So­dy­bose išsaugotos tradicijos

So­dy­bose išsaugotos tradicijos

Ant­rus me­tus iš ei­lės Kelmės rajono Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja or­ga­ni­za­vo gra­žiau­sios tra­di­ci­nės so­dy­bos kon­kur­są. Pa­sak Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­riaus Vy­tau­to Sto­nio, me­di­niai na­mai – Lie­tu­vos, o kar­tu ir Ty­tu­vė­nų iš­skir­ti­nu­mas, tad juos pri­žiū­rin­čius, iš­skir­ti­nius jų ele­men­tus sau­gan­čius žmo­nes rei­kia pa­ska­tin­ti. Šie­met ap­žiū­rai bu­vo at­rink­ti še­ši na­mai, tu­rin­tys tra­di­ci­nių ele­men­tų.

Puo­se­lė­ja se­nas so­dy­bas

Pir­mo­ji vie­ta ir Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko do­va­na ati­te­ko Al­mai bei Eu­ge­ni­jui Ku­chals­kiams, gy­ve­nan­tiems ir dir­ban­tiems Pa­ne­vė­žy­je, ta­čiau su mei­le pri­žiū­rin­tiems pro­tė­vių so­dy­bą Ty­tu­vė­nuo­se, Se­du­los gat­vė­je. So­dy­ba tie­siog pa­sken­du­si kruopš­čiai pri­žiū­rė­ta­me so­de, su dar­žo lys­vė­mis bei vis­ką dar la­biau pa­puo­šian­čiais įvai­rias­pal­viais jur­gi­nais. Pa­čia­me na­me­ly­je dar iš­sau­go­ti me­di­niai lan­gai, se­nos priean­gio du­rys. Ša­lia ir se­nu­tė­lis ūki­nis pa­sta­tas pa­puoš­tas gė­lių kups­te­liais.

Ant­ro­ji vie­ta bei Ty­tu­vė­nų se­niū­ni­jos įsteig­ta do­va­na ati­te­ko Vio­le­tai ir Vid­man­tui Kas­pe­ra­vi­čiams, prieš me­tus at­si­kė­lu­siems iš Tel­šių ir pra­dė­ju­siems puo­se­lė­ti se­ną so­dy­bą Pu­šy­no gat­vė­je.

Ši gat­vė – vie­na se­niau­sių Ty­tu­vė­nuo­se, dau­ge­lis na­mų dar iš­li­kę me­di­niai. Švie­sus, ga­na di­de­lis pa­sta­tas trau­kia akį. Ap­link – se­nas obe­lų so­das, dai­liai iš­dės­ty­tos dar­žo lys­vės, įrė­min­tos tra­di­ci­nių gė­lių juos­to­mis. Tik­ra kie­mo puoš­me­na – pui­kiai iš­si­lai­kęs me­di­nis ūki­nis pa­sta­tas, ku­ris iš­kart pa­ver­gė nau­jų šei­mi­nin­kų šir­dis. Sta­ti­nys įdo­mus tuo, kad vie­na jo da­lis anks­čiau bu­vo gy­ve­na­ma. Va­sa­rą čia gal­būt ap­si­sto­da­vo poil­siau­to­jai, ar gy­ve­no pa­tys so­dy­bos šei­mi­nin­kai, už­leis­da­mi poil­siau­to­jams pa­grin­di­nį na­mą

Tre­čio­ji vie­ta bei Ty­tu­vė­nų bend­ruo­me­nės įsteig­tas pri­zas ati­te­ko Eg­lei ir Lai­mo­nui Pet­ra­vi­čiams, tu­rin­tiems so­dy­bą Mai­ro­nio gat­vė­je. Šio­je so­dy­bo­je dė­me­sį at­krei­pė kuk­liai, sko­nin­gai tvar­ko­ma ap­lin­ka, pa­sta­tui puoš­ti pri­tai­ky­tos dro­ži­nė­tos tvo­re­lės, pa­ga­min­tos dar se­ne­lio. Kie­me ko­mi­si­ja ap­ti­ko mi­nia­tiū­ri­nę liau­dies bui­ties ra­kan­dų eks­po­zi­ci­ją.

