Rudens darbai sode ir gėlyne įpusėjo

Ru­dens dar­bai so­de ir gė­ly­ne įpu­sė­jo

Bai­gia­si ant­ras ru­dens mė­nuo. Pir­mo­sios šal­nos nu­kan­do va­sa­ri­nes gė­les, pra­dė­jo bir­ti me­džių la­pai. Nors der­lius be­veik vi­sas jau su­vež­tas į na­mus, san­dė­liu­kus, ta­čiau so­de ir gė­ly­nuo­se dar yra ką veik­ti. Apie ru­dens dar­bus kal­ba­mės su Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do spe­cia­lis­tais.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ge­nė­ti – tik esant bū­ti­ny­bei

Ru­de­nį ge­nė­ti me­džius dend­ro­lo­gas Vai­das Juk­ne­vi­čius pa­ta­ria mi­ni­ma­liai – tik nu­lū­žu­sias, pa­žeis­tas ar nu­džiū­vu­sias ša­kas. Me­džiai ir krū­mai jau ruo­šia­si žie­mai, be to, ru­de­nį daž­nai ly­ja, ir pa­da­ry­tos žaiz­dos pra­stai gy­ja, į jas ga­li įsi­mes­ti in­fek­ci­ja.

Ge­nė­ti dend­ro­lo­gas pa­ta­ria pa­va­sa­rį. Kau­la­vai­siai (vyš­nios, sly­vos) ge­ni­mi nuė­mus der­lių. Pa­va­sa­rį kau­la­vai­sių ge­riau ne­lies­ti, nes žaiz­dos sun­kiai gy­ja.

Jei­gu ant me­džių li­ko su­džiū­vu­sių vai­sių, va­di­na­mų mu­mi­jų, jas ge­riau nu­skin­ti ir su­nai­kin­ti, nes tai ga­li bū­ti li­gos po­žy­mis. Svei­kų vai­sių ant me­džio ga­li­ma šiek tiek pa­lik­ti, nes žie­mą jie bus mais­tas paukš­te­liams.

Jei­gu me­džių la­pai nė­ra li­go­ti, juos kar­tu su smul­kio­mis ša­ke­lė­mis ga­li­ma kom­pos­tuo­ti. Li­go­tus la­pus, pa­vyz­džiui, kriau­šių la­pus, pa­žeis­tus rū­džių, rei­kia kruopš­čiai su­grėb­ti ir su­nai­kin­ti (su­de­gin­ti ar­ba iš­ve­žus to­liau už so­do už­kas­ti).

Pap­ras­tai la­pai suy­ra per me­tus, tik ąžuo­lų, bu­kų la­pai pū­va apie dve­jus me­tus.

Vė­ly­vas ru­duo pa­lan­kus me­tas so­din­ti la­puo­čius ir la­bai ne­pa­lan­kus – spyg­liuo­čius. Spyg­liuo­čiai be­veik neuž­mie­ga žie­mą, nors ir mi­ni­ma­liai, bet au­ga, ta­čiau iki žie­mos ne­spė­ja už­siau­gin­ti smul­kių šak­ne­lių ir pra­de­da skurs­ti. Tai­gi spyg­liuo­čių so­di­ni­mą rei­kė­tų ati­dė­ti pa­va­sa­riui.

Lai­kas ba­lin­ti me­džius

Prieš žie­mą, kai tem­pe­ra­tū­ra nu­kren­ta apie 0 laips­nių, pa­ta­ria­ma nu­ba­lin­ti me­džius. Dau­ge­lis klys­ta da­ry­da­mi tai pa­va­sa­rį.

V. Juk­ne­vi­čius sa­ko, kad me­džių ka­mie­nų ba­li­ni­mas rei­ka­lin­gas tam, kad žie­mos pa­bai­go­je ak­ty­vūs sau­lės spin­du­liai, at­si­spin­din­tys nuo snie­go, ne­kai­tin­tų ka­mie­nų. Iš įkai­tu­sių me­džių pra­de­da te­kė­ti sul­tys, ku­rios, pa­spau­dus šal­tu­kui, su­šą­la ir ar­do ne tik me­džio žie­vę, bet ir me­die­ną. Tai la­bai ken­kia me­džiams, nes vė­liau į žaiz­das įsi­me­ta gry­be­liai, įvai­rios li­gos.

Ba­li­nant me­džius taip pat pa­ša­li­na­mi, su­nai­ki­na­mi ken­kė­jai, gry­bų spo­ros. Prieš ba­li­ni­mą me­džių ka­mie­nus rei­kia pa­ruoš­ti – me­ta­li­niu še­pe­čiu nu­brauk­ti žie­vės at­plai­šas. Žie­vės ga­ba­liu­kus rei­kia su­rink­ti ir ge­riau­siai su­de­gin­ti. Taip už­kir­si­te ke­lią li­gų ir ken­kė­jų pli­ti­mui so­de.

