Naujausios
Tavo gėlė
Saulainės šildo rudenišką dieną
Giedrius RUMĖ
Gėlininkas
Antroje vasaros pusėje ar rudens pradžioje, kai dienos pastebimai ima trumpėti ir nutįsta ilgesni šešėliai, pražysta ši gėlė. Pakanka vos vienintelio kero, kad jis sušildytų apniukusią dieną! Šis aristokratiškas augalas turi ne mažiau romantišką vardą. Manoma, kad gėlė šitaip pavadinta Spartos karaliaus Menelajo žmonos Elenos (Helene) garbei. Pasakojama, jog ši buvusi tokia graži, kad Trojos karalaitis Paris niekaip neatsispyrė pagundai ją pagrobti – dėl to net kilo garsusis karas, visiškai sužlugdęs Trojos valstybę.
Saulainės (Helenium) priklauso didžiulei astrinių (graižažiedžių) šeimai. Gentyje, skirtingais duomenimis, jų nuo 30 iki 40 rūšių. Paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje. Tai gana aukšti vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai augalai. Jie neturi įprastinių daugiamečių šakniastiebių: vėlai rudenį stiebai nunyksta kartu su šaknimis. Tačiau iš apatinėje stiebo dalyje esančių pumpurų suspėja susiformuoti naujo augalo lapelių rozetės su šaknelėmis – iš jų kitąmet ir iškyla naujieji stiebai. Tai, ką mes paprastai vadiname saulainės keru, iš tiesų nėra joks keras, o tik atskirų augalėlių sambūris. Štai kodėl šią gėlę persodinti derėtų pavasarį: rudenį išskirstyta ji neretai neperžiemoja.
Saulainių stiebai aukšti, tiesūs, kiek gruboki, viršūnėse šakoti, iki 150–170 cm ūgio, standūs, tvirti. Lapai pražanginiai, lancetiški. Liežuviški graižų žiedlapiai geltonų, auksinių, rudai raudonų, kartais persiliejančių atspalvių; centriniai, vamzdiški žiedeliai paprastai geltoni ar rudi.
Vienmetės rūšys gėlininkų beveik nedomina. Dažniausiai auginamos vien daugiametės saulainės. Pradėkime nuo pačių ankstyviausių. Pavasarinė saulainė (H.vernalis) pražysta jau gegužės viduryje ir žydi 3–4 savaites. Išauga iki vieno metro ūgio. Jeigu būtų žemesnė, pamanytume, jog tai paprasčiausia laumenė (Doronicum) – labai jau į ją panaši. Žiedai stamboki, ilgais, siaurais liežuviškais, nelabai tvarkingais žiedlapiais.
Kiek vėliau, birželio pabaigoje ar liepą, skleidžiasi truputėlį žemesnė H.hoopesii, žydinti stambiais, 8–9 cm skersmens geltonais, kartais su rudu atspalviu, žiedais. Stori stiebai, vešlūs lapai, masyvūs gauruoti žiedai paverčia augalą tikru nevėkšla. Nepaisant ne itin grakščios išvaizdos, ši gėlė auginama jau daugiau nei šimtmetį. Beveik tuo pat metu pražysta ir H.bigelovii (geltoni 6 cm skersmens žiedai).
Daugiausia gėlininkų dėmesio nusipelnė rudeninė saulainė (H.autumnale), natūraliai auganti drėgnose ar net pelkėtose Šiaurės Amerikos teritorijose. Tai pati stambiausia saulainių rūšis; jos stiebai ištįsta net iki 160 cm. Žiedai 3–5 cm skersmens, gausiuose skydelio formos žiedynuose. Vamzdelinių žiedų galvutė paprastai visuomet tamsesnė už kiek nusvirusį liežuviškų žiedlapių vainikėlį (kultūrinių veislių jis griežtai horizontalus, bent jau žydėjimo pradžioje). Žydi (liepos) rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais labai gausiai, iki 7–8 savaičių. Tai senas gėlynų augalas, žinomas jau nuo septynioliktojo amžiaus vidurio. Tiesa, tai, ką šiuo metu auginame, dažniausiai jau nebėra gryna rūšis, o tik įvairiausi jos hibridai, kartais skirtinguose šaltiniuose pateikiami kaip atskira savarankiška saulainių grupė.
Dauguma hibridinių saulainių veislių pražysta tik rudeniop. Bet yra ir malonių išimčių. Ryškiai geltoni, rausvai šlakuoti ‘Wyndley’ žiedai su kontrastiškais tamsiais viduriukais skleidžiasi jau antroje liepos pusėje ir žydi iki rugpjūčio pabaigos. Keras 60–80 cm aukščio. Dar ankstyvesnė ‘Moerheim Beauty’, pražystanti jau liepos pradžioje. Žiedai labai gražios, akiai malonios, šiltos oranžinės rudos spalvos. Žydi labai ilgai, net iki rugsėjo vidurio. Ūgis – 90–150 cm.
Gan ankstyva ir ‘Sahin`s Early Flowerer’ (žydi nuo liepos vidurio) su labai stambiais persiliejančių geltonų oranžinių rudų atspalvių žiedais. Panaši į ją saulainė ‘Luc’ (jos žiedai vienodesnio raudonai oranžinio atspalvio ir bent trečdaliu didesni nei kitų veislių). Geltonžiedės ‘El Dorado’ žiedai taip pat stambūs, o žydėjimo pradžia ji beveik neatsilieka nuo jau paminėtųjų.
