Sodybą pavertė rojaus kampeliu

So­dy­bą pa­ver­tė ro­jaus kam­pe­liu

Al­ma ir Sau­lius Grons­kiai į ty­kią tar­si užu­tė­kis so­dy­bą Jo­niš­ky­je at­si­kraus­tė prieš tris­de­šimt me­tų. Jo­je anuo­met gy­ve­no ži­no­mas ra­jo­ne fo­tog­ra­fas Kons­tan­ti­nas Ber­žė­nas. Iš tų lai­kų iš­li­ko tik šu­li­niai, jaz­mi­no ir aly­vos krū­mai ir vi­jok­li­nė ro­žė. Be­veik 21 aro plo­tas pa­si­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai: čiur­le­na fon­ta­nė­liai, žy­di ro­žių pul­kas, akį trau­kia vi­saip iš­rai­ty­ti, iš­kar­py­ti ka­da­giai, tu­jos, vais­me­džius su­pa se­ren­čių lan­ke­liai. Ši so­dy­ba šie­met bu­vo iš­rink­ta tarp tri­jų gra­žiau­sių Jo­niš­ky­je.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Du tven­ki­niai ir drau­giš­kos žu­ve­lės

Al­mos ir Sau­liaus Grons­kių so­dy­bos re­no­vuo­tas na­mas švie­čia iš to­lo. Iš kie­mo pu­sės – me­džiu dvel­kian­ti te­ra­sa, ku­rio­je atei­ty­je ras vie­tą vy­ro ir sū­naus Mant­vy­do eks­po­na­tai – me­džiok­lės tro­fė­jai. Ki­ta pu­sė, pa­gal šei­mi­nin­kės pla­ną, bus įstik­lin­ta, kad vy­res­nia­me am­žiu­je il­gais va­ka­rais ga­lė­tų sė­dė­ti ir gro­žė­tis ap­lin­ka.

Te­ra­so­je vie­tą ra­do sū­naus pa­ga­min­ti lau­ko bal­dai. Pjaus­tant mal­koms me­die­ną li­ko ke­li kel­mai. Juos ap­dai­li­no, nu­švei­tė – da­bar ga­li­ma pri­sės­ti. Me­di­niai at­nau­jin­ti suo­lai at­ke­lia­vo iš na­mo pa­lė­pės.

„Jie dar ma­no tė­ve­lio. Iki tol vis sė­di­nė­da­vo­me ant vir­tu­vi­nio komp­lek­to. Duk­ra Jo­vi­ta kaž­ka­da bu­vo me­di­nes kė­des pa­puo­šu­si bo­ru­žių pie­ši­niais, ir jos ti­ko“, – pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Iš tų lai­kų li­ko ir rau­do­na gal­va su bal­tais taš­ke­liais švie­čian­ti ak­me­ni­nė mus­mi­rė, „iš­dy­gu­si“ po rie­šut­me­džiu. Tai – ir­gi duk­ros, da­bar gy­ve­nan­čios už­sie­ny­je, pa­li­ki­mas. O ak­me­nų čia yra ir dau­giau, jų šei­ma vis par­si­ve­ža iš pa­lau­kių.

Ne­ma­žai ak­me­nų su­dė­ta į al­pi­na­riu­mą, juo­sian­tį di­dį­jį so­dy­bos tven­ki­nį. Jų iš vi­so čia du. Du ir fon­ta­nai: vie­nas tar­si kriok­lys kren­ta ak­mens pa­ko­po­mis že­myn, ki­tas čiur­le­na tarp gir­na­pu­sių, at­vež­tų iš šei­mi­nin­kės gim­to­jo Vai­niū­nų kai­mo (Pak­ruo­jo ra­jo­nas).

