„Šiaudinukės“ ir jų šiaudiniai sodai

„Šiau­di­nu­kės“ ir jų šiau­di­niai so­dai

Ba­zi­lio­nų (Šiau­lių r.) kul­tū­ros cent­ro ir mies­te­lio bend­ruo­me­nės pa­tal­pų lu­bas puo­šia šiau­di­niai so­dai, ku­riuos su mei­le ir kant­ry­be su­kū­rė mo­te­rų gru­pė, pa­si­va­di­nu­si „Šiau­di­nu­kė­mis“.

Lan­guo­se iš šiau­dų su­ver­tos žvaigž­du­tės tar­si užuo­lai­dos, įvai­rūs šiau­di­niai pa­puo­ša­lai lau­kia Ad­ven­to, šv. Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­čių.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Jei šiau­dai, tai ir „Šiau­di­nu­kės“

Prieš še­še­rius me­tus gru­pė Ba­zi­lio­nų mies­te­lio bend­ruo­me­nės mo­te­rų, Ja­ni­nos Radž­vi­lie­nės ini­cia­ty­va, su­si­bū­rė į mo­te­rų klu­bą. Vy­riau­sia klu­bo na­rė bu­vu­si pe­da­go­gė Fe­li­ci­ja Pet­ry­lie­nė ki­tiems yra pa­vyz­dys – ste­bi­na svei­ka gy­ven­se­na, nuo­lat skai­to kny­gas ir pie­šia man­da­las, į ko­lek­ty­vą at­ne­ša ge­rą nuo­tai­ką ir dai­ną. Tu­ri nuo­sta­bią at­min­tį, su­ge­ba da­lytis gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi ir pri­si­mi­ni­mais.

Rank­dar­biais iš šiau­de­lių už­sii­ma daž­niau­siai še­šios ba­zi­lio­niš­kės: Fe­li­ci­ja Pet­ry­lie­nė, Ire­na Var­ka­lie­nė, Lion­gi­na Rai­lie­nė, Da­lia Gruo­die­nė, Dan­guo­lė Dru­pai­tė ir Ja­ni­na Radž­vi­lie­nė. „Mes vie­na ki­tą su­pran­ta­me, esa­me kū­ry­bin­gos, dva­sin­gos, ir mums – la­bai ge­rai“, – sa­kė po­nia Ja­ni­na.

Mo­te­rys į už­siė­mi­mus ren­ka­si ant­ra­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais – ruo­šia šiau­de­lius, ve­ria so­dus, bend­rau­ja prie ar­ba­tos puo­de­lio. Kiek­vie­na tu­ri konk­re­čią už­duo­tį, nes šiau­dus rei­kia tin­ka­mai pa­ruoš­ti: iš­džio­vin­ti, nu­va­ly­ti, su­kar­py­ti, su­dė­lio­ti pa­gal sto­rį ir dar kar­tą su­kar­py­ti pa­gal il­gį.

So­dus ve­ria ne vi­sos. „Dar­bo tik­rai daug, ten­ka ir į na­mus par­si­neš­ti. Žie­mą pa­tal­pos, ku­rio­se vyks­ta už­siė­mi­mai, šil­do­mos tik vie­nu elekt­ri­niu ra­dia­to­riu­mi, o na­muo­se – šil­ta, ga­li­ma il­gai mė­gau­tis ma­lo­niu už­siė­mi­mu“, – pa­sa­ko­jo so­dus ve­rian­čios J. Radž­vi­lie­nė ir I. Var­ka­lie­nė.

Šie­met, iki šv. Ka­lė­dų, kiek­vie­na klu­bo na­rė yra pa­si­ža­dė­ju­si su­si­ver­ti so­dą na­mams pa­puoš­ti.

Klu­bas il­go­kai ne­tu­rė­jo pa­va­di­ni­mo, ta­čiau, pa­sak J. Radž­vi­lie­nės, jos pa­siū­ly­tas var­das „Šiau­di­nu­kės“ vi­soms pa­ti­ko ir ti­ko. „Jei šiau­dai, tai ir „Šiau­di­nu­kės“, – šyp­so­jo­si va­do­vė.

