėms ga­li­ma nau­do­ti na­tū­ra­lų pu­šų žie­vės mul­čią. Pra­ban­ges­nis mul­čias – ko­ko­so drož­lės iš ko­ko­so rie­šu­to kiau­to, gri­kių lukš­tai.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­los par­ke so­di­na­mas ro­žy­nas jau tu­ri žy­din­čių krū­mų.

Ro­žė nė­ra tai­syk­lin­gos for­mos au­ga­las, tai – lais­va gė­lė, to­dėl ša­lia dai­liai ap­kar­py­tų krū­mų at­ro­dy­tų pra­stai.