„Ka­dai­se pas ko­le­gę Kal­ne­ly­je pa­ma­čiau ba­sei­nė­lį ir už­si­ma­niau bū­ti­nai pa­si­da­ry­ti na­muo­se. Grį­žu­si pa­ti ėmiau že­mę raus­ti, iš­ka­siau ne­di­du­ką van­dens tel­ki­nė­lį, į ku­rį pir­mą­sias tris žu­ve­les įlei­do­me. Jos taip ge­rai jau­tė­si ir įsi­gy­ve­no, kad da­bar vi­sas bū­rys nar­do, gal ko­kios 60,“ – vaiz­džiai pa­sa­ko­ja A. Grons­kie­nė, pa­mė­tė­da­ma ke­lias sau­jas žu­vų mais­to, prie ku­rio jų – bal­tų, rau­do­nų, be­veik juo­dų – bū­rys su­plau­kia kaip­mat. Žu­ve­lės van­de­ny se­kio­ja pa­skui ap­link vaikš­tan­čius žmo­nes, nes jau įpra­tu­sios, kad ne­tru­kus bus pa­šer­tos.

Tven­ki­nys, ku­rį į dvi da­lis ski­ria me­di­nis til­te­lis, iš ma­žos „akies“ il­gai­niui vir­to ge­ro­kai di­des­niu van­dens tel­ki­niu, vi­zua­liai pus­lan­kiu ap­glė­bian­čiu na­mą. Ka­dai­se to­je vie­to­je dir­vą va­go­jo ke­li grio­viai, tur­būt iš­kas­ti van­de­niui po pa­va­sa­rio po­lai­džio že­mo­je vie­to­je su­rink­ti, apau­gę aly­vų krū­mais. Vie­ną tam­siai vio­le­ti­niais žie­dais pa­va­sa­rį ap­si­pi­lan­tį krū­mą A. ir S. Grons­kiai pa­li­ko.

For­ma­vi­mo ir kar­py­mo azar­tas

Prie tven­ki­nio nu­tū­pu­sios dvi iš buks­me­džių krū­me­lių iš­kar­py­tos an­ty­tės. Jos dar ne vi­sai su­for­muo­tos, pa­ma­žu tu­ri už­pil­dy­ti me­ta­li­nį iš vie­lų iš­lanks­ty­tą paukš­čių kar­ka­są. So­dy­bos šei­mi­nin­kė sa­ko tie­siog už­si­krė­tu­si au­ga­lų for­ma­vi­mu. Taip at­si­ra­do prie na­mo sve­čius pa­si­tin­kan­čios dvi iš­kar­py­tos meš­ku­tės. Vie­na – pla­čiai iš­si­žio­ju­si, ki­ta – san­tū­riai už­čiau­pu­si nas­rus. Al­ma šmaikš­tau­ja: „Ta pir­mo­ji tai aš, nes dau­giau šne­ku, o ant­ro­ji – vy­ras Sau­lius“. Jo na­muo­se ne­bu­vo, ne­se­niai iš­vy­ko į Ang­li­ją, kur jau 13 me­tų dir­ba, vis grįž­da­mas į sa­vo ir žmo­nos ku­ria­mą oa­zę Jo­niš­ky­je.

Iš­kar­py­tos tu­jos šio­je so­dy­bo­je virs­ta spi­ra­lė­mis, ka­da­giai – šliau­žian­čiais keis­tais „tink­lais“, ki­tais ne­ti­kė­tais tva­ri­niais. Da­lis jų to­kiais bu­vo pa­vers­ti ne dėl gro­žio, bet pra­kti­niais su­me­ti­mais: jau bu­vo pra­dė­ję džiū­ti, iš vie­nos ar ki­tos vie­tos ėmęs by­rė­ti ža­lia­sis rū­bas. Ta­čiau iš­kar­pius pa­žeis­tas vie­tas, jie at­si­ga­vo ir to­liau džiu­gi­na gro­žio puo­se­lė­to­jus.

Ro­žių slė­nis

Ko­kia gra­ži so­dy­ba ap­sieis be ro­žių – gė­lių ka­ra­lie­nių? Jo­niš­kie­čių na­mus puo­šia be­veik 40 jų krū­me­lių, tik­ras ro­žių slė­nis. Trys ro­žės pa­vel­dė­tos iš Al­mos ma­mos, ku­ri ka­dai­se jas pir­ko Ry­go­je. O vi­jok­li­nė rau­don­žie­dė – bu­vu­sio so­dy­bos šei­mi­nin­ko K. Ber­žė­no pa­li­ki­mas. Tik vie­tą pa­kei­tė.

