Naujausios
Siūlių keliais vingiuoja fantazija
Šiaulių rajone viena šalia kitos gyvenančios mama Dalina Navickienė ir duktė Audronė Beinartienė ne tik dalijasi „Šiaulių krašto“ naujausiu numeriu, bet ir mezgimo, siuvinėjimo ar nėrimo raštais bei modeliais. Abi vienija užsispyrimas: įveikti sudėtingiausių raštų schemas ir sukurti akis bei širdį džiuginančius dirbinius iš siūlų.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Iššūkis sau
Audronė Beinartienė puoselėja jaukumą: vazoje iš siūlų pagaminta stilizuota spalvinga puokštė, ant fotelių pūpso pūkuoti mezginiai, o pufai apmegzti taip, kad ne tik derėtų prie interjero, bet ir būtų patogūs. Ant sienų vaizdais prabyla siuvinėti paveikslai.
„Ne, čia ne aš siuvinėjau. Mama“, – nusijuokia ponia Audronė, rodydama kryželiu siuvinėtus vaizdinius: tigrus, egzotinės šalies pakrantę, moters-gėlės ir kitus.
Mezgimas moteriai nėra pirmaeilis dalykas – pirmiausia darbas, vėliau namų ruoša, aplinkos prie namo tvarkymas, o vakarai, kai sėda su vyru prie televizoriaus, tampa dar ir mezgimo laiku. Jau įgudo ne tik megzti, bet ir žiūrėti filmus, nepraleisdama svarbiausių momentų.
„Sau nusimezgu, bet pagrindinis mano modelis ir mūza – duktė. Jos bendradarbiai juokiasi, kad ji turi 100 megztinių ir 50 šalikų. Pačius gražiausius nusifotografuoju, kitus nusiunčiu į įvairius mezginių žurnalus“, – pasakoja mezgėja.
Noras megzti – iš vaikystės
Noras megzti atsirado ankstyvoje vaikystėje – jai buvo vienuolika metų. Su draugėmis tuo laiku dažniausiai žaisdavo su lėlėmis. Sugalvojusi papuošti savo žaislą, mergaitė pasiėmė virbalus ir numezgė mažyti megztinį.
„Nebepamenu, kodėl, bet megztukas lėlei buvo be vienos rankovytės. Pritrūko kantrybės, – pasakojo moteris. – Kai atsirado vaikai, vėl virbalus paėmiau į rankas. Reikėjo storų kelnių, kad šilta būtų ne tik namie, bet ir lauke. Pamenu, išmezgiau ant kelnių tokius gražius drugelius, o kieme statybinių medžiagų papilta. Vaikas su tomis kelnėmis klest ir atsisėdo. Nebėra kelnių, vėl mezgu.“
Paauglystės sulaukusi duktė mamai nupasakodavo, kokio modelio, raštų ar spalvų mezginio jai reikia, kartu pasitardamos kūrė jaunatviškus, originalius ir itin spalvingus drabužius.
Nusijuokia, kad ir kantrybė mezgant laikui bėgant atsirado: „Suklydus rašto vingrybėse, be jokio gailesčio išardau pusę megztuko ir numezgu iš naujo.“
Megzti „galvosūkiai“
Ponia Audronė dažnai nusiperka įvairių mezgimo žurnalų. Būna atvejų, kai schemose yra įsivėlusios klaidos, tada bando savarankiškai išspręsti „galvosūkį“. Patarimų prašo ir mezgančios kolegės.
„Kuo sudėtingiau, tuo įdomiau. Teko vieną liemenę, įmantriu trikampiais išmegztu raštu, pirmiausia pasibandyti susidėliojus detales, išsikirptas iš medžiagos, vėliau dėlioti jau numegztas detales. Kai perpranti – esi mandras“, – juokiasi mezgėja.
Ponia Audronė turi ir mėgstamus siūlus – su merinoso, alpakų vilna. Jie yra minkštesni, švelnesni, mažiau veliasi. Nepeikia, jei siūluose yra šiek tiek akrilo. Mezginiai su tokio siūlo priemaiša mažiau „pumpuruosis“.