Me­džių ba­li­ni­mui ga­li­ma nau­do­ti spe­cia­lius mi­ši­nius, par­duo­da­mus par­duo­tu­vė­se. Jie yra pra­tur­tin­ti mik­roe­le­men­tais, prieš­gry­bi­nė­mis ir ki­to­kio­mis svar­bio­mis me­džia­go­mis, ku­rios ne tik ap­sau­go nuo sau­lės spin­du­lių, bet ir nuo li­gų, taip pat mai­ti­na me­dį mik­roe­le­men­tais.

Ga­li­ma ba­lin­ti ir van­de­ni­niais bal­tais da­žais. Pa­sak spe­cia­lis­to, jie ge­rai iš­si­lai­ko per vi­są žie­mą, ne taip grei­tai nu­plau­na­mi lie­taus. Ta­čiau į juos taip pat ver­tė­tų įmai­šy­ti mik­roe­le­men­tų, prieš­gry­bi­nių, pes­ti­ci­di­nių me­džia­gų.

Pa­sak dend­ro­lo­go, kai ku­rie so­di­nin­kai pa­tys pa­si­ga­mi­na ba­li­ni­mo mi­ši­nio, ku­riam nau­do­ja kal­kes, mėš­lą ir li­pa­lą. To­kie mi­ši­niai taip pat tin­ka­mi, ta­čiau rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad mi­ši­nys tu­ri bū­ti kuo bal­tes­nis.

Daž­niau­siai ba­li­na­mi vais­me­džiai, nes jie la­biau­siai pa­žei­džia­mi. De­ko­ra­ty­vi­niai me­de­liai ir krū­mai taip pat pa­žei­džia­mi, bet nu­ba­lin­ti pra­ras­tų sa­vo de­ko­ra­ty­vu­mą. De­ko­ra­ty­vi­nių me­džių ka­mie­nus ga­li­ma ap­vy­nio­ti ag­rop­lė­ve­le, ku­ri taip pat at­spin­dės sau­lės spin­du­lius. Tik ne­rei­kia nau­do­ti sto­ro sluoks­nio, nes at­ši­lus orams me­džio ka­mie­nas pra­dės šus­ti.

Vie­toj ag­rop­lė­ve­lės ga­li­ma nau­do­ti mel­dus, eg­li­ša­kes. Vi­sos šios me­džia­gos me­de­lius ap­sau­gos ir nuo sau­lės spin­du­lių, ir nuo šal­čių, ir nuo me­džius grau­žian­čių gy­vū­nų. Be­je, jiems ne­pa­tin­ka ir ba­lin­ti me­džiai.

Ap­sau­ga nuo šal­čių

Jaut­rius šal­čiams au­ga­lus bū­ti­na ap­deng­ti. Me­džių ka­mie­nų apa­čias ga­li­ma ap­mul­čiuo­ti dur­pė­mis, ap­deng­ti eg­li­ša­kė­mis. Šis bū­das pui­kiai tin­ka ir ro­žėms. Le­van­das taip pat ga­li­ma ap­deng­ti eg­li­ša­kiais.

Iš šil­tes­nių kli­ma­to zo­nų at­ke­lia­vu­sius au­ga­lus (lau­ke au­gan­čius kak­tu­sus, ju­kas, kal­ni­nius au­ga­lus ir ki­tus) reikia ap­deng­ti polikarbonatinės dangos gaubtais.

Pa­sak Bo­ta­ni­kos so­do spe­cia­lis­tės Žyd­rū­nės Va­lai­ny­tės, kai ku­rie au­ga­lai (as­til­bės, de­ko­ra­ty­vio­sios ežiuo­lės, alū­nės) ge­riau per­žie­mos, jei­gu ne­nu­kirp­si­me ant­že­mi­nės jų da­lies.

Ap­deng­ti, ap­riš­ti au­ga­lus rei­kia tik ta­da, kai nu­ma­to­mas mi­nus 10 laips­nių šal­tis. Esant šil­tes­niems orams po dan­ga­lu kau­pia­si drėg­mė ir au­ga­lą ga­li ap­nik­ti li­gos. Tai­gi, at­slū­gus šal­čiams, au­ga­lus rei­kia nu­deng­ti ar pra­deng­ti, kad vė­jas ga­lė­tų pra­džio­vin­ti.

De­ko­ra­ty­vi­nius spyg­liuo­čius me­de­lius ap­deng­ti rei­kia ne tik nuo šal­čių, bet ir nuo sau­lės. Pa­sak V. Juk­ne­vi­čiaus, žmo­nės kar­tais klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad me­de­lis nu­ru­da­vo nuo šal­čio, taip daž­niau­siai at­si­tin­ka dėl to, kad me­dį žie­mą nu­de­gi­na sau­lės spin­du­liai.

Tul­pių so­di­ni­mo me­tas

Ž. Va­lai­ny­tė sa­ko, kad da­bar pa­lan­kus me­tas so­din­ti  tul­pes.

Spe­cia­lis­tė pa­žy­mi, kad tulpės yra lin­ku­sios sirg­ti vi­ru­si­nė­mis li­go­mis. To­dėl so­di­nant jas rei­kia bū­ti ati­diems: at­rink­ti tik svei­kus, li­gų ir grau­ži­kų ne­pa­žeis­tus svo­gū­nė­lius, dar­bui nau­do­ti tik ste­ri­lius įran­kius, kad per juos neuž­sik­rės­tų svo­gū­nė­liai.