Tra­di­ci­nes so­dy­bas ver­ti­no ko­mi­si­ja, ku­rią su­da­rė Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas Ri­man­tas Dob­ro­vols­kis, Ty­tu­vė­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Ir­ma Ri­di­kie­nė, ar­chi­tek­tas Al­du­tis Pra­puo­le­nis, Ty­tu­vė­nų pi­lig­ri­mų cent­ro gi­dė, žo­ly­nų ži­no­vė Rū­ta Kren­cie­nė, Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Vy­tau­tas Sto­nys, rein­dže­rė Ie­va Jo­ku­baus­kai­tė.

Ren­gi­ny­je pa­ro­dy­tos kon­kur­se da­ly­va­vu­sių so­dy­bų nuo­trau­kos, ap­do­va­no­ti lau­rea­tai. Vi­si kon­kur­so da­ly­viai ga­vo po ali­jo­šiaus dai­ge­lį bei ke­ra­mi­kės Ir­mos Di­mins­kie­nės pa­ga­min­tą mo­li­nę verps­tę.

Apie tra­di­ci­nius gė­ly­nus bei au­ga­lus

Ren­gi­ny­je skai­ty­tos ir pa­skai­tos. Pir­ma­sis pra­ne­ši­mas – apie tra­di­ci­nius gė­ly­nus bei au­ga­lus. Jį skai­tė Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­jaus vy­res­nio­ji mu­zie­ji­nin­kė Ra­sa Žum­ba­kie­nė. Įdo­mu, jog dar­že­lis, so­de­lis lie­tu­vių kal­bo­je tu­ri net 7 reikš­mes: tai ir vie­ta, ku­rio­je ug­do­mi vai­kai, ir šiau­di­niai dir­bi­niai, žie­das ži­ba­li­nės lem­pos stik­lui įsta­ty­ti, ro­gu­čių pra­pla­ti­ni­mas (kad dau­giau žmo­nių su­sės­tų), Vil­ka­viš­kio apy­lin­kė­se taip va­di­na­mas že­mės plo­te­lis virš ka­po; taip ga­li­ma pa­va­din­ti ir žai­di­mų ra­te­lį, na ir ga­liau­siai tai – gė­lių dar­že­lis.

Dar­žo ga­lė­da­vo ir ne­nu­si­ra­vė­ti, ta­čiau dar­že­lio – šiukš­tu! Šis že­mės plo­te­lis tei­kė daug in­for­ma­ci­jos apie šei­mi­nin­kę: jos darbš­tu­mą, ge­ru­mą, net gro­žį. El­ge­tos, pa­žvel­gę į dar­že­lį, ga­lė­da­vo nu­spręs­ti – užei­ti, ar ne, ar čia ge­ri žmo­nės gy­ve­na.

Jau­ni­mui dar­že­lis bu­vo su­si­ti­ki­mų, pa­si­sė­dė­ji­mų vie­ta, o mer­gi­noms – tar­si krai­tis. Pro ša­lį ei­nan­tys jau­nuo­liai, pa­ma­tę gra­žų, iš­puo­se­lė­tą plo­te­lį, gal­vo­da­vo, jog ir juos pri­žiū­rin­ti pa­ne­lė bus darbš­ti, ge­ra, tvar­kin­ga, tad pas ją ver­ta su pirš­liais už­suk­ti.

Pap­ras­tai dar­že­lis bū­da­vo da­ro­mas iš kie­mo pu­sės, o mies­te­liuo­se – tarp lan­go ir gat­vės. Steng­da­vo­si, kad gė­lės žy­dė­tų po lan­gais, džiu­gin­tų ir vi­du­je be­si­dar­buo­jan­čius žmo­nes. Lys­ve­lės daž­niau­siai bū­da­vo sta­čia­kam­pės, vė­liau pla­čiau pa­pli­to ap­va­lios. Tar­pu­ka­riu dar­že­liai pa­si­da­rė su­dė­tin­ges­nių for­mų, bu­vo ren­gia­mi gra­žiau­sių dar­že­lių kon­kur­sai. Tuo­met bu­vo mėgs­ta­ma su­pil­ti įvai­rių for­mų (šir­de­lių, mė­nu­lio ir kt.) lys­ve­les, su­so­din­ti gė­les vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lių for­mo­mis (pvz. Ge­di­mi­nai­čių stul­pų). Nors anks­ty­ves­niu lai­ko­tar­piu re­gio­nuo­se dar­že­liai šiek tiek sky­rė­si, ta­čiau apie 1950 me­tus jie vi­so­je ša­ly­je jau bu­vo daug­maž vie­no­di.