Mo­ky­tis riš­ti so­dus mo­te­ris va­žia­vo į Vil­niaus et­ni­nės kul­tū­ros cent­ro tau­to­dai­li­nin­kės Ma­ri­jos Liu­gie­nės or­ga­ni­zuo­tus so­dų ri­ši­mo kur­sus-se­mi­na­rą. Už­siė­mi­mai tru­ko vi­są mė­ne­sį, pa­li­ko neiš­dil­do­mų įspū­džių ir edu­ka­ci­nės nau­dos sau ir ki­tiems. Jei­gu kas neaiš­ku, ieš­ko in­for­ma­ci­jos kny­go­se, in­ter­ne­te ir ban­dy­muo­se riš­ti so­dus ki­taip, pri­tai­kant sa­vo fan­ta­zi­ją. Vie­nam so­dui su­ri­ša­ma ke­li šim­tai ar tūks­tan­tis ir dau­giau šiau­de­lių.

Mei­lė šiau­dams iš ten, kur pro­tė­vių šak­nys

J. Radž­vi­lie­nė sa­kė, jog no­ras dar­buo­tis su šiau­de­liais ki­lo tik­riau­siai iš dar­bo me­tų Ba­zi­lio­nų vai­kų dar­že­ly­je, ku­ria­me sten­gė­si skleis­ti ir ug­dy­ti tau­tiš­ku­mą, pi­lie­tiš­ku­mą ir et­ni­nės kul­tū­ros pa­grin­dus.

„Dau­gu­mo­je šei­mų et­ni­nė kul­tū­ra bu­vo ne­gir­dė­tas da­ly­kas, nes be­veik vi­si bu­vom per­si­sun­kę „so­vie­ti­niu moks­lu“. Aš pa­ti et­ni­nės kul­tū­ros pa­grin­dus įgi­jau Lie­tu­vos pe­da­go­gų kva­li­fi­ka­ci­jos ins­ti­tu­te 1995-1997 me­tais. Ti­kiu, kad bu­vę dar­že­li­nu­kai ir auk­lė­to­jos pri­si­me­na kank­lių mu­zi­ką, gro­ja­mą su vai­kais, gra­žias ka­len­do­ri­nes šven­tes sa­lė­je ir prie au­ku­ro dar­že­lio, apau­gu­sio di­džiu­lė­mis eg­lė­mis, te­ri­to­ri­jo­je pri­si­me­na au­dė­ją Te­re­sė­lę prie stak­lių dar­že­ly­je dai­nuo­jan­čią se­no­vi­nes liau­dies dai­nas, jos išaus­tas lo­va­tie­ses ir pin­tas tau­ti­nes juos­tas“, – sa­kė po­nia Ja­ni­na. Mo­ky­tis se­no­vi­nių lie­tu­vių liau­dies dai­nų, žai­di­mų ir pa­pro­čių dar­že­lio bend­ruo­me­nei bu­vo įdo­mu – pra­de­dant tik­ros duo­ne­lės ke­pi­mu, Sau­le­lės mo­tu­lės ieš­ko­ji­mu ir bai­giant „ožio“ va­ry­mu apie ber­žą.

„Vie­na ne­bū­čiau su­kū­ru­si to­kios pa­lan­kios au­ros et­ni­nei kul­tū­rai pri­gy­ti dar­že­ly­je, bet bu­vo auk­lė­to­jų, ku­rios ieš­ko­jo gai­dų liau­dies mu­zi­kai, mo­kė­si se­no­vi­nių dai­nų, aus­ti, pin­ti juos­tas, riš­ti ma­žy­čius so­dus, vi­sa tai da­rė kar­tu su vai­kais. Tuo me­tu tai bu­vo ne­ti­kė­ta ir nau­ja vai­kų ug­dy­mo sis­te­mos da­lis. Ma­tyt, ma­ne ta­da ir su­do­mi­no so­dų ri­ši­mas, nes ma­no kraš­te so­dų ne­te­ko ma­ty­ti“, – pa­sa­ko­jo „Šiau­di­nu­kių“ va­do­vė.

J. Radž­vi­lie­nė sa­kė, jog mei­lė šiau­dams tik­riau­siai iš ten, kur pro­tė­vių šak­nys ir jų ka­pai Jo­niš­kio ir Paš­vi­ti­nio vals­čių že­mių ly­gu­mo­se. Ru­giai lyg jū­ra ban­guo­ja mo­ters vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se, iš te­nai dar kve­pia ma­mos iš­kep­ta duo­na.

