Šalavijai

Ša­­la­­vi­­jai

Gied­rius RU­­MĖ

Gė­­li­­nin­­kas

Su­si­pa­žin­ki­me su vie­na di­džiau­sių not­re­li­nių (La­mia­ceae) šei­mos gen­ti­mi. Ša­la­vi­jų (Sal­via) pri­skai­čiuo­ja­ma net apie 1 000 rū­šių. Pap­li­tę vi­du­ti­nio šil­tu­mo ir šil­tuo­se Cent­ri­nės ir Pie­tų Ame­ri­kos, Ry­tų ir Cent­ri­nės Azi­jos, Eu­ro­pos Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­nuo­se. Moks­li­nis au­ga­lo var­das kil­di­na­mas iš lo­ty­niš­ko žo­džio sal­ve­re (bū­ti svei­kam, ge­rai jaus­tis) – mat kai ku­rios ša­la­vi­jų rū­šys yra ne­blo­gos vais­ta­žo­lės. Tai vien­me­čiai, dvi­me­čiai ar dau­gia­me­čiai, kar­tais me­dė­jan­tys au­ga­lai. Stie­bai sta­tūs ar ky­lan­tys, ke­tur­kam­piai, pa­pras­ti ar ša­ko­ti, iki 120 cm aukš­čio. La­pai iš­ti­si­niai, re­čiau skiau­tė­ti, ko­tuo­ti, prie­ši­niai. Žie­dai su­dė­tin­guo­se men­tu­riuo­se, su­telk­tuo­se į šluo­te­les ar var­pas. Žie­do vai­ni­kė­lis dvi­lū­pis, nuo bal­tos iki vio­le­ti­nės spal­vos.

Dau­gu­ma iš šil­tes­nių kraš­tų ki­lu­sių ša­la­vi­jų Lie­tu­vo­je au­gi­na­mi kaip va­sa­ri­nės gė­lės. Ge­riau­siai pa­žįs­ta­mas rau­don­žie­dis (S.splen­dens). Gam­to­je (Bra­zi­li­ja) jis pusk­rū­mis ar dau­gia­me­tis žo­li­nis au­ga­las, iš­tįs­tan­tis ir iki 80 cm. Žie­dai stam­būs, ne­tai­syk­lin­gi, il­go­se ke­kė­se. Tai ryš­ki, la­bai il­gai žy­din­ti gė­lė. Ne­lai­mei, pra­žys­ta tik praė­jus 12 sa­vai­čių nuo su­dy­gi­mo, to­dėl, iš­bė­rę sėk­las tie­siai į dir­vą, žie­dų su­lauk­si­me jau ru­de­niop. Kad taip ne­nu­tik­tų, rau­don­žie­dį (ir ki­tas rū­šis) reik­tų pa­si­sė­ti į va­zo­nė­lius ko­vo pra­džio­je ar net anks­čiau. Ka­dan­gi rau­don­žie­dis ša­la­vi­jas – tro­pi­kų gy­ven­to­jas, jo dai­gai į lau­ką per­so­di­na­mi tik pa­si­bai­gus šal­noms (ge­gu­žės pa­bai­go­je ar net bir­že­lį). Ša­la­vi­jų sėk­loms su­dyg­ti bū­ti­na švie­sa, to­dėl jos iš­bars­to­mos dir­vos pa­vir­šiu­je, o va­zo­nė­liai pri­den­gia­mi stik­lu. Su­dy­gę sė­ji­nu­kai ne­pa­ken­čia že­mes­nės nei 14 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros, ta­čiau su­tvir­tė­ję tam­pa at­spa­res­ni ir vė­liau au­ga­lai net iš­lai­ko silp­nes­nes ru­dens šal­nas.

Daž­niau­siai au­gi­na­mos rau­don­žie­dės veis­lės, ta­čiau yra šios rū­šies ša­la­vi­jų ir ki­tų spal­vų žie­dais: bal­tų, mė­ly­nų, ro­ži­nių, pur­pu­ri­nių ir ne­tgi mar­gų. Ki­tas bra­zi­liš­kas ša­la­vi­jas – skais­čia­žie­dis (S.coc­ci­nea) – pa­na­šus į ne­di­de­lį krū­mą (išau­ga iki vie­no met­ro aukš­čio). Gam­to­je tai dau­gia­me­tis au­ga­las, ta­čiau pas mus vei­sia­mas kaip va­sa­ri­nė gė­lė. Na­tū­ra­lio­se au­gim­vie­tė­se ši rū­šis la­bai ele­gan­tiš­ka, il­gais, pu­riais žie­dy­nais. De­ja, kul­tū­ri­nės veis­lės pra­ra­do šias pui­kias sa­vy­bes ir ta­po per­ne­lyg kom­pak­tiš­kos. Kad su­grą­žin­tu­me au­ga­lui pir­mykš­tį ža­ve­sį, pa­so­din­ki­me jį pus­še­šė­ly­je į la­bai der­lin­gą že­mę – čia jis kiek iš­tįs, bet bus pa­trauk­les­nis akiai.

