Senosios ukrainietiškos lėlės – giminingos lietuviškoms

Se­no­sios uk­rai­nie­tiš­kos lė­lės – gi­mi­nin­gos lie­tu­viš­koms

Jo­niš­ky­je sa­vai­tę tru­ku­sia­me dai­li­nin­kų ple­ne­re „Vyš­nios žy­dė­ji­mas“ da­ly­va­vę me­ni­nin­kai iš Uk­rai­nos ne tik ta­pė, bet ir ve­dė eku­da­ci­nius už­siė­mi­mus, per ku­riuos mo­kė kur­ti tra­di­ci­nes lė­les iš šie­no, li­no bei me­džia­gos skiau­čių. Mo­ky­muo­se paaiš­kė­jo, kad tarp lie­tu­viš­kų ir uk­rai­nie­tiš­kų se­nų­jų lė­lių – daug „gi­mi­nys­tės“ ry­šių: nau­do­ja­mos ne tik tos pa­čios ar pa­na­šios me­džia­gos, bet ir ana­lo­giš­ka tech­ni­ka. Vis dėl­to kai ku­rie ele­men­tai ir spal­vos la­biau bū­din­gi tik Uk­rai­nai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Tė­vai dirb­da­vo, vai­kai žais­da­vo

„Pap­ras­tos uk­rai­nie­tiš­kos lė­lės se­nais lai­kais bu­vo ga­mi­na­mos iš gam­tos me­džia­gų. Joms ne­rei­kė­jo nei plas­ma­sės, nei ge­le­žies, nei ada­tos, jo­kių de­ta­lių. Už­te­ko tik siū­lo ir šie­no“, – pa­sa­ko­jo uk­rai­nie­tė ama­ti­nin­kė Ja­na Šin­ka­ren­ko, pa­ti be­si­spe­cia­li­zuo­jan­ti se­nų­jų tra­di­ci­nių Uk­rai­nos lė­lių ga­my­bo­je.

Ka­dan­gi ne­bū­da­vo vai­kų dar­že­lių, tė­vai sa­vo ma­žuo­sius ves­da­vo­si kar­tu į dir­ba­mus lau­kus. Kol šie plu­šė­da­vo, ber­niu­kai ir mer­gai­tės pa­tys ar­ba pa­mo­ky­ti suau­gu­sių­jų su­si­kur­da­vo sau už­siė­mi­mus. Vie­nas jų bū­da­vo lė­lių iš šie­no ri­ši­mas.

Lė­lės – mo­te­riš­kos gi­mi­nės

To­kiai lė­lei rei­kė­jo tik dvie­jų šie­no kuokš­tų. Vie­ną su­vo­lio­jus, ku­ris at­sto­jo iš­ties­tas į šo­nus ran­kas, jis bū­da­vo ap­glė­bia­mas ki­tu, il­ges­niu, ir su­ri­ša­mas, pa­lie­kant at­si­ki­šu­sią gal­vą. Siū­lu su­tvir­ti­nus kryž­mą iš to pa­ties šie­no bū­da­vo pri­vy­nio­ja­mas pla­tė­jan­tis si­jo­nas, mat, anot J. Šin­ka­ren­ko, vi­sos lė­lės ga­min­tos mo­te­riš­kos gi­mi­nės. Taip pa­pras­čiau ir ant to­kio tvir­to si­jo­no ją ga­li­ma pa­sta­ty­ti.

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kė Li­na Vai­te­kū­nie­nė pa­žymė­jo, kad uk­rai­nie­tiš­kos lė­lės gi­mi­nin­gos ir mū­siš­koms, lie­tu­viš­koms se­no­vi­nėms lė­lėms. Dau­ge­lis da­ly­kų uni­ver­sa­lūs. Mu­zie­jaus dar­buo­to­jos Auš­ros Pet­raus­kie­nės prieš dve­jus me­tus iš­leis­to­je kny­go­je „Mies­te­lis, ku­ria­me gy­ve­na lė­lės“, taip pat mi­ni­mos lė­ly­tės, ku­rias ka­dai­se vai­kai ga­min­da­vo iš šie­no ar šiau­dų.

Li­no lė­lės – su vie­na ka­sa

O štai li­no siū­lų lė­lės šiek tiek ski­ria­si nuo lie­tu­viš­kų­. Uk­rai­nie­tiš­ka li­ni­nė li­ki­mo lė­lė, ku­ri tu­ri bū­ti da­ro­ma tik sau, tu­ri vie­ną kie­tai su­pin­tą ir sty­ran­čią ka­są. Lie­tu­viš­ko­s lė­ly­tės daž­niau­siai bū­na su dviem ka­so­mis.

To­kia li­ni­nu­kė su­ri­ša­ma iš tri­jų da­lių. Vie­na da­lis at­sto­ja kū­ną, per ją per­ki­ša­mos ki­tos dvi, at­sto­jan­čios ran­kas ir gal­vą su ka­sa.

Su­ri­šus lė­lę, ap­kar­po­mas si­jo­nas, kad bū­tų ly­gus kraš­tas, ir iš­si­ki­šę „plau­kai“. Dar to­kias lė­les uk­rai­nie­čiai puo­šia spal­vo­tais siū­lais: nu­pi­na dir­že­lius, apy­ran­kes.

