Savas verslas netelpa į aštuonias valandas

Sa­vas vers­las ne­tel­pa į aš­tuo­nias va­lan­das

Už sėk­min­gą smul­kiojo ir vi­du­ti­nio vers­lo plėt­rą, dar­bo vie­tų Šiau­lių re­gio­ne kū­ri­mą šie­met Šiau­lių pra­mo­ni­nin­kai gar­bės ženk­lą įtei­kė vie­nin­te­lei mo­te­riai vers­li­nin­kei, ša­lia Jo­niš­kio vei­kian­čios bend­ro­vės „Mil­ti­nu­ko re­cep­tas“ di­rek­to­rei Aud­ro­nei Bud­rec­kie­nei.

In­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ vers­li­nin­kė pri­pa­ži­no, jog su­si­du­ria su iš­šū­kiais ra­jo­ne ras­ti dar­buo­to­jų.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Sun­ku ras­ti dar­buo­to­jų

– Ko rei­kia sėk­min­gam vers­lui?

– Vers­le esu nuo 1993 me­tų. Ma­no gy­ve­ni­me tai tre­čia įmo­nė. Pir­miau­sia ati­da­rė­me par­duo­tu­vę Jo­niš­ky­je, vė­liau pra­si­dė­jo did­me­nos pre­ky­ba šal­dy­tais pro­duk­tais. Bu­vo­me val­go­mų­jų le­dų ga­min­to­jų įmo­nės at­sto­vai. Iš­si­ru­tu­lio­jo min­tis, kad žie­mą rei­kė­tų juos kaž­kuo pa­keis­ti. Nuo kol­dū­nų vers­las išau­go į tai, ką tu­riu da­bar.

Šal­dy­tų pus­ga­mi­nių įmo­nei ei­na 18 me­tų. Sėk­mę sun­ku ver­tin­ti. Svar­biau­sia, kad per tiek me­tų ne­bank­ru­ta­vo­me, neuž­si­da­rė­me, bet ėjo­me į prie­kį, se­kė­me po­ky­čius rin­ko­je, tai­kė­me nau­jas tech­no­lo­gi­jas. Nors įmo­nė ne­di­de­lė, bet tech­no­lo­giš­kai neat­si­lie­kan­ti nuo ana­lo­giš­kų įmo­nių Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Vers­le yra vis­ko. Vers­li­nin­kui ten­ka di­de­lė at­sa­ko­my­bė už sėk­min­gą įmo­nės veik­lą, už dar­buo­to­jus, ki­tus da­ly­kus – vis­ką rei­kia ne­šti ant sa­vo pe­čių. At­sa­kin­gas vers­li­nin­kas pir­miau­sia gal­vo­ja apie sa­vo vers­lą ir tik po to apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, šei­mą.

– Pra­de­dant vers­lą svar­bios pra­di­nės in­ves­ti­ci­jos. Kaip jūs ga­vo­te pra­di­nį ka­pi­ta­lą?

– Mes ne­si­nau­do­jo­me Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų pa­ra­ma, nes ne­su­ta­po lai­kas. Te­ko ri­zi­kuo­ti – im­ti ga­na di­de­lę pa­sko­lą iš ban­ko. Sma­gu, kad su­ge­bė­jo­me ati­duo­ti vi­sas sko­las iki eko­no­mi­nio nuo­smu­kio.

– Kiek jums vers­le svar­bi so­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė?

– Pa­gal ga­li­my­bes sten­gia­mės pa­rem­ti tuos, ku­riems rei­kia pa­gal­bos, re­mia­me se­ne­lių na­mus, vai­kų na­mus,  jau­ni­mo sto­vyk­las. Neat­si­sa­ko­me pa­dė­ti – rei­kia da­lin­tis, jei tu­ri ga­li­my­bę.

– Ko­kią įta­ką jū­sų vers­lui da­ro šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos?

– Tech­no­lo­gi­jos la­bai reikš­min­gos vers­lui. Mū­sų įmo­nė taip pat sten­gia­si tai­ky­ti jas įvai­rio­se gran­dy­se – pra­de­dant ga­my­bos pro­ce­su, bai­giant par­da­vi­mu. Pa­kuojant rei­kia tech­no­lo­gi­jų, įren­gi­mų, ku­rie ga­li žmo­gų pa­va­duo­ti.