Ro­žy­ne sto­vi Rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­ra, prieš pen­ke­rius me­tus su­kur­ta me­džio meist­ro Eu­ge­ni­jaus Rim­džiaus iš Pak­ruo­jo ra­jo­no. Jis šei­mai do­va­no­jo ir me­di­nį gi­gan­tiš­ką ba­tą, ku­ria­me ve­ši žy­din­čios gė­lės.

Gel­to­nais žie­dais iš to­lo švie­čia ši­lin­gių krū­me­liai, pa­so­din­ti tarp tu­jų, juo­sian­čių so­dy­bą jos pa­kraš­čiais. Kol kas šių gel­ton­žie­džių ne­daug, anks­tes­niais me­tais šei­mi­nin­kė bu­vo pa­so­di­nu­si le­van­dų, žy­dė­ji­mo me­tu džiu­gi­nu­sių dan­giš­ka spal­va, ta­čiau jos neats­pa­rios, nu­ša­lo.

A. Grons­kie­nė sa­ko puo­se­lė­jan­ti min­tį už pir­te­lės, kur pa­sta­ty­ta mi­nia­tiū­ri­nį na­me­lį ant vi­štos ko­je­lės pri­me­nan­ti rū­kyk­la, įreng­ti vie­tą jau­kiai pa­si­sė­dė­ti su kny­ga. Iš­dė­lio­tų ra­ti­nį, na­gi­nes, ki­tus se­no­vi­nius daik­tus, ant dvie­jų sta­ti­nių pri­tvir­ti­nusi len­tą pa­da­ry­tų ori­gi­na­lų suo­lą. Idė­jų dar daug yra, tad po ke­le­rių me­tų so­dy­bo­je vėl at­si­ras nau­jų mie­lų ker­te­lių.

Au­to­rės nuo­tr.

Al­ma Grons­kie­nė juo­kau­ja, kad šios iš tu­jų su­for­muo­tos meš­ku­tės – tai ji ir jos vy­ras Sau­lius.

Ro­žių slė­nis ir Rū­pin­to­jė­lis.

Šis tve­ki­nys da­bar jau ge­ro­kai di­des­nis nei bu­vo pir­mi­nis jo va­rian­tas, iš­raus­tas pa­čios šei­mi­nin­kės ran­ko­mis.

Tven­ki­ny­je gy­ve­nan­tis gau­sus bū­rys žu­ve­lių tie­siog se­kio­ja žmo­nes, nes ti­ki­si gau­ti mais­to.

Al­ma Grons­kie­nė sa­ko, kad da­bar, kai so­dy­ba jau su­for­muo­ta, dar­bo nė­ra la­bai daug, tik rei­kia kas va­ka­rą praei­ti, pa­si­žiū­rė­ti, kur ko­kia žo­lė iš­dy­go ar žie­das nu­žy­dė­jo.

So­dy­bos vaiz­me­džiai vi­si ap­juos­ti se­ren­čių lan­ke­liais.

Tarp tu­jų akį trau­kia ryš­kiais gel­to­nais žie­dais ap­si­py­lu­sios ši­lin­gės.

Al­ma Grons­kie­nė sa­ko už­si­krė­tu­si kar­py­mo ir for­ma­vi­mo ma­ni­ja, ku­ri pa­dė­jo iš­gel­bė­ti ne vie­ną pra­dė­ju­sį džiū­ti au­ga­lą.

Gre­ta ro­do­dend­ro ant ak­me­nu­kų pa­klo­tės ne­ti­kė­tą raš­tą ku­ria iš­kar­py­tas šliau­žian­tis ka­da­gys.

Gre­ta rū­kyk­los šei­mi­nin­kė no­rė­tų įkur­ti jau­kų kam­pe­lį su se­no­vi­niais ra­kan­dais.

Buks­me­džių an­ty­tės dar ne vi­sai už­pil­dė for­mos kar­ka­są.

Erd­vią te­ra­są šei­mi­nin­kė sva­jo­ja ka­da nors įstik­lin­ti.

Vie­nas fon­ta­nė­lis čiur­le­na iš gir­na­pu­sių.