
Naujausios
Sparčiai perkamos Žagarės paupio sodybos
Žagarės (Joniškio r.) Švėtės upė miestiečius pastaruoju laiku vilioja kaip medus. Prieš aštuonerius metus medinį varganą namelį įsigiję Joniškyje gyvenantys Jūratė ir Saulius Nemeikšiai pradėjo poilsiui skirtų sodybų pirkimo bumą. Netrukus vasaros namus įsirenginėjo jų bičiuliai joniškiečiai, Panevėžio, Klaipėdos gyventojai. Anksčiau vietinių nevertintos pakrantės sodybos tampa oazėmis, kurias atvykusieji vadina rojumi ir atranda pramogų: plaukioti baidarėmis, jodinėti žirgais, keliauti dviračiais.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Senutė prašė kalėdinės dovanos
Žemės ūkio mokykloje bendrabučio budėtoja dirbančiai Jūratei Nemeikšienei bene prieš aštuonerius metus skelbimų lentoje užkliuvo skelbimas apie Žagarėje prie Švėtės upės parduodamą medinį namą už 12 tūkstančių litų.
Iš Žemaitijos kilusiai moteriai buvo pabodęs ramus, lygus Joniškio miesto ir apylinkių peizažas, norėjosi bent trupučio gamtos žaismo įvairiomis formomis, vandens tekėjimo. Žagarė su Švėtės upe, parku ir Žvelgaičio kalnu atrodė viliojamai.
Į namo „žvalgybą“ joniškietė pasitelkė kitą bičiulę iš Joniškio, dabar žinomą lėlininkę, tautodailininkę Aušrą Petrauskienę.
„Namas buvo medinis, sukrypęs, statytas be pamatų. Pamatėme pareinančią močiutę, karučiu parsivežančią vandens. Senutė, supratusi, kad domimės jos sodyba, vos ne maldai rankas sudėjusi puolė prašyti, kad nupirktume ir taip jai padarytume didžiausią gyvenime Kalėdų dovaną. Kaip tik buvo vėlyvas ruduo“, – mena joniškietė.
Pavasarį išlindo šiukšlės
Nors varganas būstas ir netvarkyta teritorija badė akis, Švėtės tėkmė ramino ir traukė. Šeima paėmė paskolą ir per mėnesį sutvarkė nuosavybės dokumentus. Močiutei išpildė jos svajonę, o patys įsigijo turtą, su kuriuo vyras Saulius nežinojo nė ką daryti. Jis du mėnesius nesirodė nupirktoje sodyboje, o tuo metu 12-metė dukra Agnė gal dešimt sykių kartojo: „Mamyte, kaip tokį namą galėjai nupirkti?“.
„Pasiūliau geriau imti šluotą į rankas ir apsitvarkyti. Prašlavus vieną kampą, pasidarė šviesiau. Tačiau pavasarį nutirpus sniegui išlindo visos kiemo grožybės. Šiukšlių buvo gausybė. Teko ne tik tvarkyti apaugusią teritoriją, bet ir kasti šiukšles iš žemės, kur jų buvo suslėptas didžiulis sluoksnis. Manau, kad visko neiškasėme, nes polietilenas, butelių šukės, kitokios atliekos lindo ir lindo po kastuvu. Todėl nukasę sluoksnį vėliau užvežėme gerokai žemės ir pasėjome veją. Buvę kaimynai stebėjosi, ko mes su šiukšlėmis vargstame, kažkur gabename. Meskit į upę, vanduo nuneš“, – kai kurių vietinių neatsakingą požiūrį prisiminė Jūratė Nemeikšienė.
Saldžiausias miegas – terasoje
Moteris vyro paprašė vietintelio dalyko, kad prie namo pastatytų terasą. Į ją buvo išneštos lovos, iki šiol užklojamos baltais raštuotais nertais užtiesalais. Ten vasarą pats saldžiausias miegas.
Čia pat – apvalus stalas, kurį puošia priskinta alyvų žiedų ir lubinų puokštė.
Priešais, ant medinio lentelių tako – du patogūs krėslai. Įsitaisius ant minkštų pagalvių bei atlošų, žvelgiant į ramiai tekantį upės vandenį, lakstančius paukštelius, vabzdžius, niurktelinčią vieną kitą žuvį, galima gerti arbatą, kavą, mėgautis Jūratės firminiais vafliais, kurie terasoje kepami senoje 30 metų vaflinėje.
Iš medžio, akmens ir įvairių augalų sukurta jauki aplinka. Šeimininkė sugebėjo pati išvalyti ir upės pakrantę, kuri buvo apaugusi meldais. Rovė tiesiog rankomis ir jau kelerius metus meldai neatželia. Tad stebina, kaip beveik tuo pačiu metu Europos Sąjungos lėšomis valyta Švėtės upės atkarpa jau užaugo.
Atsirado norinčių perpirkti sodybą
Sutvarkius aplinką, greitai atsirado norinčių ją pirkti. Teiravosi ne vienas pravažiuojantis žmogus, buvo atvykusi moteris iš Latvijos. Ji svarstė apie galimą verslo kūrimą.
