Sparčiai perkamos Žagarės paupio sodybos

Spar­čiai per­ka­mos Ža­ga­rės pau­pio so­dy­bos

Ža­ga­rės (Jo­niš­kio r.) Švė­tės upė mies­tie­čius pa­sta­ruo­ju lai­ku vi­lio­ja kaip me­dus. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus me­di­nį var­ga­ną na­me­lį įsi­gi­ję Jo­niš­ky­je gy­ve­nan­tys Jū­ra­tė ir Sau­lius Ne­meik­šiai pra­dė­jo poil­siui skir­tų so­dy­bų pir­ki­mo bu­mą. Net­ru­kus va­sa­ros na­mus įsi­ren­gi­nė­jo jų bi­čiu­liai jo­niš­kie­čiai, Pa­ne­vė­žio, Klai­pė­dos gy­ven­to­jai. Anks­čiau vie­ti­nių ne­ver­tin­tos pa­kran­tės so­dy­bos tam­pa oa­zė­mis, ku­rias at­vy­ku­sie­ji va­di­na ro­ju­mi ir at­ran­da pra­mo­gų: plau­kio­ti bai­da­rė­mis, jo­di­nė­ti žir­gais, ke­liau­ti dvi­ra­čiais.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Se­nu­tė pra­šė ka­lė­di­nės do­va­nos

Že­mės ūkio mo­kyk­lo­je bend­ra­bu­čio bu­dė­to­ja dir­ban­čiai Jū­ra­tei Ne­meik­šie­nei be­ne prieš aš­tuo­ne­rius me­tus skel­bi­mų len­to­je už­kliu­vo skel­bi­mas apie Ža­ga­rė­je prie Švė­tės upės par­duo­da­mą me­di­nį na­mą už 12 tūks­tan­čių li­tų.

Iš Že­mai­ti­jos ki­lu­siai mo­te­riai bu­vo pa­bo­dęs ra­mus, ly­gus Jo­niš­kio mies­to ir apy­lin­kių pei­za­žas, no­rė­jo­si bent tru­pu­čio gam­tos žais­mo įvai­rio­mis for­mo­mis, van­dens te­kė­ji­mo. Ža­ga­rė su Švė­tės upe, par­ku ir Žvel­gai­čio kal­nu at­ro­dė vi­lio­jamai.

Į na­mo „žval­gy­bą“ jo­niš­kie­tė pa­si­tel­kė ki­tą bi­čiu­lę iš Jo­niš­kio, da­bar ži­no­mą lė­li­nin­kę, tau­to­dai­li­nin­kę Auš­rą Pet­raus­kie­nę.

„Na­mas bu­vo me­di­nis, su­kry­pęs, sta­ty­tas be pa­ma­tų. Pa­ma­tė­me pa­rei­nan­čią mo­čiu­tę, ka­ru­čiu par­si­ve­žan­čią van­dens. Se­nu­tė, su­pra­tu­si, kad do­mi­mės jos so­dy­ba, vos ne mal­dai ran­kas su­dė­ju­si puo­lė pra­šy­ti, kad nu­pirk­tu­me ir taip jai pa­da­ry­tu­me di­džiau­sią gy­ve­ni­me Ka­lė­dų do­va­ną. Kaip tik bu­vo vė­ly­vas ru­duo“, – me­na jo­niš­kie­tė.

Pa­va­sa­rį iš­lin­do šiukš­lės

Nors var­ga­nas būs­tas ir ne­tvar­ky­ta te­ri­to­ri­ja ba­dė akis, Švė­tės tėk­mė ra­mi­no ir trau­kė. Šei­ma paė­mė pa­sko­lą ir per mė­ne­sį su­tvar­kė nuo­sa­vy­bės do­ku­men­tus. Mo­čiu­tei iš­pil­dė jos sva­jo­nę, o pa­tys įsi­gi­jo tur­tą, su ku­riuo vy­ras Sau­lius ne­ži­no­jo nė ką da­ry­ti. Jis du mė­ne­sius ne­si­ro­dė nu­pirk­to­je so­dy­bo­je, o tuo me­tu 12-me­tė duk­ra Ag­nė gal de­šimt sy­kių kar­to­jo: „Ma­my­te, kaip to­kį na­mą ga­lė­jai nu­pirk­ti?“.