Dar­že­ly­je pri­va­lė­jo aug­ti rū­tos, Aukš­tai­ti­jo­je pri­va­lo­mas ele­men­tas – die­me­dis. Po­pu­lia­rūs au­ga­lai bu­vo bi­jū­nai, ku­riais ma­mos da­lin­da­vo­si su duk­ro­mis, o už dai­gų va­gys­tę bu­vo griež­tai bau­džia­ma. Dzū­kai mė­go vais­ti­nę bal­za­mi­tą, ku­rios ša­ke­lę dė­da­vo į mal­dak­ny­gę ar ki­tur. Tai bu­vo tar­si pri­mi­ty­vūs kve­pa­lai. Že­mai­ti­jo­je bu­vo po­pu­lia­rios rau­do­nos le­li­jos (ki­tur Lie­tu­vo­je la­biau mė­go bal­tas). Vi­sur mė­go dai­liuo­sius aus­ka­rė­lius, fliok­sus, nas­tur­tas, se­ren­čius, pi­lia­ro­žes... Iš pa­sku­ti­nių­ jė­gų šei­mi­nin­kės puo­se­lė­da­vo dar­že­lius. Su ap­mau­du ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: „Nu­džiū­siu aš, nu­džius ir ma­no gė­lės kar­tu...“. Kar­tais įpa­rei­go­da­vo duk­ras ar mar­čias, kad po mir­ties jų dar­že­lius pri­žiū­rė­tų.

Me­di­niai lan­gai ir du­rys pa­si­tin­ka sve­čią

Me­džio meist­rų drau­gi­jos va­do­vas Kęs­tu­tis Ci­ka­nas pa­pa­sa­ko­jo apie me­di­nių na­mo ele­men­tų – lan­gų bei du­rų – prie­žiū­rą, iš­sau­go­ji­mą. Du­rys pir­mo­sios pa­si­tin­ka sve­čią, pri­sta­to šei­mi­nin­ką. Jos – ir na­mų sau­gu­mas. Pra­ne­šė­jas ly­gi­no me­di­nes bei plas­ti­ki­nes, skar­di­nes ir plau­šų pluoš­to du­ris. Pab­rė­žė, jog daž­nai į me­di­nius na­mus du­ris ar lan­gus de­da ne me­die­nos spe­cia­lis­tai, nau­do­ja pu­tas ar be­to­ną, ku­ris yra me­džio prie­šas, mat ge­rai su­ge­ria drėg­mę, o gre­ta pri­glaus­tas me­dis ją trau­kia į sa­ve ir dėl to ima grei­čiau pū­ti. Tie pa­tys meist­rai daž­nai neuž­de­da lan­gų ap­tai­sų ar pa­da­ro tai ne­ko­ky­biš­kai, dėl to me­die­na taip pat yra.

Pra­ne­šė­jas, siek­da­mas įkvėp­ti klau­sy­to­jams mei­lę me­di­niams lan­gams bei du­rims, ro­dė daug nuo­trau­kų, pa­tei­kė pa­ly­gi­ni­mų. Anot jo, me­di­nu­kas su plas­ti­ki­niais vie­no stik­lo lan­gais – tar­si iš­ba­dy­to­mis aki­mis. Se­ni plas­ti­ki­niai lan­gai, at­ga­ben­ti iš įvai­rių tur­tin­ges­nių ša­lių ir par­duo­da­mi Lie­tu­vo­je, pa­sak jo, jau yra pra­ra­dę sa­vo ge­rą­sias sa­vy­bes, iš­si­klai­pę. Ge­ras nau­jas plas­ti­ki­nis lan­gas tar­nau­ja apie 15 me­tų, tin­ka­mai pri­žiū­ri­mas me­di­nis ga­li tar­nau­ti ir šimt­me­tį. K. Ci­ka­nas, rem­da­ma­sis moks­li­niais ty­ri­mais, pa­sa­ko­jo, jog ge­riau­sia išei­tis – tu­rė­ti me­di­nius lan­gus iš išo­rės, o vi­du­je žie­mai sta­ty­ti liau­diš­kai va­di­na­mus „du­bel­tus“, ant­rus vi­di­nius lan­gus su nau­jo­viš­kais stik­lo pa­ke­tais. Tuo­met pa­ge­rė­ja ir ši­lu­mi­nės, ir gar­so izo­lia­ci­jos sa­vy­bės, ne­nu­ken­čia na­mo vaiz­das.

