SOROS

Ta­vo gė­lė

SO­ROS

Gied­rius RU­MĖ

Gė­li­nin­kas

Tai vie­nas se­niau­sių žmo­gui pa­žįs­ta­mų au­ga­lų, su ku­riuo jis su­si­dū­rė dar pa­čio­je ci­vi­li­za­ci­jos auš­ro­je. Gry­nai mais­ti­ne ar pa­ša­ri­ne žo­le so­ra bu­vo lai­ko­ma tūks­tant­me­čius, kol vi­sai ne­se­niai bu­vo at­ras­ta iš nau­jo ir įsi­leis­ta į gė­ly­nus.

Var­pi­nių šei­mos so­rų (Pa­ni­cum) gen­ty­je 442 ofi­cia­liai pri­pa­žin­ti na­riai (jei kam įdo­mu, tai kar­tu su vi­sais moks­li­niais si­no­ni­mais pri­skai­čiuo­ja­ma net iki 1700 so­rų rū­šių pa­va­di­ni­mų – ne­daug au­ga­lų su šia žo­le ga­li pa­si­var­žy­ti!). Tai dau­giau­sia šil­to ar la­bai šil­to kli­ma­to zo­nų au­ga­lai. Pa­si­tai­ko jų ir šiau­res­nė­se pla­tu­mo­se, bet ge­ro­kai ma­žiau. So­ros – stam­būs (30–200 cm ūgio) au­ga­lai su šliau­žian­čias (ar ne) šak­nias­tie­biais bei tvir­tais stie­bais. La­pai li­ni­jiš­ki ar li­ni­jiš­kai lan­ce­tiš­ki, plokš­ti. Var­pu­tės la­bai trum­pos, vos po­ros mi­li­met­rų il­gio, su vie­nin­te­liu žie­de­liu, su­si­tel­ku­sios pu­rio­se šluo­te­lė­se.

Lie­tu­vo­je kaip pa­ša­ri­nis au­ga­las kar­tais au­gi­na­ma (au­gin­ta?) vien­me­tė tik­ro­ji so­ra (P.mi­lia­ceum): ne­re­tai pie­vo­se ar dyk­vie­tė­se ga­li­ma su­tik­ti su­lau­kė­ju­sių jos sė­ji­nu­kų. Į ją pa­na­ši ir Šiau­rės Ame­ri­ko­je au­gan­ti vien­me­tė rū­šis P.ca­pil­la­re su la­bai gra­žio­mis vė­duok­liš­ko­mis šluo­te­lė­mis. Gė­li­nin­kai jas abi au­gi­na re­tai – daug po­pu­lia­res­nės ne­blo­gai Lie­tu­vo­je žie­mo­jan­čios dau­gia­me­tės Šiau­rės Ame­ri­kos rykš­te­li­nės so­ros (P.vir­ga­tum) for­mos bei veis­lės. Pap­ras­tai tai la­bai stam­būs (1,2–2,4 m aukš­čio ir 0,3-0,7 m plo­čio), il­gaam­žiai au­ga­lai. Ne­ly­gu veis­lei, ke­rai ga­li plės­tis lė­čiau ar grei­čiau, bet nie­kuo­met jie ne­tam­pa ne­su­val­do­mo­mis pikt­žo­lė­mis: jei tik pro­tin­gai pa­rink­si­te vie­tą, so­ros tik­rai neuž­goš ki­tų gre­ta ve­šan­čių au­ga­lų. Ke­rai daž­niau­siai tie­sūs ar šiek tiek svy­ran­tys į ša­lis, tvir­ti ir neišg­riū­nan­tys. Žie­dy­nai – pu­rios mi­nia­tiū­ri­nių var­pu­čių šluo­te­lės, be­je, la­bai tin­kan­čios įvai­riau­sioms puokš­tėms. Ka­dan­gi so­ros yra ši­lu­ma­mė­giai au­ga­lai, jos pa­bun­da ge­ro­kai vė­liau už ki­tas žo­les – tik pa­va­sa­rio pa­bai­go­je. Bet jei pa­kaks ši­lu­mos, ke­ras at­žels la­bai spar­čiai.

Pa­ti stam­biau­sia iš gė­li­nin­kų pa­mėg­tų so­rų – ‘Cloud Nine’ – mo­nu­men­ta­lus 2,0–2,4 m ūgio ke­ras pilkš­vais la­pais. Di­džiu­lės pu­rios gels­vos, šiek tiek ru­duo­jan­čios šluo­te­lės. Ga­na stam­bi ir la­bai pa­na­ši ‘Strictum’ (ke­ras 1,5–2,0 m, pil­kai ža­li la­pai svy­ran­čiais ga­lais), ku­ri ver­ti­na­ma dėl la­bai sta­bi­laus ir tai­syk­lin­gos for­mos kups­to. ‘Heavy Metal’ (1,5 m) la­pai sta­tūs, mels­vi, šluo­te­lės raus­vos. Ke­ras iš­si­ski­ria sa­vo tvir­tu­mu. ‘Prairie Sky’ (1,5 m) dar mė­ly­nes­nė. Kups­tas pu­res­nis nei ki­tų veis­lių, to­dėl stip­rios va­sa­ros liū­tys ga­li jį šiek tiek ap­lam­dy­ti, ypač jei au­ga­lą dar ir per­ne­lyg pa­my­lė­si­te trą­šo­mis. Ne­pai­sant šios ma­žy­tės blo­gy­bės, veis­lė la­bai de­ko­ra­ty­vi. Ru­de­niop sklei­džia­si ele­gan­tiš­kos pilkš­vos žie­dy­nų šluo­te­lės.