„Pa­siū­liau ge­riau im­ti šluo­tą į ran­kas ir ap­si­tvar­ky­ti. Praš­la­vus vie­ną kam­pą, pa­si­da­rė švie­siau. Ta­čiau pa­va­sa­rį nu­tir­pus snie­gui iš­lin­do vi­sos kie­mo gro­žy­bės. Šiukš­lių bu­vo gau­sy­bė. Te­ko ne tik tvar­ky­ti apau­gu­sią te­ri­to­ri­ją, bet ir kas­ti šiukš­les iš že­mės, kur jų bu­vo su­slėp­tas di­džiu­lis sluoks­nis. Ma­nau, kad vis­ko neiš­ka­sė­me, nes po­lie­ti­le­nas, bu­te­lių šu­kės, ki­to­kios at­lie­kos lin­do ir lin­do po kas­tu­vu. To­dėl nu­ka­sę sluoks­nį vė­liau už­ve­žė­me ge­ro­kai že­mės ir pa­sė­jo­me ve­ją. Bu­vę kai­my­nai ste­bė­jo­si, ko mes su šiukš­lė­mis vargs­ta­me, kaž­kur ga­be­na­me. Mes­kit į upę, van­duo nu­neš“, – kai ku­rių vie­ti­nių neat­sa­kin­gą po­žiū­rį pri­si­mi­nė Jū­ra­tė Ne­meik­šie­nė.

Sal­džiau­sias mie­gas – te­ra­so­je

Mo­te­ris vy­ro pa­pra­šė vie­tin­te­lio da­ly­ko, kad prie na­mo pa­sta­ty­tų te­ra­są. Į ją bu­vo iš­neš­tos lo­vos, iki šiol už­klo­ja­mos bal­tais raš­tuo­tais ner­tais už­tie­sa­lais. Ten va­sa­rą pa­ts sal­džiau­sias mie­gas.

Čia pat – ap­va­lus sta­las, ku­rį puo­šia pri­skin­ta aly­vų žie­dų ir lu­bi­nų puokš­tė.

Prie­šais, ant me­di­nio len­te­lių ta­ko – du pa­to­gūs krės­lai. Įsi­tai­sius ant minkš­tų pa­gal­vių bei at­lo­šų, žvel­giant į ra­miai te­kan­tį upės van­de­nį, laks­tan­čius paukš­te­lius, vabz­džius, niurk­te­lin­čią vie­ną ki­tą žu­vį, ga­li­ma ger­ti ar­ba­tą, ka­vą, mė­gau­tis Jū­ra­tės fir­mi­niais vaf­liais, ku­rie te­ra­so­je ke­pa­mi se­no­je 30 me­tų vaf­li­nė­je.

Iš me­džio, ak­mens ir įvai­rių au­ga­lų su­kur­ta jau­ki ap­lin­ka. Šei­mi­nin­kė su­ge­bė­jo pa­ti iš­va­ly­ti ir upės pa­kran­tę, ku­ri bu­vo apau­gu­si mel­dais. Ro­vė tie­siog ran­ko­mis ir jau ke­le­rius me­tus meldai neat­že­lia. Tad ste­bi­na, kaip be­veik tuo pa­čiu me­tu Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šo­mis va­ly­ta Švė­tės upės at­kar­pa jau užau­go.

At­si­ra­do no­rin­čių per­pirk­ti so­dy­bą

Sut­var­kius ap­lin­ką, grei­tai at­si­ra­do no­rin­čių­ ją pirk­ti. Tei­ra­vo­si ne vie­nas pra­va­žiuo­jan­tis žmo­gus, bu­vo at­vy­ku­si mo­te­ris iš Lat­vi­jos. Ji svars­tė apie ga­li­mą vers­lo kū­ri­mą.