Da­bar ru­gių užau­gi­na Radž­vi­lų šei­ma, šiau­dų rank­dar­biams už­ten­ka. Per­nai ru­giai pra­stai užau­go, su­gu­lė, tai iš­gel­bė­jo ir ru­gius do­va­no­jo Kel­mės ra­jo­no Bud­rai­čių bend­ruo­me­nė. „Vir­gi­ni­ja Žur­ben­kie­nė nu­si­ve­žė į sa­vo lau­ką, pri­si­pjo­vė­me šiau­dų iki va­liai. La­bai esa­me dė­kin­gos“, – sa­kė ba­zi­lio­nie­tės.

So­dai at­ro­do nuo­sta­biai, o pa­klau­sus apie pa­ro­das, J. Radž­vi­lie­nė nu­si­šyp­so­jo ir pa­ty­lė­jo.

„Ma­ri­ja Ži­bū­die­nė (cho­ro di­ri­gen­tė ir pe­da­go­gė), pa­ma­čiu­si mū­sų so­dus, ste­bė­jo­si, ko­dėl jų nie­kam ne­ro­do­me. Gal mes kuk­lios? Gal so­dų dar per ma­žai pri­ri­šo­me?“ – pa­ti sa­vęs klau­sė Ja­ni­na. Be to, vež­ti so­dus yra su­dė­tin­ga. Ga­li suir­ti, pra­ras­ti for­mą ir vi­są tra­pų gro­žį.

Ra­my­be ir pa­tir­ti­mi da­li­ja­si su ki­tais

Kai pra­si­de­da ad­ven­ti­nis lai­ko­tar­pis, klu­bo na­rės, pa­si­kvie­tu­sios ir ki­tas Ba­zi­lio­nų mies­te­lio mo­te­ris, pi­na iš šiau­dų Ad­ven­to vai­ni­kė­lius, puo­šia juos, pa­skui do­va­no­ja . Žva­kės švie­se­lė ir ad­ven­ti­nė liau­dies dai­na ar gies­mė dir­bant su­ku­ria nuo­sta­bią au­rą ir ra­my­bę.

Ta ra­my­be ir pa­tir­ti­mi mo­te­rys da­li­ja­si su ki­tais. Edu­ka­ci­niam už­siė­mi­mui „Šiau­di­nu­kės“ pa­si­kvie­tė Ba­zi­lio­nų mo­kyk­los- dau­gia­funk­cio cent­ro sep­tin­to­kus (mo­ky­to­ja Lai­ma Per­mi­nie­nė). Tai bu­vo ne­tra­di­ci­nės tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kos, kur vai­kai pa­ži­no vie­ną iš se­niau­sių lie­tu­vių ama­tų – „so­do“ iš šiau­de­lių ri­ši­mą. Ši veik­la rei­ka­lau­ja daug kruopš­tu­mo, kant­ry­bės ir ra­mios sie­los bū­se­nos, tin­ka­mos Ad­ven­to me­tu.

Bend­ruo­me­nės ir kul­tū­ros cent­ro pa­tal­po­se ap­žiū­rė­ję so­dus, su­si­pa­ži­nę su šiau­de­lių lukš­te­ni­mu bei pa­ruo­ši­mu, vi­si ki­bo į dar­bą. „So­do“ ri­ši­mas pra­si­de­da nuo re­ke­tu­ko, kvad­ra­tu­ko, pi­ra­mi­dės, juos mo­ki­niai ri­šo, py­nė la­bai su­si­kau­pę, bet pa­ten­kin­ti! Dvie­jų pa­mo­kų lai­kas pra­bė­go aki­mirks­niu. Su­ta­rė su vai­kais su­si­tik­ti ki­tais me­tais tuo pa­čiu ad­ven­ti­niu lai­ko­tar­piu, o mo­ky­to­jai do­va­no­jo di­de­lį šiau­dų pė­dą. Dar­be­liais iš šiau­de­lių mo­ki­niai pa­puo­šė sa­vo ka­lė­di­nę eg­lu­tę mo­kyk­lo­je.

