Skir­tin­gų veis­lių ož­koms suteikti die­vų ir dei­vių var­dai

Skir­tin­gų veis­lių ož­koms suteikti die­vų ir dei­vių var­dai

Šau­kė­nuo­se (Kel­mės r.) gy­ve­nan­čių Li­nos ir Gied­riaus Bra­jins­kų šei­ma jau ke­le­ri me­tai lai­ko bū­re­lį ož­kų: ra­guo­tų ir be­ra­gių, su skam­ba­liu­kais, ru­dų – Al­pių veis­lės, bal­tų – Za­ne­no veis­lės, ir miš­rū­nių.

La­biau­siai ož­ko­mis rū­pi­na­si šei­mi­nin­kė – Šau­kė­nų gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Li­na Bra­jins­kie­nė. Gy­vu­lė­lius, jei rei­kia, pri­žiū­ri ir dvi moks­lei­vės duk­ros, ir stu­den­tas sū­nus. O ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju dir­ban­tis vy­ras gel­bė­ja su­ne­ga­la­vu­sias ož­ke­les. Iš mei­lės ož­kos pa­va­din­tos iš­skir­ti­niais grai­kų die­vų ir dei­vių var­dais.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Dar šil­tą ir sau­lė­tą rug­sė­jo po­pie­tę, Šau­kė­nų mies­te­lio pie­vo­je ra­miai ga­no­si bū­re­lis ož­kų. Ska­bo žo­lę, gar­džiuo­ja­si į lo­ve­lius su­pil­tais pa­ša­rais, gurkš­te­li van­dens. Ne­baugš­čios – iš kar­to su­si­do­mi ne­pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi.

„Ti­ki­si, jog gaus ko nors ska­naus“, – šyp­so­jo­si ož­kų šei­mi­nin­kė Li­na Bra­jins­kie­nė.

Ož­kos – skir­tin­gų veis­lių. Ru­dos – Al­pių, bal­tos – Za­ne­no. Yra ir miš­rū­nių. Ga­no­si ir vie­nas jau­nas ožys, tu­rin­tis skam­bų Nep­tū­no var­dą. Be­veik vi­sos ki­tos ož­kos, Bra­jins­kų duk­rų va­lia, pa­va­din­tos grai­kų die­vų ir dei­vių var­dais: He­ra, Ga­ja, Lin­da, Le­tė... Bu­vo ir Ado­nis, bet šei­mi­nin­kai su pik­tu ožiu ne­be­su­sit­var­kė.

Prieš ke­le­tą me­tų L. Bra­jins­kie­nė įsi­gi­jo dvi ma­žy­tes Al­pių ož­ky­tes. Ke­ti­no nu­si­pirk­ti pa­pras­tą ož­ką, per va­sa­rą pa­lai­ky­ti vai­kų džiaugs­mui.

„Bet bro­lis pas gi­mi­nai­čius Šiau­liuo­se pa­ma­tė ma­žy­tes ru­das ož­ky­tes ir man at­siun­tė jų nuo­trau­ką. La­bai pa­ti­ko. Tik bran­giai kai­na­vo – pra­šė po 500 li­tų. Nusp­ren­džiau vie­ną įsi­gy­ti, bet par­da­vė­jas pi­giau abi įsiū­lė. Vie­nai ož­ky­tei ne­ge­rai bū­ti“, – sa­kė L. Bra­jins­kie­nė.

Ne­leng­vai se­kė­si ož­ky­tes au­gin­ti, tik vie­no pa­li­kuo­nio su­lau­kė. To­dėl ož­kų par­si­ve­žė iš Jo­na­vos ra­jo­no, tik šį­syk – Za­ne­no veis­lės.

„Nes­pė­jau pa­jus­ti, kad su­si­rgau ož­kų li­ga. Bū­tų la­bai sun­ku be jų“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Nors ma­lo­nūs, jau­kūs gy­vu­lė­liai yra vi­sos šei­mos džiaugs­mas, pir­miau­sia ož­kos lai­ko­mos dėl pie­no.

Nors ir skir­tin­gų veis­lių, ož­kos ne­daug ski­ria­si sa­vo cha­rak­te­riu, ne­blo­gai su­ta­ria vie­na­me pul­ke. Ir pie­no duo­da pa­na­šiai. Ir iš Za­ne­no, ir iš Al­pių ož­kos per die­ną ga­li­ma pri­melž­ti apie du-tris lit­rus pie­no. Kai išei­na į švie­žią žo­lę – ir dau­giau. Tik ru­do­sios ož­kos yra le­pes­nės: joms ne­pa­tin­ka vė­jai, šal­tis, lie­tūs. Žie­mą, tvar­te, ož­koms įreng­ti at­ski­ri gar­de­liai. Ož­kas, pa­sak šei­mi­nin­kės, rei­kia ge­rai pri­žiū­rė­ti. Ne tik tin­ka­mai šer­ti, bet ir ne­pa­mirš­ti duo­ti vi­ta­mi­nų. Su­sir­gu­sias ož­kas sun­ku iš­gy­dy­ti. Lai­ky­ti ož­kas – bran­gus ma­lo­nu­mas.

Da­bar mel­žia­mų ož­kų yra pen­kios. Bet jos pra­de­da trūk­ti, nes maž­daug lapk­ri­čio pa­bai­go­je-gruo­džio pra­džio­je tu­ri ož­kiu­kų at­si­ves­ti.

„Mū­sų šei­my­nai už­ten­ka ož­kų pie­no. Sut­rau­ki­nu ir varš­kės, su­spau­džiu sū­rių. Prip­ra­to­me prie spe­ci­fi­nio pie­no sko­nio. Da­bar mums jau kar­vės pie­nas at­ro­do neįp­ras­tas“, – pa­sa­ko­jo L. Bra­jins­kie­nė.

Ir atei­ty­je šau­kė­niš­kė ke­ti­na lai­ky­ti ož­kas, iš­mok­ti iš jų pie­no ga­min­ti fer­men­ti­nius sū­rius.

Au­to­rės nuo­tr.

Bū­rys ož­kų at­bė­go vos pa­šauk­tos.

Ož­kas pa­gal ga­li­my­bes pri­žiū­ri vi­sa Bra­jins­kų šei­ma. En­ri­kai la­bai pa­tin­ka šie jau­kūs gy­vu­lė­liai.

Ož­kos – ne­baugš­čios, ir iš šei­mi­nin­kės, ir iš ne­pa­žįs­ta­mų­jų ti­ki­si ko­kių nors ska­nės­tų.