La­bai svar­būs žmo­giš­kie­ji iš­tek­liai. Mū­sų įmo­nė­je daug dar­buo­to­jų dir­ba nuo įmo­nės įkū­ri­mo, to­dėl ko­lek­ty­vas yra bran­dus, ar­tė­ja už­tar­nau­to poil­sio lai­kas. Žvel­giant į atei­tį bū­ti­na ruoš­ti nau­jus dar­buo­to­jus, ku­rie ga­lė­tų pe­rim­ti ge­rą­ją pa­tir­tį iš il­ga­me­čių dar­buo­to­jų ir tęs­ti dar­bą. Įmo­nė­je dir­ba per 50 dar­buo­to­jų. Pag­rin­di­nės dar­buo­to­jos – mo­te­rys, Jo­niš­kio ra­jo­no gy­ven­to­jos.

– Kaip dar­buo­to­jus pri­trauk­ti dirb­ti į įmo­nę?

– Esu Jo­niš­kio vers­li­nin­kų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kė. Mū­sų už­duo­tis šiuo me­tu yra ei­ti į mo­kyk­las, bend­rau­ti su jau­ni­mu, pa­sa­ko­ti apie vers­lą ra­jo­ne, su­do­min­ti jau­ni­mą, ska­tin­ti, kad jie lik­tų čia gy­ven­ti ir dirb­ti.

Esant di­des­nei dar­buo­to­jų pa­klau­sai nei pa­siū­lai, daž­nai bū­na nea­dek­va­čių jau­ni­mo lū­kes­čių dėl at­ly­gi­ni­mo, nu­kry­pi­mų nuo rea­ly­bės. No­rint gau­ti di­de­lį at­ly­gį rei­kia tu­rė­ti kva­li­fi­ka­ci­ją, su­ge­bė­ti ge­rai dirb­ti.

Pe­si­mis­tiš­kai ne­gal­vo­ju, kad dar­buo­to­jų neat­ra­si­me. Gal­būt grįš emig­ra­vę pi­lie­čiai, nes at­ly­gi­ni­mai ky­la, dar­bo ap­lin­ka ge­rė­ja. Šiuo me­tu sun­ku­mų yra, bet ne­ma­nau, kad tai tra­ge­di­ja.

Re­gio­ne – ko­ky­biš­kos ža­lia­vos

– Ar vers­lą plė­to­ti re­gio­ne yra su­dė­tin­giau nei di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se?

– Yra ir pliu­sų, ir mi­nu­sų. Did­mies­čiuo­se yra daug ge­res­nės ga­li­my­bės ras­ti spe­cia­lis­tų. Pas mus dir­ba spe­cia­lis­tų iš Vil­niaus, Šiau­lių. Ra­jo­ne tie­siog jų nė­ra. Kai ku­rie at­va­ži­nė­ja ar pa­gal dar­bo spe­ci­fi­ką dir­ba nuo­to­li­niu bū­du.

Dirb­ti re­gio­ne yra ir pri­va­lu­mų. La­bai džiau­gia­mės, kad čia tu­ri­me daug aukš­tos ko­ky­bės ža­lia­vų sa­vo ga­mi­niams. Ša­lia tu­ri­me bul­vių au­gin­to­jus, ūki­nin­kai ga­mi­na varš­kę, kai­my­nys­tė­je tu­ri­me net el­ny­ną, iš ku­rio per­ka­me aukš­tos ko­ky­bės švie­žią el­nie­ną – au­gin­to­jai įsi­kū­rę ki­to­je gat­vės pu­sė­je.

Anks­čiau nau­do­da­vo­me prie­sko­ni­nes žo­le­les ir ža­lu­my­nus, ku­riuos už­siau­gin­da­vo­me dar­že ša­lia įmo­nės. Da­bar to ne­be­da­ro­me, dar­žą su­ma­ži­no­me.

– Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai šal­dy­tų pro­duk­tų ga­min­to­jų, kaip iš­si­ski­ria­te iš kon­ku­ren­tų?

– Vi­du­ti­nio ar­ba že­miau­sio seg­men­to pro­duk­tų ga­min­to­jų, ver­ti­nant pa­gal kai­nas, pa­si­rin­ki­mas yra ga­na di­de­lis, ten kaž­ko ypa­tin­go ne­la­bai ga­li­ma ti­kė­tis. Ži­no­ma, pa­grin­di­nis da­ly­kas yra ža­lia­va. Mes nau­do­ja­me vie­ti­nę, kuo švie­žes­nę.