„Jei mes „Šiau­di­nu­kės“, ko­dėl ne­ga­li­me eg­lės lau­ke pa­puoš­ti šiau­di­niais pa­puo­ša­lais?“ – svars­tė J. Radž­vi­lie­nė, per­nai pa­kvie­tu­si ir kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jas kur­ti ori­gi­na­lių pa­puo­ša­lų. Eg­lė bu­vo pa­puoš­ta šiau­di­niais bur­bu­lais, mė­nu­liais, žvaigž­dė­mis, var­pe­liais ir an­ge­lais. Šie­met eg­lei pa­puoš­ti vėl ke­ti­na­ma pin­ti nau­jų šiau­di­nių pa­puo­ša­lų.

Tos pa­čios klu­bo mo­te­rys or­ga­ni­zuo­ja ir ruo­šia do­va­nė­les Ka­lė­dų se­ne­liui. Bend­ruo­me­nė tu­ri įsi­gi­ju­si or­kai­tę ir iš­ke­pa dau­gy­bę me­duo­lių. Vi­są sa­vai­tę pa­tal­pos kve­pia gvaz­di­kė­liais, ci­na­mo­nu, im­bie­ru ir ki­to­kiais prie­sko­niais. Ka­lė­dų Se­ne­lio mai­še­liams pa­pil­dy­ti me­duo­lius ke­pė Fe­li­ci­ja Pet­ry­lie­nė, Lion­gi­na Rai­lie­nė, Ire­na Var­ka­lie­nė, Da­lia Gruo­die­nė, Gra­ži­na Pi­ke­lie­nė, Ja­ni­na Radž­vi­lie­nė, o juos pa­puo­šė Li­na Kar­lins­kie­nė. Sal­dai­niai ir vai­siai bu­vo nu­pirk­ti už bend­ruo­me­nės lė­šas.

Pa­ruoš­tus mai­še­lius šv. Ka­lė­dų ant­rą die­ną Ka­lė­dų Se­ne­lis su pa­ly­da iš­ve­žio­jo ir ap­lan­kė apie sep­ty­nias­de­šimt šei­mų. Ka­lė­dų Se­ne­lio pa­dė­jė­jos – jau­nes­nės mo­te­rys Li­na Kar­lins­kie­nė ir Gra­ži­na Pi­ke­lie­nė. Gra­žus mies­te­lio bend­ruo­me­nės val­dy­bos su­ma­ny­mas ta­po tra­di­ci­ja – jis vyks­ta jau aš­tuo­ne­ri me­tai.

Kai praei­na ad­ven­ti­nis -ka­lė­di­nis lai­ko­tar­pis, klu­bo mo­te­rims pra­si­de­da nau­ji rū­pes­čiai – ša­lia so­dų ri­ši­mo sė­ja­mos ir pi­kiuo­ja­mos gė­lių sėk­los. Mo­te­rys mėgs­ta gra­žią ap­lin­ką ir di­džiuo­ja­si sa­vo mies­te­lio gė­ly­nais.

Taip be­pla­nuo­jant ir dir­bant atei­na pa­va­sa­ris, o su juo – ir šv. Ve­ly­kos. Pa­puoš­ti ve­ly­ki­niais kiau­ši­niais mies­te­lio cent­re au­gan­čią obe­lį dar 2013 me­tais pa­siū­lė J. Radž­vi­lie­nė. Ma­lo­nų rū­pes­tį no­rė­tų per­duo­ti kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jams.

Ba­zi­lio­nai – gra­žus mies­te­lis ne­to­li Du­by­sos ir eže­rų, to­dėl ir se­nie­ji gy­ven­to­jai jį my­li ir puo­se­lė­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

„Šiau­di­nu­kių“ klu­bo ini­cia­to­rė Ja­ni­na Radž­vi­lie­nė sa­kė, jog mo­te­ris šiau­dai tie­siog už­bū­rė.

„Šiau­di­nu­kių“ so­dai ka­bo Ba­zi­lio­nų kul­tū­ros, bend­ruo­me­nės na­mų pa­lu­bė­se.

Iš šiau­dų mo­te­rys ku­ria pa­puo­ši­mus eg­lei.

Neap­do­ro­ti ru­gių šiau­dai tin­ka ori­gi­na­liems pa­puo­ši­mams, net užuo­lai­doms.

Mo­te­rų klu­bo „Šiau­di­nu­kės“ nuo­tr.

Ne vie­na ba­zi­lio­niš­kė su­si­do­mė­jo šiau­dų ri­ši­mu.