Lė­lė iš skiau­čių

Dar vie­na tra­di­ci­nė uk­rai­nie­tiš­ka lė­lė su­ri­ša­ma iš ke­tu­rių me­džia­gos skiau­čių – tri­jų ap­va­lių ir vie­nos ke­tur­kam­pės bei ga­ba­lė­lio va­tos ar sin­te­po­no, ku­ris su­vy­nio­ja­mas į ka­muo­liu­ką ir tam­pa lė­lės gal­vos už­pil­du. Taip pat prie šios gal­vy­tės pri­tvir­ti­na­mas var­pe­lis, ku­ris tu­ri iš­lįs­ti iš po si­jo­no. To­kia lė­lė, pa­sak J. Šin­ka­ren­ko, va­di­na­ma var­pe­liu, o skam­ban­tis var­pe­lis ga­li pri­šauk­ti ge­rą orą, svei­ka­tą, lai­mę ir ki­tus trokš­ta­mus da­ly­kus.

Sin­te­po­no ka­muo­liu­kas ap­gau­bia­mas pir­ma – di­džiau­sia pa­gal skers­me­nį – ap­skri­ta viens­pal­ve skiau­te ir ties kak­lu tvir­tai už­ri­ša­ma bal­tu siū­lu. Ly­giai taip paei­liui de­da­mos ir už­ri­ša­mos ki­tos dvi vie­na už ki­tą maž­daug dviem cen­ti­met­rais ma­žes­nio skersmens ap­skri­tos, bet spal­vo­tos skiau­tės. Pa­ga­liau pa­sku­ti­nė už­ri­ša­ma ke­tur­kam­pė bal­ta ar­ba li­no spal­vos skiau­tė ir iš šo­nų su­su­kant me­džia­gą su­for­muo­ja­mos ran­kos, ku­rių „ran­ko­ga­liai“ už­tvir­ti­na­mi spal­vo­tais siū­lais. To­kiu pat siū­lu ap­vy­nio­ja­mas ir juos­muo bei vy­nio­ja­ma kryž­ma per pe­čius. Lė­lės gal­vą be­lie­ka ap­gob­ti ska­re­le, o kad ją ga­lė­tu­me pa­ka­bin­ti, – už­ri­ša­me ke­lių spal­vų vir­ve­lę ant ran­kų.

Lė­lės pa­de­da už­mirš­ti ne­lai­mes

Kaip pa­sa­ko­jo Ja­na Šin­ka­ren­ko, lė­lėms ka­dai­se bu­vo pri­ski­ria­mos ma­gi­nės ga­lios: jos žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se iš­li­ko kaip ga­lin­čios sau­go­ti nuo ne­lai­mės, bai­mių, pri­trauk­ti sėk­mę, svei­ka­tą.

Uk­rai­nie­čių siū­tų iš me­džia­gos lė­lių rū­bai puo­šia­mi ki­to­kiais raš­tais nei lie­tu­viš­kų lė­lių, daug rau­do­nos spal­vos. Be to, neįp­ras­tas ak­cen­tas – spal­vo­ti siū­lai, kry­žiuo­ja­mi ant vei­do, tar­si kry­žius, ku­ris reiš­kia ap­sau­gą nuo ne­lai­mių.

J. Šin­ka­ren­ko lė­les kur­ti iš­mo­ko iš mo­čiu­tės. O da­bar Ma­riu­po­ly­je, kur yra ne­ma­žai ne­tu­rin­čių dar­bo mo­te­rų, ėmė­si­ me­no te­ra­pi­jos, kvies­da­ma jas kar­tu kur­ti lė­ly­tes. Ši veik­la ra­mi­na, pa­de­da už­mirš­ti niū­rią kas­die­ny­bę, be to, lė­lėms ne­rei­kia su­dė­tin­gų, bran­gių me­džia­gų, ga­li­ma kur­ti iš to, ką ran­da­me na­muo­se.

Au­to­rės nuo­tr.

Ja­nos Šin­ka­ren­ko lė­lių iš li­no kū­ri­me no­riai da­ly­va­vo Jo­niš­kio Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos mo­ki­niai.

Mo­ky­mų da­ly­vės per 40 mi­nu­čių su­ri­šo tra­di­ci­nes skiau­ti­nes uk­rai­nie­tiš­kas lė­ly­tes.

Lėlė–varpelis, pa­gal se­nus uk­rai­nie­čių pa­pro­čius, ga­li pri­šauk­ti svei­ka­tą, lai­mę, ge­rą orą.

Siū­lų kry­žius ant lė­lės vei­do reiš­kia ap­sau­gą nuo ne­lai­mių, ne­ge­rų žmo­nių.

Mo­ky­muo­se jo­niš­kie­tės pa­si­ga­mi­no lėles–varpelius iš me­džia­gos skiau­čių.

Li­no siū­lų Li­ki­mo lė­ly­tė – ruo­ši­nys, o gre­ta – jau už­baig­ta su sta­čia kaip sty­ga ka­sa.

Tau­to­dai­li­nin­kė iš Uk­rai­nos Ja­na Šin­ka­ren­ko pa­sa­ko­jo, kad lė­lėms ka­dai­se bu­vo pri­ski­ria­mos ma­gi­nės ga­lios: jos žmo­nių pa­sa­ko­ji­muo­se iš­li­ko kaip ga­lin­čios sau­go­ti nuo ne­lai­mės, nuo bai­mių, pri­trauk­ti sėk­mę, svei­ka­tą.

Uk­rai­nie­tės lė­les puoš­da­vo ir pie­vo­se pri­skin­to­mis gė­lė­mis.

Šie­no ruo­ši­nys lė­lei.