„Už jo­kius pi­ni­gus ne­par­duo­čiau. Ža­ga­rė­je aš at­ra­dau nau­ją gy­ve­ni­mą. Čia to­kia ra­my­bė, nuo­sta­bi ap­lin­ka, ste­bi­na kiek­vie­ną die­ną pa­ma­ty­ti nau­ji paukš­čiai, pra­šliau­žian­tis žal­tys“, – pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė Ne­meik­šie­nė.

Mo­te­ris į so­dy­bą va­žiuo­ja, ka­da tik ga­li. Pa­ma­tęs, kad gam­tos kam­pe­lis vi­lio­ja drau­gus, pa­žįs­ta­mus, vy­ras Sau­lius taip pat ėmė vis dau­giau lai­ko leis­ti Ža­ga­rė­je. Kė­lik­liu pa­kė­lęs na­me­lį su­ren­tė pa­ma­tus, ku­rių ne­bu­vo, vė­liau pa­kei­tė sto­gą, per­tvar­kė vi­daus pla­na­vi­mą, išo­rę.

Kar­tą ap­si­lan­kę bi­čiu­liai, dir­ban­tys Nor­ve­gi­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, taip pat ima gal­vo­ti apie so­dy­bą Ža­ga­rė­je, tik pa­skui su­vo­kę, kad per to­li įsi­kū­rę ir per­ne­lyg ma­žai lai­ko čia pra­leis, idė­jos lai­ki­nai at­si­sa­ko.

Vie­ti­niai gro­žio ne­be­pas­te­bi

J. Ne­meik­šie­nė ma­no, kad vie­ti­niai, gy­ven­da­mi ste­buk­lin­go­je ap­lin­ko­je, ne­be­pas­te­bi su­pan­čio gro­žio. Įsi­ren­gu­si so­dy­bą, ji su bi­čiu­lė­mis žie­mą ėmė or­ga­ni­zuo­ti čiuo­žy­nes ant le­do, pa­va­sa­rį ir va­sa­rą – plau­kio­ji­mus val­ti­mis, va­ka­ro­ji­mus prie lau­žo. Pau­py­je va­sa­rą vyks­ta jo­gos sto­vyk­los. Ry­tais va­ži­nė­ja­ma dvi­ra­čiu, bė­gio­ja­ma. Ūpą pa­ke­lia jo­di­nė­ji­mas Vid­man­to Staš­ke­vi­čiaus žir­gais. Iš­mo­kęs tre­ne­ris pa­si­ti­ki ir lei­džia ne­ša­miems šių nuo­sta­bių gy­vū­nų pa­lai­gy­ti po pie­vas, miš­ko ke­liu­kais, įbris­ti į upę.

„Kai pir­mą kar­tą bu­vo or­ga­ni­zuo­tas ka­liau­sių va­jus Ža­ga­rė­je, ant liep­te­lio pa­so­di­nau „žve­jį“. Ki­tą ry­tą gir­džiu, kaip trink­si au­to­mo­bi­lių du­re­lės. Vie­nas pri­va­žiuo­ja, ant­ras, tre­čias. Išė­ju­si į te­ra­są ma­tau ne­ti­kė­tą vaiz­dą: ki­to­je upės pu­sė­je su­sto­ję te­le­vi­zi­jos ope­ra­to­riai fil­muo­ja“, – juo­kia­si J. Ne­meik­šie­nė.

Ža­ga­rė ta­po sėk­mės for­mu­le

Įkan­din pa­skui Jū­ra­tę Švė­tės pa­kran­tė­mis su­si­ža­vė­jo jo­niš­kie­tės Ra­sa Ka­zi­mie­rai­tie­nė ir Auš­ra Pet­raus­kie­nė. Na­mą per­pus įsi­gi­ję va­sa­ros džiaugs­mais per ato­sto­gas gam­tos ža­lu­mo­je da­li­ja­si pa­ne­vė­žie­čiai ir klai­pė­diš­kiai. Ir pa­tys ža­ga­rie­čiai ima la­biau ver­tin­ti upės pa­kran­tę.

