Šiaulietė kuria želinius šedevrus

Šiaulietė kuria želinius šedevrus

Šiaulietę Olgą Marcišauskienę drąsiai galima vadinti želinių tortų meistre, o jos gaminius – meno kūriniais. Prieš kelerius metus internete atsitiktinai aptikusi spalvingą tortą moteris taip užsikabino, kad noras kurti ir tobulėti nepaleidžia iki šiol.

Edita KARKLELIENĖ

edita@skrastas.lt

Tortas... su kopūstu

Pirmasis internete atsitiktinai atrastas želinis tortas, patikina ponia Olga, iš tiesų buvo nepakartojamai gražus, todėl ir užsidegė noru jį žūtbūt perkelti į savo namų virtuvę.

Lyg pro mikroskopą ištyrinėjusi želinės technologijos ypatybes, paskaičiusi, kokiais įrankiais kuriamos želinės gėlės ir pastudijavusi želatinos ypatybes, šiaulietė, griežtai vadovaudamasi prie internetinio gražuolio nuotraukos pridėtu receptu, įsiliejo į gamybos procesą.

Šiandien ponia Olga tik juokiasi prisiminusi savo pirmąjį želinį kūrinį. Trumpiau sakant, tortuke, kuriame turėjo „užaugti“ geltona želinė rožė, „išdygo“, šeimininkės žodžiais, kažkoks raitytalapis kopūstas.

Vis dėlto O. Marcišauskienė pirmu savo tortu išdrįso pasidalyti su kolegomis. Jie, prisimena šeimininkė, nors ir ironizavo, esą kaip įmanoma į torto vidų įkišti kopūstą, gaminio skonio neišpeikė.

Sėkmė aplankė po daugybės bandymų

„Kopūstalapis“ šiaulietės aistros bandyti dar kartą neužgesino. Tik elgėsi ponia Olga dabar taupiau: į savo tortus nebedėjo nei cukraus, nei rūgštelės, nei brangesnių produktų, kurie pagal receptą reikalingi želės tortams. Šeimininkės tikslas dabar buvo perprasti puošniųjų tortų gamybos technologiją, o ne ką nors pavaišinti. Žinodama, kad „kūrinys“ keliaus ne ant stalo, o į šiukšlių kibirą, O. Marcišauskienė mokymams naudojo tik vandenį, želatiną ir maistinius dažus.

Dabar ponia Olga jau ir neatsimena, kiek tada jos kūrinių iškeliavo į šiukšlių konteinerį. Praktika davė savo: vieną gražią dieną šeimos stalą papuošė margaspalvis želinis gaminys.

„Vyras, pamatęs mano tortą, neištvėrė jo nenufotografavęs“, – šypsosi šeimininkė. Jos teigimu, vėliau sutuoktinis įsigudrinęs nufotografuoti kiekvieną jos pagamintą tortą.

Gražuoliai – nuotraukose ir lėkštėje

Per kelerius metus pagamintus želinius tortus O. Marcišauskienė skaičiuoja dešimtimis.

Pradėjusi nuo paprastesnių vienspalvių, vėliau išmoko dirbti keliomis maistinių dažų spalvomis. Dar vėliau pabandė į tortą įdėti skaldytų riešutų, šviežių uogų ir vaisių.

Šiaulietė iki šiol prisimena,  išgyveno dėl pirmosios vaisinės-želinės kompozicijos sėkmės.

Šeimininkės greičiausiai žino, kad viršutinis želinio torto sluoksnis gamybos proceso pradžioje būna dubens apačioje. Šiam sluoksniui sustingus, dedami vaisiai, liejamos želinės kompozicijos, o joms sustingus, vienas po kito užpilami kiti želinio torto sluoksniai.

Dėl gamybos proceso metu apačioje, o, apvertus tortą, viršuje atsirandančio sluoksnio ponia Olga tuomet ir nerimavo: kad apverčiamas neiširtų, kad neišsidraskytų vaisiai ir t. t.