Me­di­nis lan­gas tu­ri bū­ti pa­ga­min­tas ne bet kaip. Tam nau­do­ja­ma tik žie­mą nu­kirs­ta me­die­na, jos „bran­duo­li­nė“, tam­si da­lis, mat ji jau yra su­bren­du­si. Jau­nes­nė, švie­sio­ji me­džio da­lis, ne­tin­ka­ma ir dėl to, kad yra la­biau mėgs­ta­ma vabz­džių, gry­bų. Da­žy­ti juos reik­tų alie­ji­niais da­žais, se­no­vė­je juos ga­min­da­vo li­nų sė­me­nų alie­jaus pa­grin­du – to­kie da­žai lei­džia me­die­nai kvė­puo­ti.

Svar­bus ir dar vie­nas ele­men­tas – san­da­ri­ni­mo me­džia­ga ki­tas, ku­riuo už­tai­so­mi tar­pai tarp stik­lo ir rė­mo. Jį ga­min­da­vo iš kal­kių bei li­nų sė­me­nų alie­jaus mi­ši­nio, o da­bar ga­li­ma nu­si­pirk­ti spe­cia­lio­se par­duo­tu­vė­se. Tei­sin­gai pri­žiū­ri­mi me­di­niai lan­gai bei du­rys ga­li tar­nau­ti daug me­tų ir tap­ti pui­kia so­dy­bos puoš­me­na.

Šian­die­ni­nia­me nuo­lat glo­ba­lė­jan­čia­me ir dėl to vie­no­dė­jan­čia­me pa­sau­ly­je kiek­vie­na tau­ta sten­gia­si iš­sau­go­ti ir puo­se­lė­ti sa­vo ypa­tu­mą, iš­skir­ti­nu­mą. Ar­chi­tek­tū­ra, gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka – vie­nas iš su­de­da­mų­jų jų ele­men­tų. Lie­tu­vo­je nuo se­no vy­ra­vu­si me­di­nė ar­chi­tek­tū­ra bei tra­di­ci­niai so­dy­bos prie­dai – pa­puo­ši­mai, dar­že­liai – nyks­ta. Ma­to­me vis dau­giau „eu­ros­tan­dar­ti­nių“ na­mų, plas­ti­ki­nių lan­gų, trin­ke­lė­mis grįs­tų kie­mų. Pa­žan­ga bei nau­jo­vės nė­ra blo­gai, ta­čiau bū­ti­na pa­si­steng­ti ne­pa­mirš­ti sa­vo šak­nų, juo­lab kad mū­sų pro­tė­viai tu­rė­jo pui­kių de­ko­ra­ty­vių ele­men­tų, puo­šu­sių jų so­dy­bas, ku­riuos ga­li­me pa­nau­do­ti ir šian­dien.

Ag­nė BU­CHAI­TĖ,

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko kul­tū­ro­lo­gė

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko nuo­tr.

Pir­mo­ji vie­ta ir Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko do­va­na ati­te­ko Al­mai bei Eu­ge­ni­jui Ku­chals­kiams, gy­ve­nan­tiems ir dir­ban­tiems Pa­ne­vė­žy­je, ta­čiau su mei­le pri­žiū­rin­tiems pro­tė­vių so­dy­bą Ty­tu­vė­nuo­se, Se­du­los gat­vė­je.