Ga­li­ma įsi­gy­ti įvai­rių spal­vų skais­ta­žie­džio ša­la­vi­jo sėk­lų (25–40 cm aukš­čio veis­lės, pra­žys­tan­čios bal­tais, raus­vais ar rau­do­nais žie­dais). Tai se­nas Eu­ro­pos gė­ly­nų au­ga­las, bet pas mus ne­la­bai po­pu­lia­rus. Ne­no­riai au­gi­na­mas ir mil­tuo­ta­sis ša­la­vi­jas (S.fa­ri­na­cea), ne­pa­liau­ja­mai žy­din­tis iki ru­dens šal­nų gau­siais mė­ly­nais žie­dais. 60–90 cm aukš­čio au­ga­lai ge­rai at­si­lai­ko ir prieš stip­res­nius vė­jus, to­dėl pui­kiai tin­ka at­vi­riems gė­ly­nams. Ke­rai gra­žios pi­ra­mi­di­nės for­mos, gau­siai la­puo­ti. Žie­dy­nai ant il­gų ko­tų, 15–20 cm il­gio. Jau rū­šies pa­va­di­ni­mas sa­ko, kad šio ša­la­vi­jo stie­bai bal­tai pū­kuo­ti.

Mek­si­ko­je au­gan­tis skės­ta­žie­dis ša­la­vi­jas (S.pa­tens) – dau­gia­me­tis, gum­bus (kaip jur­gi­nas) for­muo­jan­tis krū­mas. Šal­tes­niuo­se kraš­tuo­se di­des­nis nei 40–80 cm nei­šau­ga, o jo šak­nis prieš žie­mą ten­ka iš­kas­ti ir iki pa­va­sa­rio lai­ky­ti vė­sio­je pa­tal­po­je už­pil­tas dur­pė­mis. Žie­dai di­de­li, iš­vaiz­dūs, mė­ly­ni.

Daug daž­niau Lie­tu­vo­je au­gi­na­mas ma­žiau rū­pes­čių ke­lian­tis dai­lu­sis ša­la­vi­jas (S.vi­ri­dis), na­tū­ra­liai iš­pli­tęs Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­ne. Išau­ga iki 40–60 cm aukš­čio. Stie­bai gau­siai ša­ko­ti, liau­kin­gi; la­pai ga­na smul­kūs, pail­gai elip­siš­ki, apau­gę plau­ke­liais. Žie­dy­nai 15–30 cm il­gio; ne­tik­ruo­se men­tu­riuo­se po 4–6 žie­dus. Šios rū­šies stie­bo vir­šū­nė­je esan­tys la­pe­liai iš lė­to nu­si­da­žo tirš­ta mė­ly­na, ro­ži­ne ar bal­ta spal­va (dėl to ne to­kie ryš­kūs žie­dai kar­tais nė ne­pas­te­bi­mi). Dai­lio­jo ša­la­vi­jo sė­ji­nu­kai iš pra­džių bū­na ža­li. Jų vir­šū­nės ima spal­vin­tis tik au­ga­lui pa­sie­kus 30 cm aukš­tį. Pui­kus fo­nas ki­toms va­sa­ros gė­lėms, tik bū­ti­na kruopš­čiai su­de­rin­ti žie­dų spal­vas, kad jos ne­rėž­tų akies.

Kva­pu­sis ša­la­vi­jas (S.scla­rea) pa­pli­tęs Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­no ša­ly­se. Ten jis tu­ri tiks­les­nį pa­va­di­ni­mą ir dėl ne itin ma­lo­naus ašt­ro­ko, ne­tgi šiek tiek at­stu­mian­čio aro­ma­to ti­tu­luo­ja­mas mus­ku­si­niu. Ga­na stam­bus, išau­ga iki 120–150 cm aukš­čio. La­pai stam­būs, kiau­ši­niš­ki, il­ga­ko­čiai (vir­šū­nė­se be­ko­čiai), šiurkš­tūs. Žie­dy­nai ša­ko­ti, iš ne­gau­sių žie­dų men­tu­rių. Žie­dai vio­le­tiš­kai raus­vi ar bal­ti, be­veik pa­slėp­ti raus­vų ar bal­tų pa­žie­džių. Žy­di bir­že­lį ir lie­pą. Per­žy­dė­jęs au­ga­las su­bran­di­na sėk­las ir žū­va. Au­gi­na­mas kaip dvi­me­tis: pir­mais me­tais sė­ji­nu­kai su­for­muo­ja tik la­pų skro­te­lę, o ki­tą va­sa­rą pra­žys­ta. Dir­vai ne­reik­lus, ga­li aug­ti ir sun­kes­nė­se, ne­la­bai der­lin­go­se že­mė­se.

Ki­tas ne ma­žiau de­ko­ra­ty­vus au­ga­las iš Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­čių – si­dab­ri­nis ša­la­vi­jas (S.ar­gen­tea). Išau­ga iki 70–80 cm aukš­čio. Stie­bai ša­ko­ti, žie­dai bal­ti, di­de­li, bet neiš­vaiz­dūs. Au­ga­las la­biau pri­bloš­kia di­džiu­liais, šiek tiek gar­ba­no­tais, tan­kiais si­dab­riš­kais pū­ke­liais pa­deng­tais la­pais (kar­tais šį ša­la­vi­ją au­gin­to­jai pra­var­džiuo­ja meš­kos au­si­mis). Per­žy­dė­jęs su­bran­di­na sėk­las ir nu­nyks­ta. Ge­rai au­ga karš­to­se, sau­ses­nė­se vie­to­se, pu­rio­se, der­lin­go­se dir­vo­se. Vei­sia­mas sėk­lo­mis (ne­re­tai ir pa­ts, kaip ir kva­pu­sis, pa­si­sė­ja).

Asmeninės nuotr.