Sudaužytos širdys

Ta­vo gė­lė

Su­dau­žy­tos šir­dys

Gied­rius RU­MĖ

Gė­li­nin­kas

Au­ga­lo var­do kil­mė api­pin­ta ro­man­ti­ka. Pran­cū­zai šią so­dų puoš­me­ną va­di­na "Ža­net šir­dimi". Jei ti­kė­tu­me le­gen­da, tai to­ji nai­vuo­lė įsi­my­lė­jo jau­ną me­džio­to­ją, pa­gel­bė­ju­sį jai pa­si­kly­dus gū­džiam miš­ke. Po ke­lių die­nų ji ir vėl su­si­ti­ko sa­vo iš­gel­bė­to­ją, bet jis jau bu­vo su ki­ta. Štai ir ply­šo neiš­lai­kiu­si jos šir­dis, pa­virs­da­ma nuo­sta­bios for­mos gė­lės žie­du...

Vo­kie­čiai gė­lę va­di­na šir­dies žie­de­liu; ru­sai – su­dau­žy­ta, o lat­viai (lauz­ta sirds; sids­pu­ke) – su­lau­žy­ta šir­dim. Lie­tu­viai, ne­ga­lė­da­mi at­si­spir­ti sa­vo įgim­tam ba­na­liam pra­ktiš­ku­mui, pa­va­di­no ją aus­ka­rė­liais. Bo­ta­ni­kams la­biau pa­tin­ka pro­za: moks­li­nis au­ga­lo var­das kil­di­na­mas iš dvie­jų nie­kaip su šir­dim ne­su­si­ju­sių žo­džių – du ir pen­ti­nas. Ir iš tie­sų, du keis­tos for­mos gė­lės žied­la­piai bai­gia­si at­gal at­si­len­ku­sio­mis tuš­čia­vi­du­rė­mis iš­pūs­to­mis atau­go­mis.

Žvirb­lia­rū­ti­nių (Fu­ma­ria­ceae) šei­mos (se­nes­niuo­se šal­ti­niuo­se – aguo­ni­nių) aus­ka­rė­lių (Di­cent­ra) gen­ty­je – apie 20 skir­tin­gų rū­šių. Area­las ga­na kom­pak­tiš­kas: na­tū­ra­liai au­ga tik To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, Ry­ti­nė­je Ki­ni­jo­je bei Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Tai dau­gia­me­čiai žo­li­niai au­ga­lai su mė­sin­gais, gi­liais šak­nias­tie­biais. Stie­bai 30–100 cm aukš­čio, sul­tin­gi, tra­po­ki. La­pai plunks­niš­kai skiau­tė­ti, ža­li ar su pilkš­vu ap­na­šu. Žie­dai raus­vi, nu­ka­rę, daž­niau­siai – spe­ci­fi­nės šir­de­lės for­mos, vir­šū­ni­nė­se ar lan­ko for­mos ke­kė­se.

Po­pu­lia­riau­si dai­lie­ji (D.spec­ta­bi­lis) aus­ka­rė­liai, ki­lę iš Ki­ni­jos bei Ko­rė­jos pu­sia­sa­lio. Šis gė­ly­nų sen­bu­vis au­gi­na­mas dar nuo de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pra­džios. Ge­ro­mis są­ly­go­mis išau­ga iki 1 m aukš­čio. La­pai stam­būs, skiau­tė­tai plunks­niš­ki; žie­dai iki 3 cm skers­mens, vien­pu­sė­se 20 cm il­gio ke­kė­se, raus­vi. Žy­di ge­gu­žę – bir­že­lio pra­džio­je.

Ga­na po­pu­lia­ri kul­tū­ri­nė bal­ta­žie­dė D.spec­ta­bi­lis f.al­ba (ji že­mes­nė, vos 60–80 cm aukš­čio). Veis­lės “Valentine” (50–60 cm) žie­dai sod­res­nio raus­vo at­spal­vio (be­veik rau­do­ni), o tam­ses­ni nei rū­šies la­pai raus­vo­ki.

Ro­ži­niais žie­dais pra­žys­tan­ti “Gold Heart” (60 cm) da­bi­na­si iš­raiš­kin­ga ryš­kiai gel­to­na la­pi­ja. Ge­riau jau­čia­si pu­siau pa­vė­sy­je, nes sau­lės ato­kai­to­je neįp­ras­tai nu­si­spal­vi­nę la­pai ap­de­ga. Be to, ši veis­lė au­ga kiek lė­čiau, nei ki­tos for­mos: jai de­rė­tų pa­rink­ti to­kią vie­tą, kur kai­my­nės neuž­gož­tų. Ne­pai­sant sa­vo pie­tie­tiš­kos kil­mės, dai­lie­ji aus­ka­rė­liai pas mus pui­kiai žie­mo­ja. Su­dygs­ta anks­ti ir sku­ba aug­ti, to­dėl kar­tais nu­ken­čia nuo stip­rių vė­ly­vų ge­gu­žės šal­nų. Ne­mėgs­ta už­mirks­tan­čių vie­tų, ken­čia nuo va­sa­ros saus­rų ir to­dėl anks­ti nu­džiū­na. Dir­vai ne­reik­lūs, ga­li aug­ti pa­pras­čiau­sio­je nor­ma­liai der­lin­go­je dar­žo že­mė­je. Jei per saus­ras pa­lais­ty­si­te, ža­liuos iki pat ru­dens. Ke­rai il­gaam­žiai, vie­no­je vie­to­je ga­li aug­ti iki 8 me­tų. Išs­kirs­to­mi ir per­so­di­na­mi anks­ti pa­va­sa­rį. Grei­tai atau­ga net iš ma­žiau­sio šak­nies ga­ba­lė­lio su vie­nin­te­liu pum­pu­ru. Sėk­lo­mis pa­dau­gin­ti au­ga­lai bus skir­tin­gi ir ne vi­sa­da de­ko­ra­ty­vūs, to­dėl šio vei­si­mo bū­do ima­si tik se­lek­ci­nin­kai.