Siuvinėjimas – nauja aistra
Ponia Audronė per kiemą veda į mamos Dalinos Navickienės namus. Prie durų miauksi ruda pūkuota katytė, ją sušalusią rado Kalėdų rytą. Priėmė gyventi.
Mamos kambaryje kabo dideli kryželiu siuvinėti paveikslai, ant grindų – pačios pagamintas kilimas iš siūlų „bumbuliukų“, ant išsiuvinėto pufo raštais išmargintos mezgamos kojinės.
„Kryželiu siuvinėti pradėjau 2007 metais. Duktė Naujųjų metų proga padovanojo siuvinėjimo rinkinį su paveiksliuku. Buvo įdomu išbandyti. Užsikabinau“, – pasakojo D. Navickienė.
Siuvinėjimas masino išbandyti vis sudėtingesnius paveikslus, kur reikia ne tik ypatingo kruopštumo, spalvinės gamos išmanymo, dar ir gero regėjimo. Nusijuokia, jog tik pasiuvinėjusi kelias valandas susivokia, kad pamiršo nosį pabalnoti akiniais.
„Ačiū Dievui, akys dar manęs klauso. Galiu siuvinėti, megzti, skaityti. Ateinu pas dukrą interente paveikslų eskizų pasirinkti. Jūs tik pažiūrėkite, kiek daug čia kryželių – tūkstančiai“, – rodo ponia Dalina.
Siuvinėdama vieną paveikslą moteris užgaišta apie 3-4 mėnesius.
Pirmosios pirštinytės – pavogtos
„Šiuo metu prasidėjo mezgimo sezonas – mezgu megztinius, liemenes, palaidines, kojines. Atšąla lauke, aš imu virbalus ir dirbu“, – šypsojosi D. Navickienė.
Mezgimo ponia Dalina mokėsi vaikystėje. „Būdama trečiokė nusimezgiau pirštines su labai gražiomis raudonomis rožėmis. Ėjau į mokyklos Naujųjų metų šventę, paltuką palikau rūbinėje. Pareinu po šventės, o ten mano pirštinyčių nebėra. Pavogė pirmąsias pirštines. Iki šiol man jų gaila“, – pasakoja ponia Dalina.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
AUKSARANKĖ: Megzti Dalina Navickienė pradėjo vaikystėje, siuvinėti kryželiu – prieš aštuonerius metus.
BALDAS: Senas – nebūtinai yra blogas, sako Audronė Beinartienė, rodydama apmegztą ir taip atnaujintą pufą.
PUOŠMENA: Audronė Beinartienė žiemą namus papuošia pačios iš siūlų sukurta siūlų-gėlių kompozicija.
SPALVA: Naują baldą mezgėja apmezgė ir taip pritaikė prie namų interjere esančios spalvos.
SEZONAS: „Vasarą megzti nesinori. Kai lauke nebelieka darbų, imu virbalus į rankas ir nepastebiu, kaip numezgu megztinius“, – sakė Audronė Beinartienė.
DOVANA: Dalinos Navickienės dovana dukrai – moters-gėlės portretas.
VAIZDAS: Sužavėjęs vaizdas iš schemos paveikslu virsta per 3-4 mėnesius.
PAVEIKSKLAS: Siuvinėtoja kviečia atidžiau pasižiūrėti paveikslus, kuriuose tūkstančiai dygsnių kryželiais.
GROŽIS: Šis paveikslas vienas mėgstamiausių – įrėmintas ir pakabintas D. Navickienės namuose.
Asmeninė nuotr.
ATSIRADIMAS: „Surinkau siūlų likučius, įvairiausius galiukus, suderinau man patinkančias spalvas ir ėmiausi mezgimo“, – pasakojo šio drabužio atsiradimo istoriją Audronė Beinartienė.
TRIKAMPIAI: Reikėjo laiko, kol suprato trikampių liemenės schemą, o vėliau perprasti ir jos numezgimą.