 ‘Northwind’ (1,3 m) ke­ras vi­siš­kai sta­čias, ir tik pa­čio­je vir­šū­nė­je stie­bai ne­žy­miai pa­links­ta į ša­lis. La­pai tam­siai ža­li; ru­de­nį jie gra­žiai pa­gels­ta. Žie­dy­nų šluo­te­lės tik ne­žy­miai iš­ki­lę vir­šum la­pų. ‘Warrior’ (1,5 m) iš­si­ski­ria pui­kios for­mos, dai­liai svy­ran­čiu į ša­lis kups­tu. Gau­sūs pu­rūs žie­dy­nai bor­do rau­do­nio. Pa­na­ši į ją ir ‘Squaw’ su šiek tiek švie­ses­nė­mis šluo­te­lė­mis ir kom­pak­tiš­kes­niu bei že­mes­niu (1,2 m) ke­ru. ‘Rotstrahlbusch’ (1,4 m) šluo­te­lės rau­do­nos, ke­ras sta­tus, pu­ro­kas. ‘Hanse Herme’ (1,2 m) la­pai ža­li su rau­do­nais ga­lais, o žie­dy­nai raus­vi. Siau­ras ‘Rebraun’ (1,2 m) kups­tas į vir­šų ryš­kiai pla­tė­ja. Ru­de­niop jo la­pai gra­žiai pa­rau­do­nuo­ja. Žie­dy­nų šluo­te­lės taip pat rau­do­nos spal­vos. ‘Kurt Bluemel’ (0,9 m) ke­ras be­veik ru­tu­liš­kas, o la­pai pil­kai ža­li su pur­pu­ri­niais ga­liu­kais (ru­de­niop nu­si­da­žo di­des­nė la­pų da­lis). ‘Schenandoah’ (1,3 m) pa­grįs­tai lai­ko­ma vie­na iš rau­do­niau­sių so­rų: spal­vin­tis la­pai pra­de­da jau va­sa­ros vi­du­ry­je, ir to­kią sa­vo spal­vą iš­lai­ko per žie­mą. Šios so­ros žie­dy­nai ir­gi rau­do­nos spal­vos.

Dir­vai so­ros ne­reik­lios: svar­bu tik, kad joms nie­kuo­met ne­prit­rūk­tų drėg­mės. Ga­li aug­ti ir šla­pes­nė­se vie­to­se; nie­ko neat­si­tiks, jei jas trum­pam net už­lies (tie­sa, nuo­lat už­mirks­tan­čio­se dir­vo­se su­pus bet koks au­ga­las, ir so­ros taip pat ne išim­tis). Į greit per­džiūs­tan­tį smė­ly­ną so­rų ge­riau ne­so­din­ki­te – pa­varg­si­te jas lais­ty­ti. Nors so­ros iš veš­lūs, ga­lin­gi au­ga­lai, per­ne­lyg trą­šus dir­vo­že­mis taip pat ne joms. Šiuos au­ga­lus so­din­ki­te į pa­pras­čiau­sią dar­žo že­mę, kur nor­ma­liai au­ga ir vi­sos ki­tos gė­lės. „Raudonosioms” ar „mėlynosioms” so­rų veis­lėms tiks skur­des­nis dir­vo­že­mis: čia jų la­pų spal­va tik dar la­biau iš­ryš­kės. Ir prie­šin­gai, dau­giau pa­trę­šus, įsi­vy­raus įpras­ti­nė ža­lia spal­va.

So­ros dau­gi­na­mos sėk­lo­mis (ši­to­kiu bū­du vei­sia­mi tik rū­ši­niai au­ga­lai). Vi­sos veis­lės pla­ti­na­mos iš­skirs­tant ke­rus: pa­kan­ka ma­žy­čio ga­ba­lė­lio, kad au­ga­las vėl at­žel­tų. Nie­kuo­met var­pi­nių žo­lių ne­per­so­di­nė­ki­te ru­de­nį: tin­ka­miau­sias tam me­tas – anks­ty­vas pa­va­sa­ris. Ru­de­nį iš­skirs­ty­tos daž­niau­siai ne­per­žie­mos. Nors rykš­te­li­nės so­ros veis­lės pas mus ne­blo­gai žie­mo­ja (ma­no­ma, kad kai ku­rios ga­li iš­kęs­ti ir 30 laips­nių šal­tį), spei­guo­to­mis be­snie­gė­mis žie­mo­mis ga­li ir iš­šal­ti: ge­riau vė­lai ru­de­nį jų šak­nis pa­mul­čiuo­ki­me dur­pė­mis ar kom­pos­tu. Nup­jau­ti stie­bų prieš šal­čius ne­rei­kia: so­ros iš­lie­ka de­ko­ra­ty­vios ir žie­mą.

Sa­vo dy­džiu ir mo­nu­men­ta­lu­mu so­ros pri­me­na ki­tas stam­bias var­pi­nes žo­les – mis­kan­tus, tik yra daug grakš­tes­nės. Jei ne­sto­ko­ja­te fan­ta­zi­jos, vi­suo­met su­ra­si­te šiam au­ga­lui vie­tą. So­ros pui­kiai de­ra su ru­de­ni­niais ast­rais, ve­ro­ni­kū­nais, rud­be­ki­jo­mis, rykš­te­nė­mis ar ki­tais ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je pra­žys­tan­čiais au­ga­lais.

Gied­riaus Ru­mės nuo­tr.

Pa­ni­cum vir­ga­tum 'War­rior'.