Pui­kie­ji aus­ka­rė­liai (D.exi­mia) – ge­ro­kai smul­kes­ni, užau­ga vos iki 20–30 cm aukš­čio. Tan­kūs ir veš­lūs pirš­tiš­kai – plunks­niš­kai skiau­tė­ti la­pai su­for­muo­ja dai­lų ap­skri­tą ke­rą. Vir­šu­ti­nė la­pų pu­sė mels­vai ža­lia, apa­ti­nė – pilkš­va. Žie­de­liai (iki 2 cm skers­mens) – ke­kė­se po ke­lis stie­bų vir­šū­nė­se, raus­vi (D.exi­mia f.al­ba jie be­veik bal­ti). Gam­to­je au­ga va­ka­ri­niuo­se Šiau­rės Ame­ri­kos ra­jo­nuo­se. Ste­bė­ti­nai iš­tver­min­ga rū­šis, iš­ken­čian­ti net 35 laips­nių šal­čius. Žy­di apie 60–90 die­nų.

Ame­ri­ki­niai aus­ka­rė­liai (D.for­mo­sa) au­ga nuo Ka­na­dos iki Ka­li­for­ni­jos. Jų il­ga­ko­čiai la­pai ne to­kie veš­lūs, kaip pui­kio­jo ir pa­ste­bi­mai tam­ses­ni. Žie­dai raus­vai pur­pu­ri­niai, tan­kio­se vir­šū­ni­nė­se ke­kė­se. Žy­di vi­są va­sa­rą. Au­gi­na­ma ke­le­tas kul­tū­ri­nių ame­ri­ki­nio aus­ka­rė­lio veis­lių (“Aurora” – su be­veik bal­tais, iki 2 cm skers­mens žie­dais; “King of Hearts” – sod­riai ro­ži­nė, la­pai pil­kai mels­vi); yra ne­ma­žai ir pui­kių­jų bei ame­ri­ki­nių aus­ka­rė­lių tarp­rū­ši­nių hib­ri­dų.

D.cu­cul­la­ria – la­bai neįp­ras­ta rū­šis. Plunks­niš­ki jos la­pai la­biau pa­na­šūs į rū­te­nio, o bal­ti su­bti­lios for­mos žie­dai – į XVIII am­žiaus olan­dų jū­rei­vių kelnes... Be to, šis au­ga­las ne­tu­ri įpras­ti­nių dau­gia­me­čių šak­nų: ant­že­mi­nei au­ga­lo da­liai nu­ny­kus, že­mė­je pa­si­lie­ka keis­ti, iš dau­gy­bės smul­kių grū­de­lių su­lip­dy­ti, ap­va­lo­ki svo­gū­nė­liai – šak­nia­gum­biai. Pa­si­žy­mi aud­rin­ga ve­ge­ta­ci­ja (pa­na­šiai kaip rū­te­nis: su­dygs­ta, greit su­ve­ša, ap­si­pi­la žie­dais, o per­žy­dė­jęs vėl sku­ba slėp­tis po že­me).

Pui­kie­ji ir ame­ri­ki­niai aus­ka­rė­liai la­biau mėgs­ta leng­vas, hu­mu­so ne­sto­ko­jan­čias prie­smė­lio dir­vas, nors ge­rai pri­tam­pa ir bet ku­rio­je ki­to­je sau­lės ap­švies­to­je gė­ly­no vie­to­je. Ne­pa­ken­čia aukš­tes­nių kai­my­nų; vi­siš­ka­me še­šė­ly­je ga­li ir vi­sai su­nyk­ti. Šios abi rū­šys (ypač pui­kie­ji) ga­na spar­čiai su­tan­kė­ja, to­dėl jas de­rė­tų daž­niau iš­skirs­ty­ti. D.cu­cul­la­ria la­biau tik­tų au­gin­ti kaip efe­me­roi­di­nį svo­gū­ni­nį pa­va­sa­rio au­ga­lą (ypač ge­rai su­tar­tų su rū­te­niais!). Pa­sis­ten­ki­te jį iš­kart pa­so­din­ti į nuo­la­ti­nę vie­tą ir pa­lik­ti il­giems me­tams, nes per­so­di­nant dir­vo­je vis­ tiek ­liks smul­kių “vaikučių”, iš ku­rių po ke­lių me­tų au­ga­las ir vėl at­žels.

Gied­riaus Ru­mės nuo­tr.

Po­pu­lia­riau­si dai­lie­ji aus­ka­rė­liai, ki­lę iš Ki­ni­jos bei Ko­rė­jos pu­sia­sa­lio.

Pui­kie­ji bal­tai žy­din­tys aus­ka­rė­liai.