Nors kai ku­rie gė­li­nin­kai iš ru­dens pa­si­sė­ja vien­me­čių gė­lių, kad jos anks­čiau su­dyg­tų ir pra­žys­tų, ta­čiau gė­li­nin­kė to ne­re­ko­men­duo­ja, nes sėk­lų dai­gu­mas ne­bus toks ge­ras, kaip pa­sė­jus pa­va­sa­rį.

Esant po­rei­kiui, iš ru­dens ga­li­ma pa­si­sė­ti bur­no­čių, me­det­kų, lai­be­nių. Jei šie au­ga­lai jau bu­vo au­gi­na­mi dar­že­ly­je šį se­zo­ną, na­tū­ra­liai pa­si­sė­jo ir išaugs ki­tais me­tais.

Ru­de­nį bū­ti­na iš­kas­ti ir su­neš­ti į rū­sius jur­gi­nų šak­nia­gum­bius ir ka­nų šak­nias­tie­bius. Jie tu­rė­tų bū­ti lai­ko­mi ne­drėg­na­me rū­sy­je, 4–5 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je.

Jei­gu jur­gi­nų šak­nia­gum­biai plo­ni ir ma­ži, jie de­da­mi į ati­tin­ka­mo dy­džio tal­pą ir už­pi­la­mi dur­pė­mis tam, kad neiš­džiū­tų.

Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­riaus pa­rei­gas lai­ki­nai ei­nan­tis dr. Mar­ty­nas Kaz­laus­kas at­krei­pia dė­me­sį, kad lau­kuo­se plin­ta in­va­zi­nis au­ga­las rykš­te­nė.

Į mū­sų gė­ly­nus šis au­ga­las at­ke­lia­vo kaip de­ko­ra­ty­vus, gra­žus, gel­to­nai žy­din­tis vi­du­ti­nio aukš­čio au­ga­las, ta­čiau ne­tru­kus iš­pli­to ir už so­dų, dar­že­lių ri­bų.

In­va­zi­niai au­ga­lai tuo pa­vo­jin­gi, kad iš­stu­mia vie­ti­nius au­ga­lus, kei­čia eko­sis­te­mą. To­dėl au­gi­nan­tiems gė­ly­nuo­se rykš­te­nes rei­kė­tų ap­dai­riai elg­tis su jų ant­že­mi­nė­mis da­li­mis, kad sėk­lų neiš­ne­šio­tų vė­jas, paukš­čiai, ne­nup­lau­tų van­duo. Nu­žy­dė­ju­sius au­ga­lus ge­riau­sia bū­tų su­de­gin­ti.

Ar­tė­ja Vė­li­nės ir dau­ge­lis ieš­ko au­ga­lų, ku­riais ga­li­ma bū­tų pa­puoš­ti ka­pus, kad au­ga­lai ne­bi­jo­tų šal­nų ir ne­su­nyk­tų ne­su­lau­kę šven­čių.

Ž. Va­lai­ny­tė sa­ko, kad šiuo me­tu la­bai po­pu­lia­rūs vir­žiai. Jie iš­lie­ka de­ko­ra­ty­vūs iki pa­va­sa­rio. Tai dau­gia­me­čiai au­ga­lai.

Pa­va­sa­rį vir­žių žie­dy­nus rei­kia nu­kirp­ti, nes jie pra­ran­da spal­vą, be to, ap­kar­py­tas au­ga­las pra­de­da leis­ti nau­jus ūg­lius.

Tai­gi, vir­žiai yra vie­nas tin­ka­miau­sių au­ga­lų so­din­ti ka­pi­nė­se, nes ne­bi­jo šal­nų ir il­gai iš­lie­ka de­ko­ra­ty­vūs.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vie­nas pa­grin­di­nių dar­bų so­duo­se, par­kuo­se spa­lio pa­bai­go­je – su­grėb­ti nu­kri­tu­sius la­pus.

Rykš­te­nės gra­žus, gel­to­nai žy­din­tis gė­ly­nų au­ga­las, ta­čiau lau­kuo­se plin­ta kaip in­va­zi­nis.

Jei­gu ant obels pa­lik­si­te vie­ną ki­tą obuo­lį, žie­mą paukš­te­liams nuo to bus tik ge­riau.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do bo­ta­ni­nių ko­lek­ci­jų ku­ruo­toja Žyd­rū­nė Va­lai­ny­tė sa­ko, kad kai ku­riems au­ga­lams žie­mą pa­de­da ge­riau iš­tver­ti ne­nu­kirp­tos ant­že­mi­nės jų da­lys.

ŠU Bo­ta­ni­kos so­do dend­ro­lo­gas Vai­das Juk­ne­vi­čius sa­ko, kad šiuo me­tu so­de pa­grin­di­nis dar­bas – la­puo­čių me­džių so­di­ni­mas.