Želės tortą į tortinę lėkštę apvertė O. Marcišauskienės vyras, ir jam pavyko idealiai. Moteris prisimena, kad po šios ceremonijos sutuoktinis jai ne kartą juokais priekaištavo, kiek dėl to torto jis nervų pagadino.

Taip gimsta gėlių žiedai

Šiaulietės kūriniuose šiandien žaidžia gausybė spalvų – nuo rožinės iki vyšninės, ryškiai ir blankiai geltonos, morkinė, žalsva, ruda, violetinė... Visų ir nesuskaičiuoti.

Po želiniu sluoksniu, lyg kokiu stikliniu kupolu, žydi rožės, medetkos, kitos laukų ir darželių gėlės. Sunku patikėti, kad visi žiedai ne tikri, o želiniai.

Kaip sukuria tokį grožį? Kūrėja šypsosi: jokia paslaptis. Bet čia pat priduria: nekantriai šeimininkei, skubančiai ir nemėgstančiai krapštytis virtuvėje, tokia kūryba greičiausiai nepatiks, mat raitant vieno torto gėlių žiedlapius, prie stalo su medicininiu švirkštu rankose tenka išsidėti ne vieną ir ne dvi valandas.

Taip, taip, šeimininkei talkina būtent medicininis švirkštas. Procesas, sako ponia Olga, elementarus: įbedi švirkšto adatą į iš anksto sustingdytą skaidrų sluoksnį ir atsargiai vedžioji juo po truputį spausdama norimos spalvos želinį skystį. Šis lėtai liejasi adatos padarytu takeliu, o vėliau taip ir sustingsta pavirtęs lapeliu. Kitas dūris – kitas lapelis. Taip lapas po lapo gimsta gėlė. Vėl lapas po lapo – dar vienas žiedas.

Belieka viską užpilti paskutiniu sluoksniu ir palikti šaldytuve. Sustingęs tortas, labai lengvai pašildžius dubenį, kuriame jis buvo stingdomas, apverčiamas į lėkštę.

Visko po truputį

Visų virtuvės paslapčių O. Marcišauskienė atskleisti nenusiteikusi – želinių tortų gamybos patirtį „su visomis subtilybėmis“ ketina perduoti savo marčiai.

Kai ką iškvosti vis tik pavyko. Skaidriam želinio torto sluoksniui pagaminti O. Marcišauskienė sunaudoja vieną litrą vandens, 40–50 gramų želatinos, cukraus, sirupo ir citrinos rūgšties.

Gėlėms sukurti reikės litro pieno, apie 50 gramų želatinos, cukraus, maistinių dažų.

Kai jau minėtu švirkštu išraitytos gėlės sustingsta, ponia Olga pila dar vieną sluoksnį, kuris gaminamas kartais iš kilogramo varškės, kartais iš maskarponės, kartais grietinėlės, sumaišant šiuos produktus su maždaug 30 gramų želatinos. Ir žinoma, pridedant cukraus, rūgštelės, kitų skonį suteikiančių ingredientų, o galbūt ir vaisių, pavyzdžiui, trintų braškių.

Autorės nuotr.

VAIŠĖS: Šiaulietė Olga Marcišauskienė kuklinasi, kai jos sukurti tortai pavadinami meno kūriniai. Vis dėlto pripažįsta, kad nustebinti jais ir, žinoma, pavaišinti jai patinka kiekvieną į namus atėjusį svečią.

Asmeninio albumo nuotr.

KOMPOZICIJA: Olgos Marcišauskienės pasididžiavimas – želinis tortas su vaisių ir riešutų kompozicija.

FANTAZIJA: Ponios Olgos tortuose sustingę gėlių žiedai neužaugę pievose. Visą spalvingą grožį medicininiu švirkštu sukūrė šeimininkės fantazija.