‘Kanaria’ – vėlyvesnė ir gerokai aukštesnė (pražysta tik rugpjūtį; ištįsta iki 120 cm). Išsiskiria patrauklia žiedų spalva: tiek liežuviški žiedlapiai, tiek graižų viduriukai geltonai auksiniai. Žydi labai gausiai – tai neabejotinai viena geriausių saulainių.
‘Rubinzwerg’ žiedai rudai raudoni. Kerai kompaktiški, iki 90 cm aukščio. Yra ir daugiau “raudonų” veislių: ‘Kupferzwerg’ (80 cm), ‘Köningstiger’ (su geltonu apvadu žiedo centre, 130 cm), ‘Red Jewel’ (85 cm), ‘Ruby Tuesday’ (tamsi, 80 cm). Jei norite dar žemesnio kero, galite pasirinkti labai gražiais, sodriai oranžiniais, neakinančio atspalvio žiedais rudeniop pražystančią ‘Little Orange’ (vos 60–70 cm ūgio!).
‘Biedermeier’ – viena naujausių ir ryškiausių. Žiedai ryškiai raudoni, su plačiu geltonu apvadu, 120 cm ūgio. ‘Flammenrad’ – oranžiškai raudona su geltonai persiliejančiais žiedlapių kraštais (120 cm).
Geltonžiedės saulainės ‘Double Trouble’ žiedai pusiau pilnaviduriai, ryškiai geltoni. Ji gana kompaktiška, 80–90 cm ūgio. Tiesa, gamta jai pašykštėjo žiedadulkių, todėl jos beveik nelanko kaimyninių veislių žiedynuose knibždančios bitės ir drugeliai.
‘Rauchtopas’ – išskirtinė: jos žiedų viršutinė pusė geltonai oranžinė, o apačia rudai rausva. Žiedlapių kraštai kiek užsirietę, todėl atrodo, kad žiedai dvispalviai. Tačiau selekcininkų ir gamtos fantazijai dar negana. ‘Loysder Wieck’ bei ‘Wagon Wheel’ žiedai labiau panašūs į vamzdelinių chrizantemų nei saulainių. Jų žiedlapiai taip pat dvispalviai (viršus geltonas, apačia rausvai bronzinė), susukti į siaurokus, įmantrius vamzdelius. Abi veislės žydi labai gausiai ir neabejotinai dekoratyvios.
Tiesa, nebūtina savo gėlyne auginti visas išvardintas veisles. Pakaks ir vos kelių. Tai labai augi gėlė: anksti pavasarį pasodintas smulkus daigelis jau pirmaisiais metais pavirs žydinčiu debesėliu. Dar po metų jis jau taps audros debesiu. Žinoma, jei tik tinkamai prižiūrėsite. Tiesa, nemanau, kad pabandę pasitenkinsite vieninteliu saulainės keru: žavesys šia gėle įtraukiantis. Ji ne tik madingas, bet ir gražus augalas.
Daugelis gėlininkų įsitikinę, kad saulainė – ilgaamžė gėlė, kurią galima ir visai pamiršti. Bet jei tik kero dažniau nepersodinsite, ji kaipmat išnyks. Tiek rūšinius egzempliorius, tiek veisles bent kas trejetą ketvertą metų derėtų iškasti ir suskirstyti į smulkesnes dalis. Pavasarį tai visai nesunku padaryti: lengvai kastuvu kilsteltas augalas pats subyra, o persodintos jaunos jo skrotelės ir vėl sparčiai suželia.
Kadangi saulainės yra intensyviai augantys ir gausiai žydintys augalai, joms būtina gera, trąši dirva. Tiks priesmėlis ar priemolis, svarbu tik kad nepritrūktų maisto medžiagų ir drėgmės (tik neperlenkite lazdos, nesodinkite į užmirkstančią, supuolančią žemę). Per sausras jas reikėtų retkarčiais palaistyti, o prieš žiemą pamulčiuoti kompostu (ypač senesnius kerus – taip ne tik aprūpinsite juos maisto medžiagomis, bet ir apsaugosite į dirvos paviršių iškilusius pumpurus nuo iššalimo). Anksti pavasarį rekomenduojama saulaines saikingai patręšti ir kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis. Ir dar: nepamirškite, kad saulainė saulės augalas: šešėlyje nesitikėkite iš jos žiedų šilumos!
Jei norite, kad jūsų saulainės gausiai žydėtų ir neskurstų, nesodinkite jų per tankiai. Atstumas tarp augalų turėtų būti bent 70–80 cm, kad saulainės galėtų laisvai keroti ir mėgautis saule. Aukštesnės veislės puikiai dera gėlyno gale greta aukštaūgių varpinių žolių, kemerų, rudeninių astrų. Žiedų skynėjams noriu priminti, kad saulainių butonai pamerkti į vandenį neišsiskleidžia: skinkite tik visiškai pražydusius žiedynus.
Giedriaus Rumės nuotr.
‘Ruby Tuesday’ puošiasi raudonais žiedais.
Geltonžiedė saulainė ‘Double Trouble’.