Kaip va­do­vė, šei­mi­nin­kė, ga­liu sau leis­ti nu­si­ma­ty­ti stra­te­gi­ją ga­min­ti kuo dau­giau aukš­tos ko­ky­bės pro­duk­tų. Ne vel­tui dau­ge­lį jų ga­mi­na­me ran­ko­mis. No­ri­si, kad var­to­to­jai ne­manytų: „Ai, kol­dū­nai pra­stas pro­duk­tas, vi­siš­kai nie­ki­nis.“ Taip nė­ra. Jei ga­mi­ni iš ko­ky­biš­kų ža­lia­vų, jie yra ska­nūs, ver­ti­na­mi vi­so­je Eu­ro­po­je. Šal­dy­mas pro­duk­to sko­ni­nėms sa­vy­bėms ne­tu­ri di­de­lės įta­kos. Džiu­gi­na, kad Lie­tu­vo­je var­to­to­jai pra­de­da ieš­ko­ti ko­ky­bės.

Mū­sų asor­ti­men­tas kei­čia­si. Kei­čia­si var­to­to­jų po­rei­kiai, tech­no­lo­gi­jos. Pa­vyz­džiui, prieš de­šimt me­tų ne­tu­rė­jo­me ita­liš­kų ma­ši­nų, ku­rio­mis ga­mi­na­me ita­liš­ko ti­po kol­dū­nus.

Stra­te­gi­niai mū­sų pro­duk­tai – ce­pe­li­nai, že­mai­čių bly­nai, bly­ne­liai – iš­lie­ka vi­suo­met, kei­čia­si įda­rai, pa­kuo­tės.

Ga­mi­na­me apie 30 skir­tin­gų šal­dy­tų pus­ga­mi­nių, bet pri­skai­čia­vus pro­duk­tus, ku­riuos ga­mi­na­me pa­gal klien­tų už­sa­ky­mus, jų yra apie 60.

Da­bar in­ten­sy­viai dir­ba­me at­nau­ji­ndami pa­kuo­tę. Lapk­ri­čio mė­ne­sį va­žiuo­ja­me į pa­ro­dą Šve­di­jo­je, Mal­mė­je, no­ri­me stan­dar­ti­zuo­ti sa­vo pa­kuo­tes – jos gra­žė­ja.

Vien Lie­tu­vos rin­ka šal­dy­tų pro­duk­tų ga­min­to­jams bū­tų per ma­ža, nes Lie­tu­va dar la­biau su­si­trau­kė – gy­ven­to­jų ma­žė­ja. Mū­sų pro­duk­tas nė­ra pir­mos bū­ti­ny­bės pre­kė, to­dėl tu­ri­me dirb­ti pla­čiau. Pre­kiau­ja­me Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Da­ni­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je.

– Ar jū­sų vers­lui Lie­tu­vo­je už­ten­ka val­džios pa­lai­ky­mo?

– Bū­tų ge­riau, jei la­biau at­si­žvelg­tų į ma­žes­nius vers­lus ke­liant at­ly­gi­ni­mus. Gal­būt tai ga­li pa­da­ry­ti di­džio­sios įmo­nės. Ra­jo­nuo­se vei­kian­čios įmo­nės, ypač dir­ban­čios su pre­ky­bos tink­lais, ne­tu­ri ga­li­my­bių kel­ti at­ly­gi­ni­mų, nes dir­ba su la­bai ne­di­de­le mar­ža.

Dėl kon­ku­ren­ci­jos pre­ky­bos tink­lai ne­to­le­ruo­ja kai­nų kė­li­mo, to­dėl ten­ka dirb­ti pri­si­tai­kant prie klien­tų po­rei­kių. Tam­pa­me įspraus­ti į kam­pą, nes pa­gal sa­vo par­da­vi­mus kai­nų kel­ti ne­ga­li­me, o at­ly­gi­ni­mus tu­ri­me di­din­ti.

Ne vel­tui ieš­ko­me nau­jų rin­kų, kur ga­lė­tu­me par­duo­ti su aukš­tes­ne mar­ža, kad iš­mo­kė­tu­me aukš­tes­nius at­ly­gi­ni­mus. Aš, kaip ir dau­ge­lis vers­li­nin­kų, tik­rai esu už at­ly­gi­ni­mų dar­buo­to­jams di­di­ni­mą, tik rei­kia tu­rė­ti ga­li­my­bes tai da­ry­ti.