„Už jokius pinigus neparduočiau. Žagarėje aš atradau naują gyvenimą. Čia tokia ramybė, nuostabi aplinka, stebina kiekvieną dieną pamatyti nauji paukščiai, prašliaužiantis žaltys“, – pasakoja Jūratė Nemeikšienė.
Moteris į sodybą važiuoja, kada tik gali. Pamatęs, kad gamtos kampelis vilioja draugus, pažįstamus, vyras Saulius taip pat ėmė vis daugiau laiko leisti Žagarėje. Kėlikliu pakėlęs namelį surentė pamatus, kurių nebuvo, vėliau pakeitė stogą, pertvarkė vidaus planavimą, išorę.
Kartą apsilankę bičiuliai, dirbantys Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, taip pat ima galvoti apie sodybą Žagarėje, tik paskui suvokę, kad per toli įsikūrę ir pernelyg mažai laiko čia praleis, idėjos laikinai atsisako.
Vietiniai grožio nebepastebi
J. Nemeikšienė mano, kad vietiniai, gyvendami stebuklingoje aplinkoje, nebepastebi supančio grožio. Įsirengusi sodybą, ji su bičiulėmis žiemą ėmė organizuoti čiuožynes ant ledo, pavasarį ir vasarą – plaukiojimus valtimis, vakarojimus prie laužo. Paupyje vasarą vyksta jogos stovyklos. Rytais važinėjama dviračiu, bėgiojama. Ūpą pakelia jodinėjimas Vidmanto Staškevičiaus žirgais. Išmokęs treneris pasitiki ir leidžia nešamiems šių nuostabių gyvūnų palaigyti po pievas, miško keliukais, įbristi į upę.
„Kai pirmą kartą buvo organizuotas kaliausių vajus Žagarėje, ant lieptelio pasodinau „žvejį“. Kitą rytą girdžiu, kaip trinksi automobilių durelės. Vienas privažiuoja, antras, trečias. Išėjusi į terasą matau netikėtą vaizdą: kitoje upės pusėje sustoję televizijos operatoriai filmuoja“, – juokiasi J. Nemeikšienė.
Žagarė tapo sėkmės formule
Įkandin paskui Jūratę Švėtės pakrantėmis susižavėjo joniškietės Rasa Kazimieraitienė ir Aušra Petrauskienė. Namą perpus įsigiję vasaros džiaugsmais per atostogas gamtos žalumoje dalijasi panevėžiečiai ir klaipėdiškiai. Ir patys žagariečiai ima labiau vertinti upės pakrantę.
„Žagarė visada traukė savo energetika. Turbūt čia yra kažkokia aura, sutampanti su mano dvasine būsena. Sodyba man jau net nebėra poilsio vieta, nes ten kartu ir dirbu, atsisėdusi ant lieptelio, nuleidusi kojas į vandenį galiu siūti. Aplinka ramina ir suteikia daugiau jėgų bei kūrybinio įkvėpimo“, – sodybą prie Švėtės įsigijusi gerų žodžių negailėjo tautodailininkė, lėlininkė Aušra Petrauskienė.
Moteris vietos gimnazijoje dirba dailės ir technologijų mokytoja, o pačios įkurtuose Lėlių namuose veda edukacijas, kur norintys gali pasigaminti lėlę, apžiūrėti lėlių kolekciją, sužinoti faktų iš jų istorijos. Jos teigimu, Lėlių namų perspektyvos Joniškyje ji nebūtų mačiusi.
„Žagarėje triskart išaugo mano veikla. Galiu pasakyti sėkmės formulę: Viskas, ką turi + Žagarė = labai gerai“, – išvadą padarė Aušra Petrauskienė.
Autorės nuotr.
PAUPYS: Sodybas, kurių Švėtės paupy vietiniai neįvertino, dabar sparčiai perka žmonės iš kitų miestų.
VAKAROJIMAS: Jūratė Nemeikšienė mėgsta savo sodyboje pavakaroti.
NAMAS: Nupirktą seną namą Nemeikšiai pavertė dailiu namuku.
TERASA: Šeimininkai ir svečiai vasarą mėgsta terasoje miegoti.
TILTELIS: Gera prisėsti ant tiltelio prie Švėtės upės.
RADINYS: Šį dailų šaukštelį Jūratė Nemeikšienė išgriebė iš upės dugno.
NAUJA: Jūratė Nemeikšienė sako Žagarės sodyboje atradusi naują gyvenimą.
OAZĖ: Nors kadaise čia buvo apleista ir išvežti kalnai šiukšlių,dabar aplinka primena oazę.
PIRKINYS: Kai Jūratė Nemeikšienė sugalvojo pirkti šią trobelę, jos niekas nesuprato, o dabar čia pabūti norėtų daugelis.
FABRIKĖLIS: Aušra Petrauskienė savo sodyboje įrengė kaliausių fabrikėlį, tad vasarą čia verda gyvenimas.
PATRIGUBĖJO: Aušra Petrauskienė sako, kad Žagarėje jos veiklas patrigubėjo: ir tai toli gražu ne tik plaukiojimas gumine valtimi, bet ir edukacijos Lėlių namuose, kaliausių akcijos bei kiti užsiėmimai, kai kurie jų neša ne tik moralinę, dvasinę, bet ir finansinę naudą.