„Ža­ga­rė vi­sa­da trau­kė sa­vo ener­ge­ti­ka. Tur­būt čia yra kaž­ko­kia au­ra, su­tam­pan­ti su ma­no dva­si­ne bū­se­na. So­dy­ba man jau net ne­bė­ra poil­sio vie­ta, nes ten kar­tu ir dir­bu, at­si­sė­du­si ant liep­te­lio, nu­lei­du­si ko­jas į van­de­nį ga­liu siū­ti. Ap­lin­ka ra­mi­na ir su­tei­kia dau­giau jė­gų bei kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo“, – so­dy­bą prie Švė­tės įsi­gi­ju­si ge­rų žo­džių ne­gai­lė­jo tau­to­dai­li­nin­kė, lė­li­nin­kė Auš­ra Pet­raus­kie­nė.

Mo­te­ris vie­tos gim­na­zi­jo­je dir­ba dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja, o pa­čios įkur­tuo­se Lė­lių na­muo­se ve­da edu­ka­ci­jas, kur no­rin­tys ga­li pa­si­ga­min­ti lė­lę, ap­žiū­rė­ti lė­lių ko­lek­ci­ją, su­ži­no­ti fak­tų iš jų is­to­ri­jos. Jos tei­gi­mu, Lė­lių na­mų per­spek­ty­vos Jo­niš­ky­je ji ne­bū­tų ma­čiu­si.

„Ža­ga­rė­je tris­kart išau­go ma­no veik­la. Ga­liu pa­sa­ky­ti sėk­mės for­mu­lę: Vis­kas, ką tu­ri + Ža­ga­rė = la­bai ge­rai“, – iš­va­dą pa­da­rė Auš­ra Pet­raus­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

PAU­PYS: So­dy­bas, ku­rių Švė­tės pau­py vie­ti­niai neį­ver­ti­no, da­bar spar­čiai per­ka žmo­nės iš ki­tų mies­tų.

VA­KA­RO­JI­MAS: Jū­ra­tė Ne­meik­šie­nė mėgs­ta sa­vo so­dy­bo­je pa­va­ka­ro­ti.

NA­MAS: Nu­pirk­tą se­ną na­mą Ne­meik­šiai pa­ver­tė dai­liu na­mu­ku.

TE­RA­SA: Šei­mi­nin­kai ir sve­čiai va­sa­rą mėgs­ta te­ra­so­je mie­go­ti.

TIL­TE­LIS: Ge­ra pri­sės­ti ant til­te­lio prie Švė­tės upės.

RA­DI­NYS: Šį dai­lų šaukš­te­lį Jū­ra­tė Ne­meik­šie­nė iš­grie­bė iš upės dug­no.

NAU­JA: Jū­ra­tė Ne­meik­šie­nė sa­ko Ža­ga­rės so­dy­bo­je at­ra­du­si nau­ją gy­ve­ni­mą.

OA­ZĖ: Nors ka­dai­se čia bu­vo ap­leis­ta ir iš­vež­ti kal­nai šiukš­lių,da­bar ap­lin­ka pri­me­na oa­zę.

PIR­KI­NYS: Kai Jū­ra­tė Ne­meik­šie­nė su­gal­vo­jo pirk­ti šią tro­be­lę, jos nie­kas ne­sup­ra­to, o da­bar čia pa­bū­ti no­rė­tų dau­ge­lis.

FAB­RI­KĖ­LIS: Auš­ra Pet­raus­kie­nė sa­vo so­dy­bo­je įren­gė ka­liau­sių fab­ri­kė­lį, tad va­sa­rą čia ver­da gy­ve­ni­mas.

PAT­RI­GU­BĖ­JO: Auš­ra Pet­raus­kie­nė sa­ko, kad Ža­ga­rė­je jos veik­las pa­tri­gu­bė­jo: ir tai to­li gra­žu ne tik plau­kio­ji­mas gu­mi­ne val­ti­mi, bet ir edu­ka­ci­jos Lė­lių na­muo­se, ka­liau­sių ak­ci­jos bei ki­ti už­siė­mi­mai, kai ku­rie jų ne­ša ne tik mo­ra­li­nę, dva­si­nę, bet ir fi­nan­si­nę nau­dą.