Pail­si kal­nuo­se

– Ar dėl vers­lo ne­te­ko au­ko­ti as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, šei­mos? Kaip pa­vy­ko vis­ką su­de­rin­ti?

– Į šį klau­si­mą ge­riau­siai ga­lė­tų at­sa­ky­ti duk­ra. Sten­giau­si vis­ką su­de­rin­ti.

– Kaip pail­si­te, pa­bė­ga­te nuo rū­pes­čių dar­be?

– My­liu kal­nus, daž­nai ten va­žiuo­ju. Sli­di­nė­ju, iš­si­ren­giu į pės­čių­jų žy­gius po kal­nus. Per sa­vai­tę kal­nuo­se iš­ga­ruo­ja vi­sos var­gi­nan­čios min­tys, rū­pes­čiai. Tu­riu ga­li­my­bes per me­tus ke­le­tą kar­tų pa­bū­ti kal­nuo­se.

Ma­no vers­las ne­di­de­lis, bet į jį esu įdė­ju­si la­bai daug šir­dies, kū­ry­bos, daž­nai bū­nu dar­be ne tik vi­są dar­bo sa­vai­tę, čia pra­lei­džiu ir sa­vait­ga­lius, šven­ti­nes die­nas, to­dėl poil­sis bū­ti­nai rei­ka­lin­gas.

– Ar ne­trūks­ta vers­lu­mo dva­sios da­bar­ti­niam jau­ni­mui? Kaip ją rei­kė­tų išug­dy­ti?

– Vers­lu­mas tik­riau­siai yra ge­nuo­se, vi­sa ki­ta ga­li­ma ug­dy­ti. Tam rei­kia ne­ma­žai no­ro, ryž­to ir pa­siau­ko­ji­mo, nes be paau­ko­to lai­ko, įdė­to dar­bo nie­ko ne­bus. Nuo­sa­va­me vers­le vi­suo­met dir­bi ne aš­tuo­nias va­lan­das per die­ną, o žy­miai dau­giau.

Kar­tu su Jo­niš­kio vers­li­nin­kų aso­cia­ci­jos na­riais daug kal­ba­me apie jau­nuo­me­nės vers­lu­mo ska­ti­ni­mą Jo­niš­ky­je. Kvie­čia­me į dis­ku­si­jas, pa­ta­ri­nė­ja­me, ska­ti­na­me.

Lapk­ri­čio mė­ne­sį Jo­niš­kio vers­li­nin­kų aso­cia­ci­ja or­ga­ni­zuo­ja „Vers­lo sa­vai­tės“ ren­gi­nius, orien­tuo­tus į ra­jo­no jau­ni­mą. Vyks Vers­li­nin­kų aso­cia­ci­jos na­rių su­si­ti­ki­mai su jau­ni­mu Jo­niš­kio vers­lo ir tu­riz­mo in­for­ma­ci­nia­me cent­re, Že­mės ūkio mo­kyk­lo­je, Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jo­je. Pla­nuo­ja­me steig­ti pri­zus už ge­ras idė­jas.

No­rint at­ras­ti sa­vo ni­šą, rei­kia pa­si­telk­ti kū­ry­bą – tuo­met vers­lą ga­lima su­kur­ti ly­gio­je vie­to­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VERS­LAS: Ša­lia Jo­niš­kio įkur­tos šal­dy­tų pus­ga­mi­nių įmo­nės „Mil­ti­nu­ko re­cep­tas“ va­do­vė Aud­ro­nė Bud­rec­kie­nė at­krei­pia dė­me­sį, jog re­gio­ne dir­ban­tiems vers­li­nin­kams ky­la pro­ble­ma su­si­ras­ti dar­buo­to­jų, spe­cia­lis­tai at­vyks­ta iš di­džių­jų mies­tų.

POIL­SIS: Sa­vait­ga­lius, šven­ti­nes die­nas kar­tais dar­be pra­lei­džian­ti vers­li­nin­kė Aud­ro­nė Bud­rec­kie­nė nuo rū­pes­čių pail­si pa­si­vaikš­čio­da­ma gam­to­je, ke­liau­da­ma po kal­nus.